Šią žiemą matytas Mykolo Vildžiūno filmas „Nesamas laikas“ palieka išties gan dvilypį įspūdį. Visų pirma – tai debiutinis, jauno režisieriaus darbas, kuris kaip pirmas blynas yra tikrai pakankamai nusisekęs. Tačiau iš kitos pusės šiam filmui aiškiai pritrūko vieno ar kelių prieskonių. Vienaip ar kitaip juosta kalba, arba bent jau bando kalbėti apie opias šiuolaikinio gyvenimo problemas.
Pasimetęs darbų sūkuryje, nebeatlaikantis pašėlusio gyvenimo tempo filmo protagonistas Tadas (aktorius Tadas Gryn) bando tvarkyti savo gyvenimą, tačiau jį kamuoja vien nesėkmės – nesiklosto santykiai nei su žmona, nei su tėvais. Galiausiai po avarijos, kurią jis vargiai beprisimena, Tadas atsiduria ligoninėje. Keisčiausia tai, jog nors vyras jaučiasi kuo puikiausiai – avarija neatsiperka net menkiausiu nubrozdinimu, tačiau gydytojai jo vistiek neišleidžia. Viskas aiškinama tik miglotu posakiu: „Tyrimai parodys“. Laikas bėga, o tyrimai neparodo nieko. Pagrindinio veikėjo kantrybė vis labiau senka. Iš esmės nuo nuobodulio jį gelbsti tik kartkartėmis apsilankantis vaikystės laikų draugas Vitalis (aktorius – Valentinas Novopolskis), su kuriuo smagu karts nuo karto papūst žolę ir paklaidžioti vaikystės prisiminimų pakampėmis.
Taip pamažu veikėjas pamiršta jį kamavusią rutiną, kasdienio gyvenimo rūpesčiai palengva nutolsta. Tai leidžia veikėjui susikoncentruoti į patį save, savo gyvenimą, gyventi tik čia ir dabar. Tačiau pamažu tas čia ir dabar – įgauna dar kelias papildomas dimencijas – praeitį ir ateitį. Atrodo, kad protagonistas ir vėl pasimeta, tik šį kart ne išoriniame, bet vidiniame pasaulyje. Tai štai toks trumpai tariant ir yra pirmo ilgametražio Mykolo Vildžiūno filmo naratyvas. Dar, žinoma, reikėtų paminėti gan kokybišką operatoriaus Audriaus Budrio taip pat debiutinį darbą, padėkoti visai aktorių ir aptarnaujančio personalo komandai, dailininkams, garsistams, tačiau..
Toli gražu, tuo viskas nesibaigia. Svarbiausias dalykas, mano nuomone, kurį reikėtų pasakyti apie šį filmą yra tai, kad jam kažko trūksta. Ir trūksta rimtai. Atrodo idėja nieko, aktoriai nieko, viskas lyg ir nieko. Tačiau filmas taip ir paskęsta tame „nieko“. Niekas taip ir neužkabina, neįsimena, nepaliečia. Turbūt daugelis žiūrovų taip pat sutiks, kad kurti filmą apie šiuolaikinės visuomenės gyvenimo tempo nebeatlaikantį ir pasimetusį žmogų – tai visai nieko naujo. Ar bent jau daryti tai taip, kaip tai daro Vildžiūnas.
Viename iš interviu režisierius teigia, kad: „Aš kalbu apie kartą, kurios pagrindinis bruožas – nuolatinę įtampą kelianti sumaištis. Kuomet nieko nespėji, o privalai. Nenori, o reikia. Dar gali, bet jau nebetiki.” Nors „Nesamas laikas“ ir nėra apie mūsų kartą, tačiau nesinorėtų tikėti, kad jo atveriamos susitapatinimo galimybės tokios jau plačios. Geriausiu atveju tai tėra dar viena klišė. Filmui nepaprastai trūksta savito požiūrio, netikėtos interpretacijos. Turbūt didžiausia šio darbo bėda ir yra tai, kad viskas per daug aišku. Aiški problema, aiški istorija, aiškus, vis pasikartojantis konfliktas tarp praeities – dabarties, greito – lėto, prasmingo – beprasmio. Deja, filmas nepasako nieko naujo, nė kiek neskatina mąstyti, neprovokuoja. Stinga nutylėjimo, nepasakymo iki galo, be kurio kinas praranda didžiąją dalį savo žavesio. Ta mintis, kad mes pavargę nuo pašėlusio gyvenimo tempo ir mums reikia atrasti laiko sau, pačius save – prasminga, bet norisi gelmės, nesustojimo ties tuo. Norisi, kad būtų keliami klausimai: O kas iš to? Kaip spręsti tokią problemą? Galbūt geriau pagrindinį veikėją palikti jo įprastiniame ritme, kad jis pats pabandytų sustoti, o ne dirbtinai jį sustabdyti? Kaip pats Tadas ieškotų išeities iš padėties? Taip filmas galėtų tapti bent kiek artimesnis žiūrovui, kuris ne taip dažnai patenka į „laimingą“ avariją ir gali apsvarstyti savo gyvenimą niekieno netrugdomas.
Apskritai „Nesamas laikas“ atrodo truputį „plastmasinis“. Kai žiūri anonsą tau lyg yra bandomos iš anksto įpiršti tam tikros idėjos – „tiesa yra ten, kur jos neieškome“; „laivė yra ten, kur neskubame“; „atsakymai yra, bet ar girdime“ – taip visiškai nepaliekant erdvės žiūrovo vaizduotei. Atrodo, jog Mykolas Vildžiūnas sąmoningai kuria ne filmą, bet terapinę priemonę, nuo kapitalistinio pasaulio nukentėjusiam individui. Ir nors juosta nufilmuota profesionaliai, aktorių vaidyba „kliūva“ minimaliai, tačiau kinas, tiek lietuviškas, tiek visame pasaulyje išgyveną scenarijų badą, atrodo, kad savitas vaizdas į pasaulį po truputėlį tampa deficitu.
Taigi nesinorėtų, kad režisieriai eitų lengviausiu keliu ir kaip filmo kūrimo motyvą ringtųsi paprasčiausius sentimentus vaikystei, jaunystei, ar visuotinai priimtas, dirbtinas klišes. O labiausiai nesinorėtų vadinti filmo bent kažkiek pavykusiu, tik dėlto, kad tai – debiutas.