fbpx
Festivaliai, Festivalių filmai, Filmų apžvalgos, Nepatogus kinas

NK18. Jennifer Brea gyvenimas „Be poilsio“ (apžvalga)

Kadras iš dokumentinio filmo „Be poilsio“
NK archyvas

Kiekvienam yra pasitaikę dienų, kai, rodos atsibundi jau būdamas pavargęs, negali atsikelti iš lovos, o jėgų pritrūksta net paprasčiausiems dalykams. Nieko keisto, nuovargis yra dažnas aktyviai gyvenančio žmogaus palydovas. Vis dėlto gavę vieną ar kelias dienų atokvėpio gana greitai grįžtame prie įprasto gyvenimo ritmo.

Panašiai prieš aštuonerius metus jautėsi ir filmo „Be poilsio“ (Unrest, 2017) režisierė ir pagrindinė herojė Jennifer Brea. Ji baigė politikos mokslus Prinstono universitete, dirbo žurnaliste Kinijoje ir Afrikoje, mėgo keliauti, lipti į kalnus, plaukti kanoja ir planavo rašyti disertaciją Harvardo universitete,  kol, būdama 28-erių metų, susidūrė su lėtinio nuovargio sindromu (ME, Myalgic Encephalomyelitis) – sekinančia liga, stipriai paveikiančią įprastines veiklas.

Kadras iš dokumentinio filmo „Be poilsio“
NK archyvas

Nepaisant to, kad apie lietinio nuovargio sindromą žinome labai mažai, pasaulyje juo serga 17 milijonų žmonių. Iki šiol nėra išsiaiškinta, nuo ko tiksliai jis išsivysto. Taip pat nėra atrasta vaistų, kurie galėtų padėti šio sindromo kamuojamiems žmonėms. Lėtinio nuovargio sindromas dažnai painiojamas su paprastu nuovargiu. Panašiai kaip depresija būna painiojama su prasta nuotaika.

Visame pasaulyje lėtinio nuovargio sindromas yra mažiausiai finansuojama liga. Pacientai gali dešimtmečius gyventi taip, lyg turėtų širdies nepakankamumą. Jennifer pateikti statistiniai duomenys stulbina: 25 proc. sergančiųjų yra priversti būti namie arba prikaustyti prie lovos, o 75-85 proc. negali dirbti net puse etato. Lėtinio nuovargio sindromas niekada nebuvo tyrinėjamas taip kaip kitos ligos, bet tai pradeda keistis. Pavyzdžiui, JAV atsisakyta vien terapinio gydymo.

Jennifer pasakojamai istorijai neįmanoma likti abejingam, tačiau svarbu pabrėžti, kad ji neieško žmonių gailesčio, priešingai – jo vengia, nes jos įsitikinimu, gailestis nėra konstruktyvus, o tik sukuria atstumą tarp žmonių. Jennifer ieško palaikančios bendruomenės, kad sergantys nesijaustų nebūtų izoliuoti, nejaustų gėdos ir tam tikros stigmos.

Kadras iš dokumentinio filmo „Be poilsio“
NK archyvas

Jennifer negali palikti namų be neįgaliojo vežimėlio, todėl didžiąją filmo dalį Jennifer sukūrė gulėdama savo namuose Naujajame Džersyje. Pasiekti rezultatai tiesiog pritrenkia: atliktas tarptautinio masto kokybinis tyrimas, į kurį buvo įtraukti respondentai iš viso pasaulio. Pasitelkta giluminių interviu, stebėjimo, eksperimentų metodus. Suburta sergančiųjų bendruomenė, padėjusi daugybei žmonių suvokti, kad jie nėra vieni. Surengtos socialinės akcijos, atkreiptas žiniasklaidos, visuomenės, gydytojų ir mokslininkų dėmesys į šią ligą.

„Be poilsio“ – daugiau negu tiesiog filmas dar ir todėl, kad kinas Jennifer tapo medija, leidusia pajusti, kad ji vis dar gali kurti.

Filmo seansai:

  • spalio 21 – 18:00, „Taurapilis“, kino namai (Utena);
  • spalio 27 – 18:00, Anykščių kultūros centras (Anykščiai);
  • spalio 28 – 18:00, „Spindulys“, kino teatras (Marijampolė).

Filmo anonsas:

Komentarai

Kinas visada buvo labai svarbi mano gyvenimo dalis. Geriausiai tai, koks kinas man patinka apibūdina Tildos Swinton citata: „Už nebalintą veidą ir nelygią eiseną. Už realistišką šeimyninę sceną. Už skausmingą žodžių pasirinkimą. Už atvirą, o galbūt ir nelaimingą pabaigą. Už nuo pėdos slystanti batą ir jį pataisantį kojos judesį. Už sudaužytą kiaušinį ir išpiltą pieną. Už neaiškaus kalbėjimo idėją. Už kino erdvę, kur niekas nevyksta, bet viskas įmanoma.“ Gavus pasiūlymą prisijungti prie KINFO šeimos nusprendžiau neatsisakyti, nes tai puiki proga ne tik daryti tai, kas miela širdžiai, bet dar ir galimybė susipažinti su bendraminčiais.