Baigiamųjų egzaminų metu dvyliktokai privalo skrebenti rašinėlį giliamintiška tema: pavyzdžiui, „Ką reiškia būti geru žmogumi?“, ar „Geriau būti atviram nei meluoti. Tiesa ar melas?“. Teisingas atsakymas visiems aiškus iš karto, o tam, kad pažymys būtų geras, pakanka aiškiais sakiniais pristatyti žinomas tiesas. Galima pridurti tokių nenuvalkiotų pasisakymų kaip „melo trumpos kojos“ ar „laukinis žvėris simbolizuoja jo laukinę prigimtį“. Lygiai taip, kaip vidutinių gabumų mokinys, pramokęs kartelės peršokimo taisykles, atrodo filmas „Nematoma“ (2019): jis išlaiko formą, tačiau nepasiūlo nieko įdomesnio ir verčia kilnoti antakius dėl primityvaus scenarijaus.
Filme pasakojama apie šokėją ir kailių pardavėją Joną, kuris mėgsta šokti, bet tik moderną, ir jaučiasi itin nuskriaustas, nes niekas jam nesako „taip“ talentų laidose. Jaučiasi net labiau nuskriaustas nei neįgalūs žmonės, nes juos bent pastebi, tad Jonas nusprendžia susimuliuoti negalią – aklumą (beje, įdomu, ką apie šią „subtilią“ socialinę kritiką, jog šou kūrėjai linksta atsirinkti neįgalius ar bent jau kažkokius kitokius atstumtuosius, mano tie, kurie į šią grupę patenka). Jonas melagių melagis, nes ir šiaip kažką slepia, o tai padės išsiaiškinti paraleliai rodoma kito veikėjo – aplinkinių šmeižiamo dėl žmogžudystės – linija. Melo melagystės bus išaiškintos, nes tiesa yra išlaisvinanti (sugalvota ne mano, veikėjai patys pacituos šią eilutę, kaip ir visos likusios giliamintės bus pasakytos arba parodytos, arba greičiausiai – ir pasakytos, ir parodytos).
Savaime „Nematoma“ nėra blogas filmas. Turbūt visi aktoriai atrodo natūraliai – beje, atrodytų keistas reikalavimas, bet mažai kas šalies kine geba atrodyti kaip kino, o ne teatro aktorius. Gražiai atrodo ir jų šokių scenos. Negaliu vertinti šokio choreografijos, bet gal kine tai ir nebūtina – juk gerai tie judesiai „limpa“ prie kadro, tarp aktorių jaučiasi ryšys, egzistuoja ir ne taip blogai perteikti draminiai elementai. Geras ir operatoriaus darbas – kadrų daug, gražių ir netikėtų tiek apšvietimo, tiek kompozicine prasme. Kodėl scenų perteikime tiek daug eklektikos taip ir liko neaišku, bet tebūnie – gal čia toks susiejimas su moderniu šokiu, gal operatoriaus gebėjimų išnaudojimas – visa tai bent jau įtraukia.
Filmas su gera forma ir mažai turinio gali būti geras. Turinio spragos tiesiog paskęstų spalvose ir pasimirštų. „Nematoma“ klaida ta, jog pirmenybė suteikiama filmo siužetui, kuris ne tik yra nuobodokas ir neintriguojantis, bet ir pilnas klišių. Ar tikrai reikia cituoti Biblijos ištrauką apie išlaisvinančią tiesą pabrėžiant, jog ši ištrauka yra iš Evangelijos pagal Joną? Galbūt kūrėjai tikėjosi mąslaus žiūrovų žvilgsnio, gal net šūksnio – ak, juk pagrindinis veikėjas melagis Jonas! Ar tikrai privalu kelis kartus tiesiogiai parodyti, jog pramoginių laidų kūrėjai yra surežisavę savo šou ir manipuliuoja žiūrovais? Ši akivaizdi tiesa tikrai verčia sunerimti, tačiau dėl kiek kitų dalykų: kitaip nei „Nematoma“, kvailokos laidos bent jau neapsimeta tuo, kuo nėra, ir pasiūlo pramogą, kartais siurprizą, kartais net mažesnį tiesmukumą.
„Nematoma“ kartelė buvo iškelta aukštai. Pirmasis Igno Jonyno filmas „Lošėjas“ buvo visai nusisekęs; scenarijaus autorius Kristupas Sabolius – filosofijos profesorius vaizduotės, estetikos srityje, o galiausiai jie abu pareiškė, kad „Nematoma“ yra beveik graikiška tragedija.
Sutinku – verkti galima, tačiau iš nevilties: kodėl du gabūs žmonės sukūrė tokį nekūrybišką filmą?
Šalia neaiškios vertės būsimų lietuviškų komedijų ir jų tęsinių anonsų „Nematoma“ tikrai gali apakinti ir apsimesti geriausiu filmu šalyje. Ir vis tik, bet kuris permatantis žiūrovas suvokia, jog buvo apgautas, kaip kad kitus apgaudinėjo veikėjas Jonas: jiems buvo parodytas visai gražus šou be minties, turinio ir su daug primityvių pagrindinių idėjų. Ir taip – filme buvo rodomi žvėrys ir laukinė pagrindinio veikėjo prigimtis.
Filmo anonsas:
