Šaltinis – gebrueder-beetz.de
„Į operacinę įėjau Cezaris, o išėjau Kleopatra“ – taip save apibūdina viena iš filmo „Paskutinis pasirodymo“ (Bevor der letzte Vorhang fällt, 2014) veikėjų. Bet šis apibūdinimas tiktų tikriausiai kiekvienam(-ai) teatro veikėjui(-ai), kurie scenoje transformuojasi nuo „Cezario“ iki „Kleopatros“.
Choreografas Alainas Platelis ir režisierius Franko van Laecke`o 2010 metais Belgijos mieste Gente pradėjo rodyti spektaklį „Gardenija“, su kuriuo per dvejus metus surengė daugiau nei 200-us pasirodymų. Pagrindinius spektaklio veikėjus įkūnijo septyni transeksualai ir gėjai, kurie jau yra perkopę 60-ies arba 70-ies metų ribą. Šeši iš jų tampa pagrindiniais Thomo Wallnerio filmo „Paskutinis pasirodymas“ pasakotojais. Jo kūrinyje susipina vaizdai iš paskutinį kartą rodyto spektaklio Gente ir veikėjų kasdienybės. Kai kuriuos šis spektaklis sugrąžino į jų jaunystės laikus, kuomet persirengę moterimis jie šokdavo kabarete, o kitiems „Gardenija“ buvo išsilaisvinimas iš visą gyvenimą slėgusios baimės būti savimi.
Siužete persipina dvi erdvės: teatro-scenos ir realaus gyvenimo. Veikėjai drąsiai, o kartais galbūt ir norėdami kai ką nutylėti ir užmiršti, kalba apie savo praeitį, rodydami nuotraukas, kai dar buvo „įkalinti“ vyriškame kūne. Nelegalios lyties keitimo operacijos Kasablankoje, kurios galėjo baigtis mirtimi, nesustabdė kai kurių transeksualų pasiryžti šiam žingsniui, nes tai jiems buvo galutinis savęs išlaisvinimas. Būti išore tuo, kas esi vidumi.
Šaltinis – gebrueder-beetz.de
Jaunystėje gerti hormonai, pasirodymai burleskose arba darbas prostitute, tik dėl to, kad galėtum tapti moterimi. Nors atrodo, toks atvirumas gali kiek šokiruoti žiūrovus, tačiau charizma spindintys veikėjų veidai labiau kelia žavesį ir nuoširdų juoką. Kiekviena jų istorija tampa savaip artima ir išnyrantys spektaklio scenų vaizdai susieja šias asmenybes su jų personažais.
Režisierius prieš filmavimą 18 mėnesių praleido su šiais teatro aktoriais, taip leisdamas jiems atsiskleisti ir nebijoti kalbėti prieš kamerą, galbūt todėl ir jaučiamas toks nuoširdus ryšys tarp veikėjų ir objektyvo. Kartais atrodo, kad jie kalba režisieriui lyg savo geriausiai draugei, ir jiems visai nesvarbu, ką išgirs visas pasaulis.
Nors filmas ir sužavi charizmatiškomis asmenybėmis ir perteikta vaizdo estetika, atrodo, kad autorius užčiuopė tik viršutį sluoksnį. Tarsi viso kūrinio esmė buvo parodyti garbų amžių perkopusius queer žmones tik vos palietus jų gyvenimą. Filme nėra nei plačiai pasakojama apie pasirodymą teatre, nei per daug išsiplečiama kalbant apie juos pačius, taip kūrinyje nesukuriant jokios problemos.
Šaltinis – gebrueder-beetz.de
Filmo naratyvas teka lengva vaga be stiprių posūkių ir vingių, galbūt todėl, kad režisierius visai nesistengė paliesti opių temų, kurios vis dar išlieka aktualios susidūrus su savęs indentifikavimu ir seksualine orientacija. Thomas Wellneris pasirenka kalbėti apie meilę ir senatvę, ir kokie jausmai apima veikėjus jų gyvenimo saulėlydžio metais.
Istorija, kaip pražydusi ant palangės gardenija, skleidžia stiprų aromatą ir keri savo grožiu, tačiau gerai neprižiūrima, ji nuvysta. Kaip ir pats filmas, sužavintis veikėjų spinduliuojama energija, tačiau kartais atrodo, kad ji taip ir lieka įrėminta kadre, neleidžiant jai išeiti iš jos rėmų.
Filmo anonsas: