fbpx
Festivalių filmai, Filmų apžvalgos

NK17. Tikrosios tiesos paieškos filme „Mano nuosavas privatus karas“ (apžvalga)

Kadras iš filmo „Mano nuosavas privatus karas“

Režisierė Lidija Zelović savo filmu „Mano nuosavas privatus karas“ (My Own Private War, 2016) siekia atrasti tikrąją tiesą apie karą – karą 1992-1995 m. Bosnijoje ir Hercogovinoje. Tačiau tiesa – nepatvarus dalykas. Karas neatneša tiesos ir jame nėra teisiųjų, yra tik nukentėjusieji, kurie ieško kaltųjų ir savo skaudulius perkelia „kitam“ – savo priešui, kuris iš tiesų tėra tas pats karo žiaurumus ir nuoskaudas patyręs žmogus. Ką pasiekia šį Bosnijos serbė, tai – išsilaisvinimą. Ji paleidžia taip ilgai ją slėgusią praeitį, savo ir savo artimųjų, savo miesto, savo tautos istoriją.

Lidija Zelović gimė ir užaugo Sarajeve, dar buvusioje Jugoslavijoje. Tačiau šalį apėmus karui ji pasitraukia į Nyderlandus, netrukus čia prieglobstį randa ir jos šeima. Tačiau ją nuolatos kankina klausimai, kodėl tai įvyko ir kur slypi tiesa. Po karinio konflikto ji leidžiasi į savo gimtąjį Sarajevą ir aplanko karo nusiaubtus namus. Vėliau ji vyksta kaip užsienio korespondentė į karo apimtą Kosovą. Visose vietose ji atranda, kad serbai laikomi agresoriais. Pati būdama serbe ji skaudžiai išgyvena šį suvokimą, o dar labiau ją veikia jos artimųjų pozicija. Jos tėtis išsilavinęs, ramus žmogus, buvęs dėstytojas, sako Lidijai: „Kaip aš gali būti šventasis ar neutralus, kai serbai yra žeminami? Tik tokiu atveju, jei kita pusė irgi pripažins savo nusikaltimus.“ Ir kaip tada galima atrasti santarvę, jei abi pusė galvoja taip pat?

Pirminė Lidijos idėja buvo sukurti filmą kartu su savo draugu ir kolega žurnalistu apie serbų generolą Ratko Mladičių ir 1995 m. liepos 11 d. įvykdytas masines bosnių vyrų ir berniukų žudynes Srebrenicoje. Tačiau jų nuomonės susikirto ir įvyko labai asmeniškas konfliktas, palietęs jų draugystę. „Kodėl aš turėčiau išgirsti kieno nors kito tiesos versiją?“ – klausia jos draugas. Tad nepavykus įgyvendinti pradinio sumanymo, režisierė sukuria filmą apie save.

Kadras iš filmo „Mano nuosavas privatus karas“

Filmas atskleidžia, kaip skaudu yra leistis į tiesos paieškas, ir kad karas ir istorija yra labai asmeniški – tai nėra toli vykstantys politiniai įvykiai, pirmiausia jie paliečia konkrečius žmones, griauna jų gyvenimus ir sukuria asmeninį konfliktą. Visus yra palietusi kolektyvinė trauma – ir serbus, ir bosnius ir savo išgyvenamu skausmu jie nesiskiria.

Įdomu yra tai, kad filme atsiskleidžia visai kitas požiūris į Jugoslaviją, nei buvo galima įsivaizduoti. Jugoslavijos griuvimas suvokiamas panašiai kaip Sovietų Sąjungos griūtis. Tačiau bent jau serbai ją prisimena kaip taikos ir gerovės valstybę, kai visi sugyveno santaikoje ir tautų neskyrė nacionaliniai ir religiniai konfliktai. Šis mąstymas, matyt, paveiktas ir to, kad Jugoslavijos griuvimas sukėlė karinį konfliktą, nesantaiką ir mirtį.

Vieta, kurioje žmogus gimsta ir auga, įkūnija jame savo istoriją. Vieta tampa jo dalimi ir formuoja jo mąstymą. Kaip filme „Mano nuosavas privatus karas“ pabaigoje skambanti frazė: „Tada ją (vietą) prarandi ir svarstai, ar praradau ir dalelę savęs.“ Istorinė atmintis yra šio filmo ašis, kaip ir karas, o karas iš buvusios Jugoslavijos susikūrusioms valstybėms yra jų istorija, tai jų tapatybės dalis.

Tai labai asmeniškas jautrus filmas. Lidija Zelović sukuria filmą apie savo šeimą ir artimuosius ir pirmiausia save, kaip juos visus palietė karas, net nebūnant tiesiogiai karo zonoje – serbų okupuotame Sarajeve. Ši asmeninė patirtis perteikia ir viso regiono patirtį. Tai filmas apie nesusikalbėjimą, apie negalėjimą atleisti ir paleisti. Tačiau, jei tai gali vienas žmogus, – Lidija, – galbūt gali ir kiti – galbūt visa tauta gali pripažinti savo nuodėmes ir priimti kito atleidimą, pabandyti suvokti, kad tie „kiti“ yra tokie patys, kaip ir tu? Kaip sakoma filme „Mano nuosavas privatus karas“ – „Nėra gerų ar blogų žmonių“.

Filmo anonsas:

Komentarai