fbpx
Festivalių filmai, Filmų apžvalgos, Repertuaro filmai

„Nesamasis laikas“: nostalgiška kelionė į „čia ir dabar“ būseną

„Nesamasis laikas“ filmavimų akimirka Olego Bovšio nuotrauka
„Nesamasis laikas“ filmavimų akimirka
Olego Bovšio nuotrauka

„Nesamojo laiko“ (2014) anonsas kino teatre tikrai gali suintriguoti: filmas atrodo labai patraukliai, sujungiantis dramą apie vaikystės draugus, meilės liniją ir netgi trilerio elementus. Ne iki galo atskleisti siužeto vingiai, ligoninės palata, prarasta atmintis, neaiški baisi nelaimė? Gal kažkas panašaus į „Aurorą“ (2013), o gal „Drugio efekto“ stiliaus kūrinys su netikėta pabaiga? Užkeliama kartelė, atsiranda lūkesčiai, kurie filmo peržiūros metu vis tik iki galo nepateisinami.

Mykolas Vildžiūnas – filmo režisierius ir scenarijaus autorius – supažindina žiūrovus su štai tokia istorija: trisdešimtmetis Tadas (Tadas Gryn) labai pasimetęs – tiek santykiuose su žmona (Toma Vaškevičiūtė), tiek su tėvais, tiek visame savo gyvenime ir netgi laike. Paguldytas į ligoninę, Tadas neilgai trukus sutinka vaikystės draugą Vitalį (Valentinas Novopolskis) ir vis prisimena drauge praleistą vaikystę. Siužetas nėra vientisas. Pradžią ir pabaigą atskirtos, o likusi filmo plėtotė sudaryta iš gabaliukų, pasklidusių erdvėje ir laike, tačiau suvokti istoriją nėra sudėtinga.

Vis tik po pirmų dvidešimties minučių tampa aišku, apie kokias žmogiškąsias problemas verčiama susimąstyti – dažniausiai tai skauduliai dėl praeities sprendimų, paties individo savęs suvokimas atskiru laiko momentu bei atsiminimų galia. Gal ne tiek verčiama, kiek brukama, nes simbolikos trūkumu negalima skųstis, ji vis kartojasi kartojasi, o papildomos scenos, iš dalies įdomios savo mistiškumu, atsiranda netikėtai, tačiau prailgsta. Gal lietuviu žiūrovu vis dar nepasitikima? Kartkartėmis rodant Tado prisiminimus iš vaikystės, pasigirsta baugokas filmo garso takelio tonas, kuris neatrodo labai reikalingas, nes kuria įtampą, būdinga siaubo filmams, o tai nebedera prie kūrinio istorijos, kuri įsibėgėja praėjus pusvalandžiui, ir vėliau išlieka tokia pati. Jeigu neįtraukė pirmas filmo trečdalis, tikėtina, jog nuomonė apie filmą nepagerės, o veiksmas atrodys itin ištęstas.

Kadras iš filmo „Nesamasis laikas“  „Meed Films“ archyvas
Kadras iš filmo „Nesamasis laikas“
„Meed Films“ archyvas

Istorijos nuspėjamumas kompensuojamas netikėtais įvykiais: atsirandantys ir pradingstantys žmonės, Tado girdimi plojimai tuščioje auditorijoje – tai tikrai neerzina, bet seksas mašinų plovykloje, skambant XVIII a. baroko muzikai, – jau kiek juokinga. Šveitimo šepečiai nuskalauja erotiką ar romantiką ir palieka prėską skonį, nebent toks ir buvo režisieriaus siekis, bet kitos komiškos filmo vietos atrodo visai kitokios, neturinčios tiek galimo cinizmo kiekio. Bachas filme girdimas labai dažnai ir jame itin dera, ypač kai naudojamas nostalgiškų scenų metu, tačiau bėgant minutėms Tadas vis dažniau ir dažniau išsitraukia iPodą su violančelės variacijomis. Galima būtų atkreipti dėmesį į muzikos, kaip prisiminimų provokuotojos vaidmenį, t. y. kuo dažniau Tadas jos klausosi, tuo labiau grimzta į praeitį, bet subtilumo ribą derėtų išlaikyti.

Nors filmo siužeto vystymas ir nėra labai stiprus, tačiau juosta puikiai struktūruota: jos pabaiga susieta kartu su pradžia, kai Tadas bendrauja su vieninteliu žmogumi, su kuriuo nekonfliktuoja – savo dukra. Ji lyg jungtis, atvedanti Tadą prie prisiminimų šaknų – daiktų, kurie tarsi gyvi atminties simboliai pergyveno kelias kartas. Juose laikas sustingęs, bet visada „čia ir dabar“. Ir štai, kai daiktus paliečia Tado dukra, gyventoja iš „dabarties“, šie atgyja, ir Tadas vėl gali atrasti ramybę.

Didžiausias kūrinio pliusas – nuoširdumas. Jei pavyks nenuobodžiauti ir kartu su Tadu leistis į nostalgiškas keliones po prisiminimus, „Nesamasis laikas“ bus jauki, nors ir skaudi, drama. Priešingu atveju, atrodys, jog laikas kino salėje praleistas veltui. Bet tada prieš akis iškils naivi Vitalio šypsena, Bacho muzika ar kažkada vaikystėje skaityta bei kadre pamatyta „Plėšiko Hocenploco“ knygelė – ir filmo peikti labai nesinorės.

„Nesamasis laikas“ turėsite galimybę pamatyti „Kino pavasario“ metu:

Vilniuje:
Pn 2014-03-21 17:00 — Vilnius – k.c. „Pasaka”, mažoji salė
Št 2014-03-29 13:15 — Vilnius – k.c. „Forum Cinemas Vingis”, 11 salė
An 2014-04-01 16:45 — Vilnius – k.c. „Forum Cinemas Vingis”, 11 salė

Filmo anonsas:

Komentarai

Domiuosi politika ir žmogaus teisėmis, todėl nenuostabu, kad būtent šių aspektų pirmiausia ir ieškau žiūrimuose filmuose. Net ir ne visuomet užsimindamas tiesiogiai, kinas, nori nenori, plėtoja tam tikrą problematiką ir jos diskursą vien paties paminėjimo, vaizdavimo faktu. Kad ir kokie fantastiški ir neįtikėtini bebūtų, filmai kalba apie tas pačias realaus pasaulio problemas. Tik nenuspėjama tampa riba: kas kam daro įtaką – realybė kinui ar kinas realybei. Prieš maždaug šimtą metų pirmas bučinys kino ekranuose sukėlė pasipiktinimą dėl atvirumo. Normos pakito, tačiau atsirado kiti nepatogumai, apie kuriuos kalbėti privalo ir kinas. Suvokimas keičiasi, scenos atvirėja, o aš žiūriu filmus ir noriu pasidalinti savo apžvalgomis su Tavimi. Tai nereiškia, kad visur reikėtų tikėtis politinio aspekto. Kartais filmas tam nepasiduoda, o kartais norisi ko nors lengvo prie puodelio kavos.