Nebyliojo kino sąjunga su šiuolaikine muzika – pokalbis su „Garsinių peržiūrų“ koordinatore Ona Kotryna Dikavičiūte

Nepaprasta nebyliojo kino ir muzikos magija atsiskleidė projekto „Garsinės peržiūros“ metu, kuris praėjusias metais keliavo po Lietuvą. Nebylųjį kiną prikelti sugalvojo Kirtimų kultūros centro projektų vadovė Ona Kotryna Dikavičiūtė. Sąveikoje su šiuolaikine muzika, jis nuskambėjo naujai ir šviežiai. Kaip kilo ši idėja, kaip buvo atrastas nebylusis kinas, kodėl muzika, kodėl šiuolaikinė – kalbamės su Ona Kotryna.

Kokia buvo šio projekto idėja?

Nebylųjį kiną labai mėgstu ir dažnai jį žiūriu, ypač anksčiau tai darydavau. Kino atradimas man prasidėjo nuo nebyliojo kino. Turiu nusistatymą, kad reikia eiti link šaknų, ieškoti istorijos, konteksto. Mano aplinkoje nebuvo daug žmonių, kurie žiūrėtų nebylųjį kiną, ir galvojau „kodėl?“. Tačiau jo supratimas yra labai stereotipinis, kad jis neįdomus, pasenęs, neaktualus, kad jame negali atrasti to, kas sietųsi su dabartimi.

Tad pradėjau galvoti, ką galima padaryti, kad tie filmai priartėtų prie žiūrovų. Žinojau, kad yra daug projektų, kurie įgarsina nebylųjį kiną, bet, kiek mačiau, muzika tuose projektuose vaidina tradicinį akomponavimo vaidmenį. Norėjau ieškoti kažko kito, realios sąveikos tarp dviejų kūrinių. Ta idėja lipdėsi, atsirado muzikantai, kurie susidomėjo, ir mes kartu lukštenome idėją. Tai taip ir išėjo. Čia vienas toks aspektas.

Antras dalykas buvo tas, kad norėjau su šiuo projektu pakeliauti po Lietuvą. Dėl to, kad regionuose kino teatrai neturi galimybės rodyti nekomercinių filmų, jie juk turi kažkaip išsilaikyti. Komerciniai filmai sulaukia didesnių srautų. Kai pradėjome bendrauti su skirtingais miestais, su skirtingais kino teatrais, jie irgi labai susidomėjo. Jie pamatė prasmę, kad žmonėms būtų parodytas kitoks kinas.

O tai koks buvo tikslas? Kodėl norėjosi jį nuvežti į regionus?

Labai norėjosi parodyti, kad šis kinas, kaip čia ne visiškai poetiškai pasakius, nevertas nugrimzti užmarštin. Suteikus tam tikrą kontekstą ir parodžius tam tikrus jo aspektus, galima pamatyti, kad tai yra ištakos to, kas vyksta dabar. Dėl ko aš programoje pirmiausia pasirinkau rodyti Roberto Siodmako „Žmonės sekmadienį“ (1930). Šis filmas – vienas pirmųjų hibridinio kino pavyzdžių. Žinoma, tai atsitiko dėl labai pragmatiškų priežasčių. Jie buvo draugų kompanija, kuri norėjo kartu sukurti filmą. Jie neturėjo jokio biudžeto, mažai galimybių, vaidino jame ne aktoriai, o jie patys, filme naudojami tikrieji jų vardai ir tikrosios jų profesijos.

Tad šiame filme vyksta kasdienybės dokumentavimas, bet kartu kuriamas tam tikras naratyvas – kaip jie savaitgalį (sekmadienį) išvažiuoja prie ežero, kaip tarpukario Berlyno jaunimas leidžia laiką, kai yra šilta, kuomet yra vasara. Labai gražiai filme sujungiama dokumentika su avangardiniu žvilgsniu. Pačiai žiūrint filmą jis atrodė labai šviežias, naujas.

Taip pat rekomenduojame

Top 7. Filmai-esė

Rodėme jį Varėnoje ir Vilniuje, Rotušėje. Po abiejų seansų prie manęs priėjo gana daug žmonių ir sakė, kad labai sunku patikėti, jog tai tarpukario Berlynas, kad jie leidžia laiką taip, kaip mes. Filme yra meilės trikampis, žmonės lekia į mišką, glaustosi. Rodos, kaip tokiu metu buvo galima parodyti ekrane tokius dalykus. Buvo daug nuostabos, ir iš dalies pavyko parodyti kitą nebyliojo kino pusę.

O kada atradai nebylųjį kiną? Kaip? Gal pameni pirmąjį filmą?

Man atrodo, tai buvo Georges`o Melieso „Kelionė į menulį“ (1902). Buvau gal kokių 14-os metų. Nežinau, kur pamačiau šį filmą, bet po to atradau svetainę, kur buvo visi archyvai, labai daug nebyliojo kino. Joje pažiūrėjau labai daug G. Melieso kūrinių. Labai sužavėjo ir domino tai, kad filmą žiūri tokį, kokio nesi matęs niekada – kažkodėl be garso, kažkodėl su keistais tekstais, ir supranti, kad tuo metu kūryba buvo labai apribota techninių galimybių. Tada įdomu žiūrėti, kaip ta kūryba reiškiasi, kad ji turi labai aiškius rėmus, kaip kompensuojamas garso nebuvimas.

Pati pastebėjau, kad yra kuriamos labai ryškios scenografijos, kaip, pavyzdžiui, vokiečių ekspresionizme, labai ryškūs kameros rakursai, centravimas. Atrodo, žiūrint tą filmą, jis pradeda skambėti kaip vaizdai. Tie kameros rakursai sukuria tokią jauseną, lyg būtų labai aštrūs garsai, ir ta scenografija iš tikrųjų veikia. Garsas tampa nebūtinas, tau jo kaip ir nereikia. Vaizdinė stimuliacija yra pakankamai stipri. Šitai man buvo labai įdomu.

Dar yra akrobatika, mimikos, perėjimas iš vodevilio teatro, scenos meno į kiną. Buvo toks persipynimo etapas. Kokie tuometiniai aktoriai turėjo būti fiziškai stiprūs ir išradingi, kad sugebėtų sukurti tokį veikiantį kūrinį. Jų kūno kalba, gestai, mimikos – irgi kalba, tampa aišku, todėl nereikia žodžių.

Kai pradėjau žiūrėti, viskas, žinoma, prasidėjo nuo tų didžiųjų klasikų ir pagrindinių filmų ir po to aš pradėjau ieškoti kažko, kas prieštarautų tam, prieštarautų šitoms labai aiškioms raiškos formoms. Roberto Siodmako „Žmonės sekmadienį“ labai geras pavyzdys, nes ten filmuota on location, lauke, parkuose ir viskas iš tikrųjų filmuota tik sekmadienį, nes jie neturėjo pakankamai pinigų masuotėms nusamdyti, o kitu metu parke nebūdavo žmonių. Tie patys aktoriai, kurie filmuodavosi, turėjo ir savo etatinius darbus ir tik sekmadieniais būdavo laisvi. Šie apribojimai buvo, bet žiūrint tą filmą klausimas išlieka, kaip jie sugebėjo, nenaudojant kažkokių labai ryškių scenografijų, padaryti ilgametražį filmą, kurio neatsibosta žiūrėti.

Kaip atrenkami filmai rodymui?

Kai sudarinėjome programą, norėjome išrinkti filmus, kurie atspindėtų nebyliojo kino raidą, tam tikrus esminius jos aspektus. Todėl pasirinkome Busterio Keatono filmus, kuriuose yra akrobatika ir kūno komedija. Vėliau rodėme Rene Clairo „Miegantis Paryžius“ (1924). Šis filmas – tai vienas pirmųjų avangardinio kino pavyzdžių, jame labai gražiai žaidžiama su stop motion, su juostos atsukimu, prasukimu, pagreitinimu, sulėtinimu. Šiame filme gerai atskleidžiama, kaip kine galima žaisti su laiku.

Tada, labiau dėl muzikos, norėjome parodyti „Berlynas: didžiojo miesto simfonija“ (rež. Walther Ruttmann, 1927). Jis yra įdomus, nes sudarytas iš penkių dalių. Kiekviena jų veikia kaip muzikinės simfonijos dalys – yra pradžia, kulminacija, kažkoks vystymas ir pabaiga. Muzikinio takelio kūrėjai pastebėjo, kad montažo ir vaizdų kitimo ritmika nustato, kaip turėtų skambėti ta muzikinė simfonija. Tai buvo ryškiausias miesto simfonijos filmų pavyzdžių. Apskritai, tai buvo būdinga 1920-aisiais metais nebyliajam kine. Taip norėjome atskleisti ir žanrų įvairovę.

Tada rodėme Paulo Leni „Katė ir kanarėlė“ (1927) – tai siaubo komedija. Šį filmą rodėme Alytuje, filmo metu žmonės juokėsi ir gąsdinosi. Taip pat ir patys muzikantai grodami juokėsi bei sakė, kad siaubo filmus įgarsinti jiems labai patinka.  Dar rodėme Yasujirô Ozu filmą „Aš gimiau, bet…“ (1932). Tai vienas mano mylimiausių filmų. Jis labai gražus. Y. Ozu vaikų akimis sugeba išsakyti labai aiškią socialinę tų laikų Japonijos hierarchinės sistemos kritiką.

Žiūrėjome, kad programoje būtų ir naratyvinių, ir abstrakčių filmų. Kurti muzikinį takelį naratyviniams filmams yra sudėtingiau – arba turi atliepti, kas vyksta ekrane, arba kažkaip kontrastuoti. Tačiau muzika vis tiek turi turėti tam tikrą eigą, pasakoti tam tikrą istoriją.

Kaip atsirado muzikantai?

Kai jau buvo išvystyta šio projekto idėja, pradėjau ieškoti, kam būtų įdomu ir kas tai jau darė. Prisiminiau, kad prieš kurį laiką „Sheep Got Waxed“ grupės vaikinai garsino nebylųjį kiną. Kadangi dirbu Kirtimų kultūros centre, jie ten dažnai koncertuodavo. Taigi mes pasišnekėjome ir jie patvirtino, kad grojo ir jiems patiko. Todėl nutarėm kartu tai padaryti.

Ilgai ieškojome būdo, kaip dirbti. Sukurti muzikinį takelį filmui yra labai sudėtinga užduotis. Reikia labai gerai žinoti turinį, ypač jei tai ilgametražis filmas. Tokiu atveju yra labai daug darbo. Mūsų projekte buvo gal trys trumpi ir keturi ilgi filmai. Taigi daug turinio. Maždaug pusę metų iki renginio jie pradėjo žiūrėti filmus ir ieškoti sprendimo.

Galų gale sugalvojome tokią sistemą – suskirstyti filmą į tam tikus etapus, surasti emocinius ar naratyvinius lūžius, žiūrėti, kokia ten yra emocija, ir pagal esamus „rėmus“ improvizuoti. Buvo koncertų, kuriuose pavykdavo geriau, buvo, kuriuose pavykdavo ne taip gerai. Tad sistema buvo gana rizikinga.

O kodėl buvo sugalvota nebylųjį kiną sujungti su muzika?

Muzika buvo priemonė kiną šiek tiek priartinti prie žiūrovo. Tai yra šiuolaikinė muzika. Jie groja šiuolaikinį eksperimentinį džiazą ir yra pakankamai mėgstama grupė. Šie žmonės yra nuolatinėse paieškose. Grupėje yra būgnininkas Adas Gecevičius, kuris groja su Žygimantu Kudirka, Paulius Vaškas groja gitara, dar į sudėtį įeina Simonas Šipavičius. Taip pat prie projekto prisidėjo būgnininkas Mantas Augustaitis, kuris turi savo projektą „Chung Kran“ ir groja įvairiose grupėse. Vis šie atlikėjai turi savo individualias veiklas.

Mes pagalvojome, kad kinas jiems leis į muziką pažvelgti kitaip. Kadangi yra smalsūs kūrėjai, jie susidomėjo šiuo projektu. Dar ruošdamiesi svarstėme, kaip ta muzika veikia filmą. Ar ji turėtų būti demonstratyvi, ar ji turėtų kontrastuoti, ar ji turėtų paneigti – kokią funkciją ji turėtų atlikti? Manau, kad praeitose garsinėse peržiūrose dėl improvizacijos net viename filme buvo visko.

Paprasčiau atsakant į šį klausimą, kodėl muzikos reikia, tai žmonių „nepatogiu“ kinu taip paprastai nesudominsi. Sukurta daug gerų filmų, bet kiekvienas jų turi kelti kažkokia būseną. Turi būti tam tikra nuotaika, kad norėtum pažiūrėti nebylųjį kiną. Kuomet yra nemokamas renginys ir jis atvažiuoja pas tave, be to, dar yra ir koncertas, tai žmogus gali pagalvoti, gal filmas nepatiks, bet bent koncerto paklausysiu. Taigi su muzika daug paprasčiau privilioti žmones.

Ar daug susilaukiat auditorijos?

Tai labai priklauso nuo reginio. Mažesniuose miestuose būna nedaug žmonių. Varėnoje ir Gargžduose atėjo nedaug, bet tie, kurie atėjo, atėjo labai tikslingai. Tačiau tai lėmė ir renginio organizavimas, nes važiavome vasarą, kai žmonės dažnai išvažiuoja iš miesto, būna gryname ore ir jiems gal nesinori lįsti į kino salę.

Tačiau atėję žmonės turėjo klausimų. Po peržiūros jie likdavo kalbėtis. Visiems buvo įdomu, kam tą nebylųjį kiną rodyti, kam čia jo reikia. Pamenu, Alytuje atėjo senyvų žmonių pora. Moteris buvo labai susižavėjusi. Jai buvo labai gražu, ji prisiminė, kaip žiūrėdavo nebyliuosius filmus. Pasak jos, žavu, kad dabar ir jaunimas gali tai pamatyti ir kad muzika gyvą. O vyras iš pradžių buvo labai skeptiškas – kam to reikia, jūs kuriat kažką naują tam, kas jau pamiršta. Tačiau po ilgo mūsų pokalbio jis sako, kad gal ir gerai, jog naujų filmų nekuriat, nes jų ir taip daug išeina, gal užteks, gal pradedam rodyti, kas sukurta. Taigi buvo perkalbėtas.

Jei kalbame apie skaičius, tai kiekviename renginyje vidurkis buvo apie 30 žmonių. Labai įdomu, nes skirtinguose miestuose buvo skirtingos auditorijos. Pavyzdžiui, Mažeikiuose yra labai jauki vieta, kuri priklauso jaunai šeimai. Jos pavadinimas „Menų stotis“ ir yra buvusio geležinkelio stotyje. Jie tik pradeda savo veiklą, bet tokie užsidegę ir tiek žmonių surinko, kad jie netilpo į salę. Gal šimtas žmonių atėjo ir didžioji dalis – mokyklinio amžiaus jaunimas.

Važiuodami į kitus miestus, į kultūros centrus, į dailės mokyklas, kino teatrus pastebėjome, kad jie jau turi savo susiformavusią auditoriją. Dauguma buvo pakankamai jauni žmonės, jaunos šeimos.

Vilniuje dar surengėme vieną koncertą Simono Daukanto gimnazijoje. Jie irgi labai nustebo. Mano sesė ten mokosi, tai pripasakojo, kas ką šnekėjo apie muziką. „Kaip gitara gali taip skambėti?“ – stebėjosi jie.

Ateinančiais metais mes galvojame rengti daugiau diskusijų. Žmonėms yra įdomu, kaip sąveikauja kinas ir šiuolaikinė muzika. Kyla daug klausimų, o po renginių, kiek spėji, atsakai. Todėl šiais metais, kai važiuosime į kitus miestus, daugiau kalbinsime auditoriją.

O kokie ateities planai?

Kol kas dar nieko nesame patvirtinę iki galo. Dar prieš „Kino pavasarį“ galvojome apie Jeaną Vigo,  nežinojome, kad jame jį parodys. Buvome pasirinkę vieną tinkamą filmą, bet gal dar apsispręsime jį rodyti. Tuo labiau, kad važiuosime į miestus, kuriuose nebuvo „Kino pavasaris“. Planuojame važiuoti į Prienus, Jurbarką, Ukmergę, Uteną, Kauną, Anykščius.

Tai orientacija į regionus?

Pernai buvo penki renginiai Vilniuje, penki regionuose. Tačiau ir Vilniuje siekėme važiuoti pas bendruomenes, į Trakų Vokę ar Pilaitę, nors Pilaitėje ir nepavyko surengti koncerto. Taip pat Kirtimuose.

Kaip minėjai, norite ne tik rodyti filmus, bet po jų ir apie juos diskutuoti?

Norime, kad būtų diskusijos, kad sulauktume feedbacko, ar įdomiai rengiam, ar neįdomiai. Gal nereikia, gal neįdomu? Reikia aktyviau gauti grįžtamąjį ryšį, nes nesinori to daryti tik tam, kad save išreikštume.