„Forum Cinemas“ archyvas
Aną rudenį perskaičiau tokią Ernesto Hemingway‘aus knygą pavadinimu „Death in the Afternoon“. Joje pasakojama apie bulių kautynes, kurių dideliu gerbėju buvo rašytojas, taip pat apie matadorus, Ispaniją, rašymą. Man šiaip jau tas ritualinis sportas ar greičiau ritualinis buliaus nužudymas net nelabai ir galėtų mažiau rūpėti. Aš kaip ir ne prieš, bet ne man ta pramoga! Čia kaip su kokiais nors šokiais. Tačiau tai nekeičia fakto, kad skaitymas buvo labai geras. Toji knyga tik galutinai mane įtikino, kad iš tikrųjų nėra taip svarbu, apie ką yra kūrinys. Įdomiai kalbėti galima apie bet ką. Reikia tik visai nedaug – sugebėjimo tai daryti.
„Forum Cinemas“ archyvas
Aš čia bandau pasakyti, kad „Nematomo siūlo“ idėja man šiaip jau patrauklumu neišsiskyrė. Istorija apie šeštojo dešimtmečio britų aukštuomenės gyvenimą ir tokį fancy siuvėją – kaip kad tie patys britai pasakytų – neatrodo kaip my cup of tea. Tačiau čia buvo viena išlyga, motyvavusi pasivarginti. Tiksliau dvi išlygos. Paulas Thomas Andersonas ir Danielis Day-Lewisas. Šiems dviem šansą visada verta suteikti. Maža kas.
Aišku, aš buvau labai greitai nupirktas ir dabar galvoju, kad čia vienas geresnių filmų, matytų per pastaruosius metus. Tiesa, pats nelabai suprantu kodėl. Todėl šita apžvalga iš tikrųjų yra labiau mano pabandydamas susiprasti, kodėl man patiko tai, kas patiko, o ne kažkokie aiškinimai, kas ir kodėl. Kitaip tariant, galite drąsiai jaustis apgauti.
Šiaip jau „Nematomame siūle“ praktiškai nieko nevyksta. Danielis Day-Lewisas vaidina drabužių dizainerį. Labai reiklų drabužių dizainerį. Darbas jam nekvestionuotinai yra pirmoje vietoje ir jis labai gerai žino, kas jam padeda ir kas trukdo. Jeigu kažkas nėra taip, kaip turėtų būti, tai būtina ištaisyti. Kitaip tariant, meilei jo gyvenime nelabai yra vietos. Taip jau yra su tais santykiais, kad antroji pusė ilgainiui pradeda norėti aukštesnio intymumo lygmens, kuria savus lūkesčius ir t.t. Darbui tai ne į naudą! Ar bent jau taip mąsto D. Day-Lewiso herojus. Maža to, jo gyvenime jau ir taip yra dvi labai svarbios moterys. Stipri, dėmesinga, kontroliuojanti sesuo ir idealizuojama, dievinama, senai mirusi motina. Vietos dar vienai tikrai nėra!
Todėl jis gyvena savotiškame cikle. Jo gyvenime vis atsiranda kažkokia mūza, įkvepianti jį darbui, suteikianti jėgų. Tačiau tada viskas tampa pernelyg kasdieniška, pernelyg įprasta. Jos tenka atsisakyti ir ieškoti kitos. Visgi šį ritmą sugriauna iš pažiūros kukli padavėja Alma, vaidinama Vicky Krieps. Ji pasako: „Ne, aš noriu daugiau ir nesutinku kažkur išeiti.“ Viskas susijaukia. Gyvenimo ritmas suyra ir D. Day-Lewiso herojus išgyvena tokias vidines dramas ir konfliktus, kokių niekada iki tol dar nebuvo patyręs.
„Forum Cinemas“ archyvas
Čia tokia santrauka. Anotacija, skambanti iš tikrųjų labai paprastai, kone standartiškai, primenanti kokią nors vidutinišką dramą. Tačiau, patikėkit manim, mažai čia kas standartiško. P. T. Andersonas tuo pasirūpino. Meilės istorija šioje istorijoje tėra fasadas, po kuriuo slepiasi kiek kitokios temos. Priklausomybės, apsėdimo, saviizoliacijos.
„Nematomo siūlo“ veikėjai – tai žmonės, kurie atsisako gyvenime daryti kompromisus. Jie nori to, ko nori, ir vardan to yra pasiryžę daug kam. Jeigu reikalai nevyksta taip, kaip jiems norisi, jie pasirengę drastiškiems žingsniams, netgi savotiškai kraupiems žingsniams. Jie netgi tarsi kovoja vienas su kitu. Savo pasyviai agresyvioje, tylioje kovoje.
Būtent šie plika akimi išsyk nepastebimi aspektai ir daro „Nematomą siūlą“ tokiu intriguojančiu. Pirmoji jo valanda lyg ir vystosi labai straight-forward. Tik lyg tarp kitko jauti, kad kažkas čia visgi ne visai gerai, kad čia esama kažkokio vos ne liguisto elemento. Pamažu tas jausmas vis stiprėja ir stiprėja, o filmo pabaiga sukuria labai keistą, trikdančią būseną. Kitaip tariant, P. T. Andersonas, regis, tikrai paprastą istoriją sugeba papasakoti labai įdomiai, netradiciškai ir tai yra tiesiog puikus jo talento patvirtinimas.
„Forum Cinemas“ archyvas
Žinoma, vargu ar jam tai būtų pavykę be aktorių pagalbos. Įdomu tai, kad „Nematomas siūlas“ iš esmės yra trijų žmonių istorija. Visi kiti tik kuria foną jų interakcijoms. Ir visi trys yra puikūs. Seserį vaidinanti Lesley Ann Manville sugeba tuo pačiu metu būti ir grėsminga bei valdinga, ir proto bei sąžinės balsu, ir užuovėja. D. Day-Lewisas – anokia čia ir staigmena – visiškai pradingsta savo personaže ir realiai tu net nepagalvoji apie tai, kad čia aktorius atlieka kažkokį ten savo vaidmenį. Tačiau vėlgi, girti šitą žmogų, tas pats, kas sakyti, kad dangus mėlynas ir manyti, kad sugalvojai čia kažką originalaus. Daug labiau norisi žavėtis Vicky Krieps, kuri čia ir žavi, ir awkward, ir gąsdinanti, ir pažeidžiama, ir kokia tik norite. Tiesą sakant, šis filmas yra labiausiai apie ją. Apie jos kelionę nuo paprastos padavėjos, iki žmogaus, pasiimančio gyvenime tai, ko nori. Kokiomis priemonėmis – tai jau kita kalba. Tačiau ne čia esmė.
Nors pats filmas ir yra gana taupus (personažų bei įvykių prasme) į jį niekada nebūna nuobodu žiūrėti. Net ir paprastos scenos nufilmuotos tarsi ir neįmantriai, bet kažkaip elegantiškai, niekada neatrodo nuobodžiai. Kitas nuostabus techninis aspektas – Jonny Greenwoodo garso takelis, tobulai papildantis filmą, suteikiantis jam papildomos gelmės, ir šią savaitę pakankamai intensyviai besisukantis mano Spotify’juje.
„Nematomas siūlas“ yra gana keistas reiškinys. Pasikartosiu, tarsi nieko revoliucingo bei inovatyvaus jis nepasiūlo. Tačiau viską, ką daro, jis daro nepriekaištingai, savitai, kruopščiai. Rezultatas – juosta, kuri jums arba atrodys pakankamai nuobodi ir nieko neišsiskirianti, arba nusės kažkur sąmonės kertelėse ir nuolat verst galvoti apie įvairius dalykus. Dažniausiai nelabai patogius.
Filmo anonsas: