Absoliuti dauguma mūsų, juokdamiesi iš eilinio internetinio šuns (ar katės, tiems, kas mėgsta tuos padarus) kvailystės, per daug ir nesusimąsto apie tamsiąsias interneto puses. Taip, turbūt ne vienas esame girdėję apie vadinamąjį darknet, kuriame galima įsigyti ir „prekiauti“ narkotikais, žudymo paslaugomis, ar vaikų bei smurto pornografija. Tačiau niekada per daug ir nepasidomime, kaip šie du virtualūs pasauliai (mūsiškis ir „tamsusis“) iki šiol nėra persidengę ir leidžia mums daugiau ar mažiau jaustis ramiai, spaudant įvairias nuorodas. Taip yra ir tiek.
Tačiau įsivaizduokite tamsią biuro salę kažkur Filipinuose. Joje ekrano apšviestas siluetas nuolatos spaudinėja kompiuterinės pelės mygtuką, tuo pat metu sau pačiam (ar pačiai) pakaitomis murmėdama(s) „ištrinti“, „ignoruoti“, „ištrinti“, „ištrinti“… Būtent į šių figūrų veiklą, gyvenimus ir juos supantį kontekstą siekiama pažvelgti iš arčiau Hanso Blocko ir Moritzo Riesewiecko dokumentiniame filme „Interneto valytojai“ (The Cleaners, 2018), kuris buvo pristatytas šių metų „Nepatogaus kino“ festivalyje.
Filmo objektas – interneto „valymo“ fabrikuose dirbantys žmonės. Tai yra žmonės, mūsų visų patogumui ir psichologiniam saugumui, valantys pagrindines socialinių tinklų platformas nuo nepageidaujamo turinio. Ką tai reiškia? Tai reiškia, jog kitame pasaulio gale esantis individas per dieną peržiūri iki 25 000 nuotraukų ir fotografijų su vaikų pornografijos, pjaustomų galvų ir kitais panašiais vaizdais tam, kad mes atsidarę savo „Facebook“ paskyrą nepamatytume nieko nepageidaujamo ir „neatpiltume“ savo rytinės kavos. Šie žmonės stebi ir internete neretai pasitaikančias tiesiogines savižudybių transliacijas, kurios sukuria savas dilemas (jų negalima išjungti iki tol, kol neprasideda smurtinis veiksmas). Žinoma, sistema nėra tobula, tačiau per dieną taip yra išfiltruojami beprotiški kiekiai informacijos vadovaujantis gana griežtais turinio kontrolės reikalavimais (3 kartus suklydęs „valytojas“ palieka savo darbą).
„Interneto valytojų“ herojai yra tokiose įmonėse dirbantys (todėl negalintys atvirai kalbėti dėl konfidencialumo sutarčių) ar dirbę asmenys, pasakojantys apie savo darbo pobūdį, prasmę, problemas bei dilemas. Bestebint šių herojų pasakojimus, neapleidžia mintis, jog tai yra žmonės, prisiimantys sau psichologines traumas dėl saugios mūsų laisvės internete. Ne vienas herojus savo darbo prasmę čia ir mato. Vienoje simboliškesnių filmo vietų rodomas kažkur Filipinuose stūksantis šiukšlynas, kuriame daiktus būriais rankioja sunkiai besiverčiantys gyventojai. Viena filmo pašnekovė, tarsi reaguodama į šiuos vaizdus, teigia, jog fizinį šiukšlyną yra iškeitusi į virtualų, tačiau principas išlieka tas pats – šiukšlių rankiojimas dėl pragyvenimo.
Tai turi ir tamsesnių pasekmių. Filme pasakojama vieno „valytojo“, dirbusio su savižudybių vaizdo įrašų naikinimu, istorija. Nuolatinis „bombardavimas“ smurtiniais vaizdais jį patį privedė prie savižudybės po to, kai jo komandos vadybininkai neišgirdo prašymo perkelti jį į su šiek tiek lengvesniu turiniu dirbančią komandą. Tokios istorijos atskleidžia ne tik tamsiąją praktinę tokio darbo pusę, tačiau ir ne visai gražius dalykus apie didžiųjų socialinės medijos platformų neretai kolonialistinį elgesį su „trečiosiose šalyse“ dirbančiais žmonėmis, valančiais didžiausią purvą iš jų milijardinę vertę turinčių platformų. Šioje vietoje vienintelė kritika yra ta, jog filmo kūrėjai pasirenka kritiškai pernelyg nespausti šių korporacijų.
Interneto valymo darbo pobūdis ir tamsioji pusė nėra vienintelis „Interneto valytojuose“ liečiamas aspektas. Istorija darosi dar painesnė įtraukus moralinius ir politinius elementus. Be jau minėtų savižudybių dilemos (kada tikrai galima teigti, jog vaizdo įrašas nėra tinkamas plačiajam vartojimui) kyla ir dar sudėtingesni klausimai. Vienas iš jų, paliestas filme, yra susijęs su mums visiems neblogai žinoma paskutinių metų Sirijos istorija. Bombardavimų ir jų aukų vaizdiniai yra bene svarbiausias žmogaus teisių aktyvistų ir NVO, dirbančių su žmogaus teisėmis. Jiems minėti vaizdiniai, neretai atsiduriantys socialiniuose tinkluose, yra svarbūs įkalčiai ne tik informuojant, tačiau ir nustatant, kur kokie kariuomenės veiksmai buvo įvykdyti.
Paradoksalu, tačiau tokie vaizdai taip pat yra interneto „valytojų“ juoduosiuose sąrašuose, taip sukuriant papildomas problemas. Dar sudėtingesnė situacija atsiskleidžia autoriams palietus rohinjų etninės grupės Mianmare temą. Kaip teigia aktyvistai, Mianmare „Facebook“ yra internetas (o internetas – „Facebook“), todėl dažniausiai visi reportažai ir vaizdai iš vykdomų etninių valymų atsiduria būtent ten, tačiau tai eina prieš „Facebook“ platformos politiką. Tokios situacijos sukuria ypatingas dilemas, verčiančias klausti apie interneto laisvės, vaizdinės politikos ir aktyvizmo santykį.
Situacija darosi dar sudėtingesnė įsitraukus valstybėms. Filme aptariamas Turkijos pavyzdys, kurios atstovai reguliariai siunčia socialinėms medijoms „nepageidaujamų“ nuorodų sąrašus, kuriose neretai yra kalbama apie autoritarinės politikos represijas piliečių atžvilgiu. „Facebook“ nenorint prarasti didžiulės rinkos, pastarieji pradeda blokuoti tokias nuorodas Turkijoje esantiems interneto IP adresams. Tokiu būdu yra ne tik paslepiama Turkijos politikos realybė, tačiau ir prisidedama prie autoritarizmo įtvirtinimo – Turkijos piliečiams nematant kitų piliečių istorijų ir komentarų, sumažėja galimybės platesnio masto protestams ir piliečių demokratinei išraiškai pačioje šalyje. Socialinės medijos tokiu atveju tampa autoritarų sąjungininkais ir verčia užduoti klausimus apie tai, kiek iš tikrųjų kiekvienas iš mūsų yra laisvas pareikšti savo nuomonę arba papasakoti savo istoriją socialinėse medijose, ieškančiose pelno. Viso šio sūkurio viduryje randasi jau ir taip daugybę dilemų turintys interneto „valytojai“, reguliariai gaunantys nurodymus ir informaciją apie konkrečių šalių socialinių tinklų aplinką.
Internetas ir socialiniai tinklai jau seniausiai nebėra nuomonių apsikeitimo platforma. Toli gražu. Šiandien internetas yra tapęs skirtingų realybių formavimo mechanizmu. Jis, padedant vadinamiems socialinių tinklų „burbulams“, prisideda prie nuomonių kategoriškumo aštrėjimo ir kritiško mąstymo stokos šiandienos viešosiose erdvėse. Tai tik didina prarają tarp skirtingų socialinių grupių ne tik konkrečiose šalyse (pvz., itin susiskaldžiusiose JAV), tačiau ir globaliai, kuomet kategoriškai neigiama ne tik klimato kaita, tačiau ir baisūs politiniai procesai.
„Interneto valytojai“ sprendimo nepasiūlo, tačiau padeda šiek tiek praverti duris į diskusijas apie įtampą tarp laisvės ir kontrolės šiuolaikinio interneto amžiuje. Dar daugiau klausimų kyla į mąstymą įtraukus globalių korporacijų atsakomybės klausimus. Labai tikėtina, jog po filmo pasijusite (bent jau tiek, kiek tai leidžia trumpalaikė šiuolaikinė atmintis) šiek tiek purvini dėl savo nerūpestingumo socialiniuose tinkluose ir nekritiškumo vertinant interneto šaltinius. Bent jau taip nutiko man. Tačiau kartais reikalinga pasijusti purvinam tam, kad būtų galima pradėti rimtai mąstyti apie klausimus, kurie iki šiol atrodė nelabai verti dėmesio. „Interneto valytojai“ šiuos klausimus bando kelti, neretai gana sėkmingai bei nepaisant kartais sutrinkančios filmo ritmikos ir vientisumo.
Filmo anonsas: