Dokumentinio kino festivalio „Nepatogus kinas“ programoje „Panorama“ Lietuvos publikai pristatytas Kanadiečių režisieriaus Dominico Gagnono filmas „Iš Šiaurės“ (Of the North, 2015) – savotiškas atsakas pirmuoju dokumentiniu filmu laikomai Roberto J. Flaherty juostai „Nanukas iš Šiaurės“ (1922). Vaizdo ir instaliacijų kūrėjas, dirbantis su rasta medžiaga (found footage), savo kūryboje tyrinėja terorizmo, identiteto, ekonomikos nuosmukio, manipuliatyvios informacijos, smurto, fetišo temas.
„Iš Šiaurės“ taip pat sudaro autentiški pačių inuitų nufilmuoti ir į „Youtube“ platformą įkelti mėgėjiški vaizdo klipai, kuriuose žiūrovas išvysta platų daugiau ar mažiau kasdieniškų situacijų spektrą – gimtadienius, išgėrimus, muštynes, grojančius žmones, mažus vaikus, kates bei šunis.
Dominico Gagnono filmas atmosfera ir forma nė iš tolo neprimena dramatiško ir optimistiško, patoso nestokojančio „Nanuko iš Šiaurės“. Iglu namelius statančių, ruonius medžiojančių, į purius kailinius susisupusių inuitų mitas negailestingai dekonstruojamas. Prieš žiūrovų akis veriasi ne visada patogūs, kaleidoskopiškai kintantys vaizdiniai.
Stebint skirtingus inuitų gyvenimo epizodus, galima užčiuopti tam tikras neraminančias tendencijas bendruomenėje, kurios gyvenimo būdas radikaliai pakito per trumpą, vos kelių kartų laikotarpį. Šiuolaikiniai „nanukai“ nebeturi kautis su neįtikėtinai atšiauriomis gamtos sąlygomis, rizikuoti mirti iš bado nepavykus laiku sumedžioti ruonio ar jūros vėplio. Matome sąlyginai pasiturinčius, komfortiškai gyvenančius žmones. Visgi juntamas tam tikras atvirai neišreiškiamas ir nekomunikuojamas nerimas, pasimetimas. Nevengiama ir vieno didesnių – paplitusio alkoholizmo – problemą liudijančių vaizdinių.
Filmas nėra struktūrinamas nei aiškiai išreikšto, nei nutylimo naratyvo, jame nėra ir artikuliuotos socialinės kritikos. Dominico Gagnono žvilgsnis į nemažai pasaulio dalį vis dar egzotika dvelkiančią bendruomenę vengia primesti dirbtines schemas. Nepatogūs kadrai neįgyja eksploatacinių elementų, jais nėra mėgaujamasi ar piktnaudžiaujama. Šis filmas nesiekia parduoti intymumo. Veikiau primena kiek įmanoma nešališkesniu stebėtoju siekiančio būti antropologo žvilgsnį.
Itin svarbų vaidmenį šiame filme atlieka garsas, muzika, suteikianti papildomų prasminių sluoksnių ir konotacijų. Išgirstame ir tradicinį gerklinį inuitų dainavimą, ir atliekamus mėgstamos populiariosios muzikos kūrinius.
„Iš Šiaurės“ yra filmas apie žmones filmuojančius save. Tai ir savotiška vaizdų archeologija ir savistabos, netgi tam tikro ekshibicionizmo apraiškų studija. Nukreipdamas objektyvą į žmogų tarytum klausi – kas tu? Kai žmogus atsuka kamerą į save, galima spėti, jog kyla klausimas – kas aš? Mažieji pasakojimai susilieja ir virsta tylia didžiųjų naratyvų alternatyva.
Filmo anonsas: