Originalioji „Nepriklausomybės diena“ (Independence Day, 1996) yra gana keistas reikalas. Viena vertus, tai klišių rinkinys, lėkšta, kvailumo pilna istorija. Tačiau kartu – tai ir baisiai smagus filmas. Galima sakyti, kad jis patenka į tą taip blogai, kad net gerai kategoriją. Tą filmą reikia žiūrėti visiškai išjungus smegenis, nereikalaujant iš jo nieko, ko jis negali duoti. Anuomet „Nepriklausomybės diena“ susižėrė kalną pinigų ir pavartė režisierių Rolandą Emerichą geidžiamu žmogumi Holivude. Šiam vokiečiui jau trečią dešimtmetį iš eilės patikimi didžiuliai biudžetai, jis kviečiamas režisuoti didžiulius blockbusterius. Ir jis paprastai nenuvilia savo prodiuserių. Jo produktai niekada nebūna gerai įvertinti kritikų, bet paprastai suneša pelną, o Holivudui nelabai kas daugiau ir rūpi.
Vis dėlto per visą savo ilgą karjerą R. Emerichas taip ir nebuvo sukūręs nei vieno tęsinio. Iki šiol. Tas pats filmas, kuris kažkada jam atvėrė duris į pačius didžiausius projektus, dabar tapo jo pirmuoju tęsiniu. Apie „Nepriklausomybės dieną: atgimimas“ (Independence Day: Resurgence, 2016) buvo kalbama jau senokai. Tiek todėl, kad jis dešimto dešimtmečio viduryje iš esmės pradėjo disaster žanro epidemiją Holivude, tiek ir todėl, kad žmonėms jis, regis, labai patiko. Taip patiko, kad jie nesiliovė klausinėti: „O kas toliau?“
Žmonės rūpinosi metus, rūpinosi antrus. Galiausiai rūpintis nustojo. O kai po rugsėjo 11-osios sprogdinti žinomus pastatus tapo nebemadinga, buvo netgi atsikvėpta ir padaryta išvada, jog antrosios dalies nebus.
„Du Kine“ archyvas
Taigi kas atsitiko? Kodėl mes vėl kalbame apie tą filmą? O atsitiko Kinija. Ar žinote, kodėl pastaruoju metu matome tiek daug neprašytų ir nelauktų tęsinių ir rebootų. Taip, dėl Kinijos. Dėl tos nedidelės šalies Azijoje, kurioje gyvena viso labo beveik 1,4 milijardo gyventojų, kurie vis didesnėmis pajėgomis persikelia į milijoninius miestus ir žaibišku greičiu formuoja naują viduriniąją klasę, kuri turi pinigėlių savaitgalį nusipirkti bilietą į kiną. Įdomu tai, kad Kinijoje labai ilgai galiojo embargas Holivudiškai produkcijai, kuris tik dabar švelninamas. Tai reiškia, kad kinai nėra matę nei „Nepriklausomybės dienos“, nei „Vaiduoklių medžiotojų“, nei „Žvaigždžių karų“. Vadinasi, reikia parodyti.
Ir rodo. Aišku, kad produktas didžiąja dalimi skirtas Kinijai, tai ir atitinkamų elementų jame turi būti. Štai antroji „Nepriklausomybės diena“ turi labai kilnų generolą (ar kokį ten biesą su kariniu laipsniu) bei labai šaunią pilotę. Abu iš Kinijos, savaime suprantama. Nesupraskite manęs klaidingai, aš nieko neturiu prieš verslą. Teisūs tie, kurie turi daugiausiai pinigų. Visi tai žino. Tačiau iš esmės to paties produkto perpakavimas ir bandymas parduoti jį iš naujo stumia į savotišką aklavietę. Viena vertus, tokiame filme tereikia atkartoti jau kartą išbandytus elementus (žr. „Jurrasic World“). Tačiau taip pat reikia ir kažko naujo, nes gal kinai to ir nematė, bet Vakarų šalys tikrai matė ir nori kažko naujo. Taigi tenka imtis kurti kažkokią naujumo iliuziją.
„Du Kine“ archyvas
Taip ir atsiranda apmatai „Nepriklausomybės dienai: atgimimas“. Ateiviai ima ir sugrįžta. O kaipgi kitaip? Tačiau juk mes nieko kito ir nesitikėjome… Šituo mūsų jau nebenustebinsi. Belieka viską paturbinti. Ateivių laivą (jis dabar tokio dydžio kaip ir Atlanto vandenynas), intensyvius oro mūšius (jie dar ilgesni ir dar padrikesni) ir pačius žmones (šie juk perėmę ateivių technologijas ir taip patobulėję, jog net bazę Mėnulyje turi). Štai jums ir visas siužetas: žmonės po pirmo filmo įvykių draugiškai atstato civilizaciją, ruošiasi ateivių sugrįžimui, o šiems sugrįžus supranta, kad pasiruošė ne taip ir gerai. Iš čia ir visa drama.
Tiesa, yra viena bėda. Filmui vien specialiųjų efektų ir naujumo iliuzijos nepakanka. Jam dar reikia ir veikėjų. Kad ir koks lėkštas buvo pirmasis filmas, jame bent jau galėjai rasti pakankamai ryškių personažų. Anuomet R. Emirichui kažkokiu būdu pavyko surinkti tokių neblogų aktorių komandą. Buvo ten ir Billas Pullmanas, ir Willas Smithas ir Jeffas Goldblumas. Antraplaniai aktoriai irgi pasitaikė visai įsimintini. Jie buką istoriją sugebėjo pakylėti šiek tiek aukščiau, sukurti iliuziją, kad ne viskas joje taip jau primityvu. Deja, bet antroji „Nepriklausomybės diena“ nieko panašaus neturi. Sugrįžtantys aktoriai pasenę – ir dėl to, o gal ir ne dėl to – visgi atrodo kažkokie paniurę. Jaunoji karta, savo ruožtu, turi tiek pat charizmos, kiek ir baltos garažo plytos, t. y. labai nedaug.
Naująja, dabar jau frančizės žvaigžde, reikia manyti, turėjo tapti Liamas Hemsworthas, kuriam, ko gero, labiau vertėtų būti modeliu, o ne aktoriumi. Tam jis tiesiog neturi sugebėjimų. Tačiau nieko čia nepadarysi, Holivudui to ne visada ir reikia. Šiaip ar taip L. Hemsworthą labai atkakliai bandoma paversti centriniu veikėju. Jis juk mat našlaitis, netekęs tėvų per pirmąją ateivių ataką, vėliau kažkokiu būdu paviliojęs prezidento dukrą, bet visgi nuolat patenkantis į bėdą dėl savo maištingumo ir kietakaktiškumo. Žodžiu, klišių rinkinys. Nieko keisto, kad šis personažas tau taip niekada ir nepradeda rūpėti. Jeigu jį vaidintų charzimatiškesnis žmogus a la Willas Smithas, gal tai ir būtų pavykę, bet, deja.
„Du Kine“ archyvas
Vidutiniškumo jūroje net ir senosios gvardijos atstovai, tokie kaip B. Pullmanas, praranda savo šarmą. Gal tik Jeffas Goldblumas išlaiko aukštą lygį, bet, ko gero, dėl to, jog visą laiką vaidina kažkaip ironiškai. Lyg pats šaipydamasis iš savęs ir to fakto, kad dėl pinigų dar sykį įsivėlė į tokią nesąmonę.
Tačiau nepaisant visų šitų dalykų antroji „Nepriklausomybės diena“ kažkokiu būdu įsigudrina būti tiesiog visai puikia pramoga. Aišku, ne visiems, bet visgi. Kaip po galais jam tai pavyksta? Tiesiog tiems, kuriems patinka buki filmai, kurie kaip tik ir juokingi todėl, kad nesuvokia savo bukumo, šis produktas bus tikrų tikriausias atradimas. Viskas jame taip siaubingai perspausta, suvelta, nelogiška, kad net sunku suprasti, kaip kas nors galėjo rimtai žiūrėti į šio filmo kūrimą. Tačiau jie žiūrėjo. Tai neginčijama. Nes R. Emerichas visada į save žiūri rimtai, nes kuriant filmo scenarijų (to padrikų scenų kratinio) dirbo net penki (!) autoriai, o prie kompiuterių, kuriais buvo generuojami specialieji efektai, pasodinti mažų mažiausiai trys fabrikai.
Iš čia ir visas smagumas. Nepaisant tuo didelių ir nuoširdžių pastangų „Nepriklausomybės diena: atgimimas“ yra absoliutus kičas, kurį be galo smagu žiūrėti, bet dėl visiškai kitokių priežasčių, nei norėtų R. Emerichas.
Deja, bet šiais laikais tai ir yra viskas, ko mes galime tikėtis iš vasaros blockbusterių rinkos. Smagaus kičo. Galimybės kažkuo mėgautis ironiškai. Jeigu mokate tai daryti, puikiai praleisite laiką. Jeigu ne, aplenkite šį filmą iš tolo.
Filmo anonsas: