„Netflix“ santykis su animacija yra išties dviprasmiškas. Iš vienos pusės, „Netflix“ pastaruosius porą metų karaliauja animacijos pasaulyje su tokiais kino šedevrais kaip „Klaus” (2019, rež. Sergio Pablos) „The Mitchells vs. The Machines“ (2021, rež. Mike Rianda), „I Lost My Body“ (2019, rež. Jérémy Clapin) ir, žinoma, „Guillermo del Toro’s Pinocchio“ (2022, rež. Guillermo del Toro). Atskirai galima pasidžiaugti ir visu būriu puikių animacinių TV serialų, skirtų įvairaus amžiaus žiūrovams. Taigi, „Netflix“ tikrai turi kuo didžiuotis, kai kalba pasisuka apie jos kuriama animaciją.
Tačiau iš kitos pusės jau daugiau nei metai visą animacijos bendruomenę neramina iš „Netflix“ sklindančios žinios. Nepraeina nei keli mėnesiai, kai pasirodo naujas pranešimas, kad dar vienas animacinis projektas buvo sustabdytas, ar kad dar viena grupė žmonių, dirbanti su animacijos projektais, yra atleista. Taigi, akimirką gyvavusi viltis, kad „Netflix“ taps geriausios bei inovativiausios animacijos namai, pradėjo blėsti, kadangi platforma pirmą kartą nuo savo gyvavimo pradžios nustojo augti (tiesą sakant, netgi pradėjo trauktis). Taigi, kai jai prireikė sumažinti savo išlaidas naujam turiniui, animacija, kaip ypač brangi kino meno rūšis, deja, pastebimai nukentėjo.
Tačiau „Nimona“ (rež. Nick Bruno ir Troy Quane) pasirodymas turėtų bent trumpam nuraminti visus pesimistus, kadangi „Netflix“ ir vėl įrodė, kad jie sugeba užuosti išskirtinius animacinius projektus ir suteikti savo kūrėjams darbo sąlygas, kuriose jie gali atskleisti viską savo talentą. Todėl rezultatas yra išties pakerintis. Pradedant istorija bei personažais, ir baigiant animacija bei kinematografiniu reginiu – viskas šioje animacijoje veikia, kad žiūrovą viso filmo metu prikaustytų prie ekrano. O filmui pasibaigus – švelniai ir su vos pastebima šypsena pritariamai palinguoti galvą, nes, šiaip ar taip, pastaruosius porą metų animacija vis rečiau sugeba maloniai nustebinti.
Taigi, pradėkime nuo trumpos animacinio filmo siužeto apžvalgos. „Nimona“ prasideda pristatydamas žiūrovui savotišką retrofuturistinę viduramžių karalystę. Kitaip sakant, nors šiame pasaulyje ir egzistuoja mobilieji telefonai, mašinos bei televizoriai, tačiau visų šių technologijų dizainui daro stiprią įtaką viduramžių estetika. Na, ir žinoma riteriai – jie yra šios karalystės kultūrinė šerdis, kadangi visa visuomenė sukasi aplink viena legendą, kad už karalystės sienų tūno galingi monstrai, galintys bet kuria akimirką sunaikinti viską, kas jiems yra brangu. Filmo pradžioje prasideda svarbiausias metų renginys – naujų riterių įšventinimas. Dar daugiau, tai nėra įprastas renginys, kadangi šį kartą – pirmą kartą karalystės istorijoje –į riterius bus įšventintas prasčiokas.
Šis įšventinimas animacijos herojui turėjo būti pati svarbiausia gyvenimo dalis, tačiau nutinka netikėtas dalykas – tuo momentu, kai karalienė jį įšventiną, jo kalavijas pavirsta mirtiną lazerį spjaudančiu ginklu ir nužudo karalienę. Tą pačia sekundę šis riteris tampa pačiu nekenčiamiausiu žmogumi visoje karalystėje. Būtent ši aplinkybė ir sudomina Nimona, kuri negaišta laiko ir greitai surandą riterį. O suradus pasisiūlo tapti jo, didžiausio karalystės blogiuko, nusikaltimo partnere. Nors Nimona nusivilia sužinojusi, kad riteris yra nekaltas, tačiau galimybė sukelti truputi chaoso jai yra pakankama priežastis pagelbėti riteriui. Pastarasis, kadangi yra tragiškai nepavydėtinoje situacijoje, galiausiai nusprendžia pasinaudoti jaunos merginos pagalba.
Tačiau Nimona nėra paprasta mergina – ji turi magišką galią keisti savo kūno formą. Tai tampa neįtikėtinai galingu įrankiu siekiant išsiaiškinti, kas gi nužudė karalienę ir apkaltino prasčioką riterį. Ir, kas ne mažiau svarbu, – kodėl? Taigi lėtai, neįtikėtinai žaismingai ir vizualiai įspūdingai abejų herojų nuotykiai juos suartina, ir užsimezga nuoširdi draugystė. Draugystė, pajėgi sudrebinti visos karalystės pamatus.
O jei kalbėtume apie animacijos įgyvendinimą, pradėti reikėtų nuo pačios jos stilistikos. Įdomu, kad šią stilistiką yra gan sunku apibūdinti – tai lyg mažai detalių turinti 3D su apšvietimu, kuris bando apsimesti, kad tai yra 2D. Prisipažinsiu, kad „ant popieriaus“ tai neatrodo įdomus sprendimas, tačiau su puikiai suvaldytų apšvietimu, strategiškai pabarstytomis detalėmis, bei įdomiomis kompozicijomis ši stilistika išties pasiekia labai įspūdingų vizualių sprendimų. Tiesa, yra kelios scenos, kai kažkas vizualiai nesuveikia, ir trumpam iškrenti iš potyrio, tačiau, laimei tai tetrunka vos keliolika sekundžių ir visiškai nesugadina bendro potyrio.
Atskirai reikia paminėti protagonistės dizainą bei įgyvendinimą. Pirmiausią, yra labai šaunu pamatyti atotrūkį nuo įprastų „Disnėjaus“ studijos merginų kūno formų, kurios tiesiog privalo būti patrauklios lyg kokie modeliai. Nimona yra ne tik apkūnių formų, tačiau ji dažnai vaizduojama agresyvios stovėsenos ir (viena mano mėgstamiausių detalių) aštriais lyg ryklio dantimis.
Tiesa sakant, kai kuriose scenose jos išvaizda yra tokia, kad kitomis aplinkybėmis tikrai pagalvotum, kad ji yra filmo blogiukas. Taigi, tai tikrai nėra mergina, kurią dažnai pamatysi animacijoje (bent jau geriečių komandoje), tačiau jos charizmos galima būtų pavydėti absoliučiai visiems. O tai, kad animatoriams (bei scenaristams) pavyko filme ją pavaizduoti nesustabdoma kaip uraganą, tačiau taip pat jautria ir labiausiai už viską trokštančia draugystės, yra išties nuostabus pasiekimas.
Apžvalgoje negalima nepaminėti LGBT+ temų, kurios yra gan ryškios. Mano mėgstamiausia aplinkybė, sužinota apie šio filmo gamybą, – „Disnėjaus“ studija, kuriai pirmiausiai priklausė šis filmas, galiausiai atsisakė šio projekto (ir dėl to jis atiteko „Netflix“), kadangi jiems pasirodė, kad seksualinių mažumų vaizdavimas yra per stiprus. Kitaip sakant, studija, kuri paskutinius kelerius metus sugadina pelningiausias savo frančizes mėgindama įtraukti visas įmanomas mažumas į filmus (nors naratyvine prasme tai yra visiškai nelogiška), nusprendžia, kad būtent šitas filmas toks, kuriame mažumų reprezentacija yra netoleruotinai didelė.
Tačiau, tikroji uogytė yra tai, kad būtent šiame filme seksualinių mažumų reprezentacija yra įgyvendinama išties tinkamai! Personažų santykis su kitais bei pasaulių nėra įgyvendinamas pagal vieną vienintelę ašį – tai, kad jie priklauso LGBT+. O priešingai, priklausimas mažumai yra tokia pat reikšminga jų identiteto dalis, kaip buvimas aukštaūgių tamsiaplaukiu kresno sudėjimo vyru. Kitaip sakant, tik maža dalis daugybės skirtingų aspektų, kurių visuma padaro personažą tuo, kuo jis yra.
Atskirai dar noriu truputi pabaksnoti į animacijos logiką. Baigus žiūrėti filmą, man iškilo nemažai klausimų – kaip šita karalystė sugebėjo pasiekti tokį technologinį proveržį, jei yra absoliučiai užsidarius nuo pasaulio? Kaip ji sugeba išmaitinti tokį kiekį žmonių? Ar karalystę visgi puldinėja pabaisos, ar jie tiesiog 1000 metų sugebėjo gyventi izoliacijoje nereikalaudami jokių įrodymų apie monstrus? Galiausiai, su kuo jie pradėjo prekiauti, kai buvo nugriauta siena? Tačiau, ir tai labai svarbu pabrėžti, šis filmas sugebėjo manyje sukelti labai, labai retą reakciją – mintyse sugebėjau numoti ranka ir pasakyti sau, kad „ai, neverta sau gadinti filmo tokiais nereikšmingais klausimais“. O tai, mano nuomone, yra dar vienas ir labai svarbus animacijos kūrėjų nuopelnas.
Apibendrinant, šis filmas yra tikra atgaiva, kurią jau spėjau peržiūrėti kelis kartus ir, tikiu, žiūrėsiu dar ne kartą. Todėl noriu nuoširdžiai rekomenduoti animacinį filmą, kuris, panašu, yra rimtas kandidatas į animacijos kategorijos „Oskarus“. Man svarbu rekomenduoti pažiūrėti šį filmą ir dėl to, kad su kiekviena peržiūra „Netflix“ gautų patvirtinimą, jog būtent naujas ir šviežias priėjimas prie animacijos istorijų yra tai, ko reikia tiek šiai meno išraikai, tiek žiūrovams.
Kitaip sakant, laikas baigti mėginti perdarinėti tas pačias daug kartų matytas istorijas, su tais pačiais personažais ir tais pačiais estetiniais sprendimais. „Nimona“ sugeba priversti savo žiūrovus pamilti personažus bei pasaulį ir tai ir yra svarbiausia bet kokio kino kūrinio sėkmės dalis.