Ryčio Šeškaičio nuotr.
Ketvirtadienį kino teatrus pasieks nauja režisieriaus Vytauto V. Landsbergio juosta „Homo Vilutis“, pasakojanti apie vieną ryškiausių šalies grafikų, šilkografijos pradininką Lietuvoje Mikalojų Povilą Vilutį. Likus dienai iki premjeros, sostinės Senamiesčio „Pasakoje“ buvo surengta spaudos konferencija, kurioje kūrybinė komanda pasidalijo mintimis apie įdomiausius filmavimo užkulisius.
Spaudos konferencijoje dalyvavo režisierius Vytautas V. Landsbergis, pagrindinis juostos herojus M. Vilutis, jo dukra, žinoma aktorė Aldona Vilutytė, teatrologė Daiva Šabasevičienė, pokalbį moderavo kultūros žurnalistė Jolanta Kryževičienė.
V. V. Landsbergio filmografija apima daugybę puikiai visiems žinomų menininkų portretų. Tarp jų – Stasys Eidrigevičus, Šarūnas Sauka, Jonas Mekas, Vytautas Kašuba, Vilius Orvidas, Petras Repšys. Vos prieš kelis mėnesius pasirodžiusi dokumentika pasakojo apie Antaną Sutkų, o dabar – M. Vilutį. Kodėl būtent ši asmenybė patraukė jo, kaip režisieriaus, dėmesį?
Atskleidžiama žmogiška kūrėjo asmenybės pusė
„Yra tam tikri žmonės, su kuriais norisi kalbėti, su jais būti. Domiesi ir supranti – nėra apie juos filmo. Su Mikalojumi Vilučiu buvome susitikę kituose meniniuose projektuose, kartu pagal jo knygą kūrėme monospektaklį „Sriuba“ (2016 m.). Tačiau kinas – visai kita kalba, joje reikia ieškoti kitokios stilistikos. Džiaugiuosi, kad Mikalojus manimi pasitikėjo ir leido save tyrinėti – taip atradome raktą, atveriantį ne tik jį, kaip menininką, bet kaip žmogų, pasinėrusį į savo pasaulį, gvildenantį aktualias problemas“, – sakė V. V. Landsbergis.
Ryčio Šeškaičio nuotr.
Pasak jo, būtent ši – žmogiška, kūrėjo pusė suteikė juostai gyvasties, o M. Vilučio egzistenciniai pamąstymai apie gyvenimo prasmę tapo svarbiausia „Homo Vilutis“ dominante. „Apie jo dailę yra daug straipsnių, galima rasti informacijos apie jo paveikslus, tačiau nepaisant to, kad jo kūryba verta atskiro filmo, šis, jo, kaip žmogaus, kampas man pasirodė įdomesnis“, – kalbėjo režisierius.
Jis neslėpė susižavėjimo vaizdinga M. Vilučio kalbos maniera, jo spalvinga, vietoje nenustygstančia asmenybe, kupina sveiko sarkazmo, autoironijos, o tuo pačiu – emocinio jautrumo ir gilių dvasinių įžvalgų.
Vilutis: „Kūryba vyksta mano viduje“
„Šiandien pirmą kartą pamačiau filmą. Galvojau jis bus kitoks, kad bus daugiau durnumo – juk tai be galo puošnu, netikėta. Vytautas parodė ne kaip aš kuriu, ne kaip mano paveikslai atsiranda, o dirvą, kurioje visa tai vyksta Čia svarbiausi akcentai – ne kas aš esu, o kaip aš gyvenu, koks mano gyvenimas. Nesu didis menininkas, kuris sėdi nuo ryto iki vakaro ir kuria amžinas vertybes. Kūryba vyksta mano viduje“, – sakė M. Vilutis.
Grafikas džiaugėsi, kad kūrybiniame „Homo Vilutis“ procese jam nereikėjo būti kažkuo kitu, nereikėjo kažkam įtikti, jis tiesiog buvo savimi.
Ryčio Šeškaičio nuotr.
„Dokumentinio filmo apie žmogų negali per daug inicijuoti, todėl jei nori suprasti, kas tai per asmenybė – eik šalia jos tylėdamas, eik tuo pačiu žingsniu ir žiūrėk, kur ji eina, kur tai veda. Tą puikiai atliko operatorius Povilas Baltinas. Tiesą sakant, jis turi nematomo žmogaus savybių, geba susilieti su aplinka, kuri šalia jo nebepastebi kameros, elgiasi natūraliai, atsipalaiduoja, pamiršta apie filmavimą“, – pasakojo V. V. Landsbergis.
Kuriant filmą P. Baltino kamera sukiojosi pačioje artimiausioje M. Vilučio aplinkoje: namų virtuvėje, pokalbiuose su šeimos nariais, bičiuliais, psichologo kabinete, valtyje vidury Siesarčio ežero ir net po vandeniu.
Svarbi povandeninio gyvenimo metafora
Be dailės M. Vilučio didžiausia aistra – nardymas ir povandeninė žūklė, tuo jis užsiima nuo mokyklos suolo ir neišsižada net sulaukęs garbaus amžiaus.
Ryčio Šeškaičio nuotr.
„Turiu draugą, kuris domėjosi nardymu nuo vaikystės, palaipsniui įtraukė ir mane. Jau nuo kokių 1960-ųjų kai esu vasarą prie ežero, neįsivaizduoju gyvenimo be vandens. Po vandeniu nelieka jokių problemų, kurias matai išniręs. Ten tiesiog tyla. Atrodo, kad nerčiau pats į save – lyg išeičiau iš šio pasaulio ir pažiūrėčiau, kas ten darosi. Nors kartais bijau į save lįst, kad nepamatyčiau Misterio Haido, nes kuo toliau, kuo giliau – tuo mažiau žuvyčių, tuo daugiau dumblo, kuris labai giliai būna ir smirdintis“, – kalbėjo M. Vilutis.
Povandeninis „Homo Vilutis“ pasaulis tampa gražia režisūrine metafora. Apie tai trečiadienį kalbėjo ir teatrologė, kultūros kritikė D. Šabasevičienė. Pasak jos, vanduo čia – kaip švaros, preciziškumo ir (pa)sąmonės išvalymo simbolis, povandeninė žvejyba atspindi tikslumą ir grafiko darbuose.
„Filmas labai estetiškas, kupinas sakralios filosofijos, čia susijungia meniškumas, tikslumas, švara, perfekcionizmas“, – komentavo ji.
Ryčio Šeškaičio nuotr.
Filmas – apie kiekvieną iš mūsų
Pasak D. Šabasevičienės, „Homo Vilutis“ būtina pamatyti dideliame ekrane. „Šiame filme susijungia keli poetiniai laukai, be to, jame apstu to, kas be galo tiksliai nusako dailininko asmenybę. „Švaresnio“ ir profesionalesnio grafiko Lietuvoje dar neturėjome – akivaizdu, kad tik kūrėjas gali ugdyti visuomenės evoliuciją. Vilučio kalba šiandien kalba ir jaunesni grafikai, jo mokykla įėjo į kitus žmones. Filme labai daug skirtingų pjūvių, skirtingų rakursų, didelis dėmesys kreipiamas į prigimtinius dalykus – per savo paprastumą filmas tampa polifoniniu“, – tikina ji.
Tuo tarpu režisierius M. Vilutį prilygina Zen filosofijos meistrui, kuris paprasta, visiems suprantama kalba dalijasi su žiūrovu tuo, ką neretai pavyksta pamatyti tik širdimi.
„Pamačius filmą manyje sukilo daug emocijų ir jausmų. Su šeima esame labai artimi – esu dėkinga Vytautui, kad meistriškai užfiksavo tas akimirkas. Tiek tėvas, tiek mama su metais vis daugiau šneka – ir jei anksčiau būdavo gera kartu patylėti, dabar gera kartoti tuos pačius dalykus šimtą kartų.
Ryčio Šeškaičio nuotr.
Kai Vytautas pasakė, kad kurs filmą – pamaniau, kad taip svarbu viską užfiksuoti. Tačiau kai gyveni šalia, atrodo, kad labai daug skirtingų linijų galima perteikti – kaip atsirinkti? Kažkur žiūrėdama filmą nusikvatojau, kažkur susigraudinau, nors labiausiai mane paveikė tas gyvenimas po vandeniu. Po sunkių operacijų tėvui uždraudė nardyti, buvo didelė dilema, tačiau tėvas man pasakė – man nardyti yra gyventi, man tai kvėpuoti“, – kalbėjo A. Vilutytė.
Be scenų po vandeniu filmą šiandien sunkiai įsivaizduotų ir pats režisierius. Pasak jo, jame tarsi susitinka du Vilučiai: vienas tas garbaus amžiaus, eisenos, jo veide jau matosi metų našta, o kitas – plastiškas, sportiškas jaunuolis su akvalangu.
„Dar filmavimo pradžioje supratome, kad kuriame juostą apie apibendrinančią asmenybę, apie žmogų ir jo savirefleksiją, apie neidealizuotą bandymą suprasti kas aš toks – kiek manyje angelo, o kiek žvėries. Todėl šia prasme filmas universalus, jis – apie kiekvieną iš mūsų“, – sakė V. V. Landsbergis.
„Man labai patinka tas santykis tarp žmogaus ir žvėries, tarp kūrybos ir instinktų, juodo humoro, kurį ne visi supranta“, – paantrino A. Vilutytė.
Ryčio Šeškaičio nuotr.
Į šiuos pamąstymus savitai sureagavo ir M. Vilutis. „Visais džiaugsmais jau atsidžiaugiau ir iš to pertekliaus man atsirado nuobodulys. Kai buvau vaikas, turėjau tik bausmės baimę. Dabar atrandu tokių dalykų, kad net sudrebu, atrandu blogų dalykų ir dėl to kenčiu“, – neslepia M. Vilutis.
Pasak jo, „Homo Vilutis“ premjera jam pačiam dar sunku patikėti – esą jei prieš kelis dešimtmečius jam kas būtų pasakęs, kad imsis kurti dokumentinį filmą, šis būtų tik nusikvatojęs, o dabar tikina: „Man labai pasisekė. Neturiu teisės dėl niekuo skųstis. O ir šiaip – mano senatvė įdomesnė nei kai kurių jaunystė.“
Lietuvos kino centro finansuojamas, LRT remiamas V. V. Landsbergio filmas „Homo Vilutis“ kinuose – nuo balandžio 27 d. Filmo premjera ir susitikimas su kūrybine komanda ketvirtadienio vakarą vyks Vilniaus „Pasakos“ kino teatre, vėliau filmą rodys ir „Skalvija“.
„Homo Vilutis“ greitu metu taip pat galės išvysti ir kitų miestų gyventojai – jis bus rodomas Kaune, Šiauliuose, Marijampolėje, Alytuje, Tauragėje, Telšiuose, Gargžduose, Anykščiuose.