Amerikiečių režisierius Harmony Korine moka šokiruoti. Šokiruoti filmais, kurie yra šokiruojantys, ir šokiruoti savo paskutiniu darbu „Laukinės atostogos“ („Spring Breakers“), nes jame nėra nieko šokiruojančio. H.Korine sukūrė filmus apie benamius, besimylinčius ir besimasturbuojančius su šiukšliadėžėmis, apie iš lėktuvų be parašiutų krentančias vienuoles, apie grupės „Die Antwoord“ narius, važinėjančius invalido vežimėlyje ir šaudančius į viską, ką mato… Tačiau dar nebuvo į pasaulį paleidęs kažko panašaus kaip „Laukinės atostogos“ . Ir netrukus paaiškinsime kodėl.
H.Korine užaugo žydiškoje šeimoje. Jo tėvas buvo dokumentinių televizijos laidų prodiuseris ir išmokė Harmony, kaip valdyti kamerą. Tėvas jam taip pat įskiepijo meilę filmams. Nėra visiškai aišku, ką menininkas studijavo, vieni šaltiniai teigia, jog jis keletą semestrų mokėsi verslo administravimo, kiti, jog Niujorko universitete vieną semestrą studijavo dramos rašymą, tačiau mokslus metė dėl siekio tapti profesionaliu riedlentininku.
„Gummo“ ir nevaikiški vaikų žaidimai
Būtent riedlentė 1995 metais jam padėjo parke susipažinti su fotografu Larry Clarku. Kaip pasakojo H. Korine, jie susipažino Vašingtono parke, ir vaikinas parodė Larry savo 35 puslapių scenarijų, kuriame pasakojama apie tėvą, savo 13-etį sūnų gimtadienio proga nuvedusį pas prostitutę. Sužavėtas Larry paprašė vaikino parašyti scenarijų apie riedlentininkus ir kartu įtraukti AIDS problematiką. Po trijų savaičių ant Larry stalo jau gulėjo garsiojo kultinio filmo „Vaikučiai“ („Kids“) scenarijus. Šis filmas buvo L.Clarko režisūrinis kino debiutas, reportažo stiliumi atkūręs vieną Niujorko paauglių dieną, niekuo nesiskiriančią nuo kitų: seksas, narkotikai, riedlentės. Bet būtent šią dieną viena filmo herojų sužino apsikrėtusi ŽIV.
Šis filmas išgarsino tie L.Clarką, tiek H.Korine, kuris netrukus susipažino su filmų prodiuseriu Cary Woodsu, suradusi 1 mln JAV dolerių pirmam H.Korine režisuotam filmui „Gummo“. 1997 metais sukurtas „Gummo“ mus nukelia į 1974-uosius, Ohajo, Xenia miestą, kuomet Xenią nusiaubė tornadas. Miestelio gyventojai randa labai keistų užsiėmimų laikui praleisti. Filmo scenos daugumą žiūrovų trikdo, šokiruoja, o filmo garso takelis tik dar labiau sustiprina „Gummo“ keistumą.
„Gummo“ buvo pristatytas per 24 „Telluride“ kino festivalį ir ne vienas žiūrovas premjeros metu paliko salę. Ir nors dauguma populiarių kino kritikų „Gummo“ nurašė kaip visišką nesąmonę, filmas 1997 metais laimėjo specialų apdovanojimą Venecijos kino festivalyje.
Po keleto mėnesių režisierius Werneris Herzogas pats paskambino H.Korine ir jį pagyrė už „Gummo“: „Korine yra savo kartos balsas ir kitoks kino kūrėjas. Jis neketina dominuoti kino pasaulyje, tačiau ar tai kažką reiškia?“. W.Herzogas savo palankumą jaunam režisieriui išreiškė ir suvaidindamas kelete jo filmų. H. Korine taip pat tapo gerbiamos kitų režisierių, tokių kaip kad Guso Van Santo, kuris teigė, jog „Gummo“ pakeitė jo gyvenimą. B. Bertolucci netgi konstatavo, jog filmas sukėlė kino kalbos revoliuciją.
Tad nenuostabu, jog „Gummo“ labai greitai tapo kultiniu filmu ir buvo vertinamas kaip šokiruojantis eksperimentinis darbas, ir tokio Jums dar neteko niekada matyti. Beje, kiek teko girdėti, menininkas Jonas Mekas yra geras H. Korine draugas. Viešėdama šių metų „Kino pavasaryje“ jo dukra Oona Mekas viename interviu išreiškė savo požiūrį į jo kūrybą.
„Gummo“ suformavo režisieriaus kūrybinę stilistiką – mažai naratyvo, jo filmai yra labiau jutiminiai, kiekvienas kadras pilnas įsimintinų ir dažnai šokiruojančių detalių, kurias nebūtina susieti į bendrą kontekstą, užtenka jausti bendrą vizualinį įspūdį. Tačiau nereikia manyti, jog tai padrikas filmas, nes visuma susilieja kiekvieno galvoje. Kaip teigė vienas žiūrovas, „Gummo“ kažkuo primena kokios grupės muzikinį albumą, kuriame visos dainos skirtingos, tačiau pabaigoje darniai susilieja į išbaigtą kūrinį. Tačiau silpnų nervų žiūrovams turbūt ne visada įveikiamos H.Keroine temos ir asocialūs herojai, kurie nevengia nuogybių, žudynių, neestetiškų higienos įpročių.
„Kai žmonės klausia, kokia mano filmų reikšmė ir žinutė, noriu pabėgti nuo atsakymų. Kuomet sukuri filmą, nori, jog jis egzistuotų be tavęs. Jie turi turėti magijos, todėl ne visada norisi papasakoti visas filmų reikšmes“, – teigia H.Korine.
Nedogmiški dogmos filmai
1998 metais H.Korine išleido 40 minučių filmą „The Diary of Anne Frank Pt II“. Tai 3 dalių koliažas, kuriame pasakojama apie berniuką, kuris sudegino savo šunį, apie satanistiškai apsirengusius ir ant biblijos vemiančius vaikus, ir apie juodai veidą išsidažiusį vyrą, dainuojantį „My Bonnie Lies over the Ocean“. Filme vaidina kai kurie „Gummo“ aktoriai ir jo stilistika beveik identiška.
Po metų pasirodė „Julien Donkey-Boy“, sukurtas po Dogma‘95 manifestu. Ir nors filmas sulaužė daugumą manifesto siekių, Lars Von Trieras teigė, jog H. Korine tai sugebėjo padaryti išties kūrybiškai.
„Julien Donkey-Boy“ pasakojama istorija apie šizofreniką Julieną, kuris visais būdais stengiasi suvokti jį supantį pasaulį. Juliano tėvą vaidina režisierius Werneris Herzogas. Beje, H.Korine pats planavo vaidino Julieną, tačiau paskutinę akimirką persigalvojo ir save pakeitė aktoriumi Ewenu Bremneriu. Filme gausu sulėtintų kadrų, o viskas filmuota 35mm kino kamera. Tad jei bandysite filmą parsiųsti, kokybė bus labai prasta.
2002 režisierius L.Clarkas pagal H.Korine scenarijų sukūrė filmą „Ken Park“. Scenarijų Clarkas smarkiai pakoregavo, visiškai pakeisdamas pabaigą. „Ken Park“ gausu labai atvirų erotinių elementų, jis nebuvo platinamas daugelyje pasaulio šalių. Filmas pasakoja istoriją apie keturias šeimas, apie jų paauglių ir tėvų santykius.
Apie vienišius ir šiukšlių dulkintojus
Trečiasis pilnametražis H. Korine filmas „Ponas vienišius“ („Mister Lonely“) 2008 metais buvo sukurtas bendradarbiaujant su broliu Avi Korine. „Ponas vienišius“ mažą vaidmenį atliko W.Herzogas. Filme pasakojama istorija apie jauną amerikietį, kuris yra Michaelo Jacksono antrininkas, pasiklydęs Paryžiaus gatvėse. Netikėtai vaikinas sutinka Marilyn Monroe antrininkę, kurį pakviečia jį į saloje esančią antrininkų komuną. Joje gyvena Marilyn vyras Charlie Chaplinas, jų dukra Shirley Temple, Popiežius, Madonna, Jamesas Deanas ir daugelis kitų antrininkų. Komunos nariai organizuoja pasirodymą, į kurį, kaip jie tikisi, susiras gausybė žiūrovų. Kuriant šį filmą aktoriai išties gyveno pilyje ir net po filmavimo buvo persirengę savo antrininkų drabužiais. „Ponas vienišius“ puikiai atspindi „Gummo“ suformuotą režisieriaus braižą – vizualumas, kontekstualumas, paralelės į pop kultūrą, netikėti, sulėtinti kadrai, kadrų sąlygiškumas, puikus garso takelis etc. Tačiau skirtingai nei „Gummo“, „Ponas vienišius“ yra kiek švelnesnis ir didesnei žiūrovų auditorijai prieinamas filmas.
2009 metais išleistas H. Korine filmas „Trash Humpers“ nuskynė nemažai laurų kelete dokumentinių filmų festivalių (nors filmas ir nebuvo visai dokumentinis). „Trash Humpers“ nufilmuotas VHS vaizdajuostėje vos per keletą savaičių. Vėliau režisierius sukūrė keletą trumpų filmų, iš kurių įdomiausias – „Umshini Wam“ (2011), kuriame vaidina populiarios muzikinės grupės „Die Antwoord“ nariai Ninja ir Yo-Landi. Siužetas paprastas – Ninja ir Yo-Landi sėdi invalidų vežimėliuose apsirengę saldžiais kombinezonais ir šaudo aplink visus, kurie jiems neįtinka. Kaip kažkas pakomentavo, šis filmukas, tai labai labai moderni „Bonnie and Clyde“ versija.
Laukinės režisieriaus atostogos
2012 metais Floridoje kurtas filmas „Laukinės atostogos“ („Spring Breakers“), kaip pastebėjo ne vienas H. Korine filmų gerbėjas, tai turbūt pats keisčiausias jo filmas vien todėl, jog jis 100 proc. kitoks nei ankstesnieji jo darbai. Filmas pirmą kartą buvo pristatytas šių metų Venecijos kino festivalyje, o oficialiai kino teatruose pasirodė kovą.
„Laukinės atostogos“ tęsia režisieriaus pamėgtą audringo paauglio gyvenimo temą ir pasakoja apie koledžo studentes Faith, Brit, Candy, ir Cotty bei jų laukines atostogas, kurioms panelės neturi užtenkamai pinigų.
Tačiau labai greitai randama išeitis – merginos apiplėšia greito maisto restoraną, o apsaugai naudoja vandens pistoletus. Ketvertukas vakarėlyje susipažįsta su reperiu pravarde „Alien“ (Svetimas), kuris vėliau, kuomet merginos suimamos už apiplėšimą, ištraukia jas iš teismo salės. Tačiau turtingas muzikantas turi savanaudiškų tikslų ir paskandinęs merginas turto ir pramogų pasaulyje, siekia jas įtraukti į pavojingą narkotikų verslą. Istorija baigiasi laimingai, tačiau tik merginoms, kurios savo rankas sutepa krauju.
Kaip pasakojo H. Korine, tokio pobūdžio filmą jis norėjo sukurti jau seniai. Pasak režisieriaus, jam patiko dirbti su aktorėmis, kurios reprezentuoja mūsų pop kultūrą. „Man ypač norėjosi pasikviesti jaunų žvaigždžių, vaidinusių„Walto Disney‘aus“ studijos filmuose. Taip į aktorių sudėtį pateko Selena Gomez ir Vanessa Hudgens“. Beje, filme vieną iš merginų vaidina režisieriau žmona Rachel (Simon) Korine.
Tad nors ir visiškai kitoks, „Laukinės atostogos“ neiškrenta iš režisieriaus kūrybos konteksto. Galbūt daugelį suklaidins pusnuogių merginų plakatai, tačiau išties tai – visuomenės kritikos kupinas filmas, kurį reikia skaityti tarp eilučių. Kaip ir kituose filmuose, šiame gausu sulėtino veiksmo efektų, tų scenų pasikartojimų.
„Tai filmas apie naująją kartą, kartą, kuri užaugo su televizija, „Youtube“, video žaidimais. Kartą, užaugusią pasaulyje, kuriame žingsnis nuo žiūrėjimo iki darymo yra labai mažas“, – konstatuoja H.Korine ir palieka jums spręsti, ar „Laukinės atostogos“ yra saldus kičinis filmas, ar labiau parodantis, koks kičinis yra mūsų pasaulis. O H.Korine jūsų nuomonė mažiausiai svarbi.