fbpx
Festivalių filmai, Filmų apžvalgos, Nepatogus kinas

NK`21. „Drąsa“: kas dedasi revoliucinio sūkurio viduje? (apžvalga)

Kadras iš filmo „Drąsa“

Dažniausiai esame pripratę prie didelių revoliucijos vaizdų. Juose individas tarytum ištirpsta. Jį suryja revoliucinis gaivalas. Vietoje konkretaus žmogaus matome emocinę didybę, kovos mastą ir visuomenę po ilgesnio laiko suvienijusio tikslo svarbą.

Taip, paveikslas gali būti beveidis (na, nebent išlenda koks nors „lyderio“ archetipą atitinkantis veidas), tačiau pats vaizdas siunčia stiprią žinutę apie kantrybę praradusios visuomenės bandymą paimti šalies gyvenimą į savo rankas. Tebūnie nors ir trumpam, iki kol šalį vėl apims kasdienės politikos sukeliami susiskaldymai.

O kur šiame paveiksle pavienio individo vieta? Dažnai apie tai nepagalvojame. Dažnai nepagalvodavome ir žvelgdami į dar pernai Baltarusijos miestų gatves užplūdusias minias, siekusias pagaliau pabaigti jau beveik tris dešimtmečius šalį alinančio kraugerio Aliaksandro Lukašenkos režimą.

Kadras iš filmo „Drąsa“

Aliaksejus Paluyanas filmu „Drąsa“ bando kiek praskleisti šydą, kas vyksta revoliucijos „apačioje“. Žodis „apačia“ čia nėra naudojamas menkinančia prasme. A. Paluyanas bando parodyti, kas vyksta su dažnai, atrodo, eiliniais žmonėmis, atsidūrusiais bundančio visuomenės sukilimo centre.

Filme nuolatos dinamiškai keičiamas žvilgsnis. Minias, skanduotes ir sprogimus Minsko centre keičia individualių gyvenimų scenos. Pagrindine juostos ašimi visada išlieka trijų baltarusių, vaidinančių ir vaidinusių pogrindiniame Baltarusijos Laisvajame teatre, figūros, papildomos scenomis iš pačių protestų mieste.

Tai leidžia pamatyti, kaip įvykiai prieš ir po 2020 m. rinkimų iš pradžių sutinkami su nedrąsia viltimi, jog balsai bus skaičiuojami sąžiningai (juk pagaliau padarė balsavimo kabinas su užuolaidomis!). Viltis virsta nedrąsiu džiaugsmu, sužinojus apie Sviatlanos Cichanouskajos pergalę pirmosiose apygardose (galbūt pagaliau atėjo laikas eiti pirkti šampano?).

Kadras iš filmo „Drąsa“

Viltims žlugus, ruošiamasi protestams skaičiuojant įvairius resursus ir po vieną tualetinio popieriaus lapelį kiekvienai iš 15-os galimų suėmimo parų. Taip nori ar nenori, žiūrint iš šalies, atsiskleidžia dažnam nesuprantami, liūdni, tačiau ironiški ir šiurpūs demokratinių protestų pavojai šiuolaikinėje Baltarusijoje.

Žinoma, paties „Nepatogaus kino“ festivalio teigimas, jog filme parodoma, kas tuo metu vyko Baltarusijoje „iš vidaus“, yra teisingas tik iš dalies. Nemaža visuomenės dalis neišėjo protestuoti, o tie, kas sekė įvykius iš arčiau, puikiai žino, jog egzistavo ir pusė, atvirai nepalaikiusi protestų. Apie juos „Drąsa“ per daug nekalba. Tačiau nevengiama žvilgsnio į požiūrio skirtumus.

Ir pagrindiniai, ir šalutiniai veikėjai juostoje yra labiau linkę palaikyti protestus, net jei šie kelia dilemas. Arba, kaip vieno pagrindinių filmo veikėjų Deniso atveju, grąžina baimės kupinas mintis iš 1996-ųjų ar 2010-ųjų metų susidorojimų su protestuotojais. Tai verčia juos priimti skirtingus sprendimus, o žiūrovui savo ruožtu atveriama galimybė iš arčiau pažvelgti į pačios Baltarusijos netgi prodemokratiškoje visuomenės dalyje slypinčias prieštaras, apie kurias mums neretai pamiršta papasakoti greitomis sensacijomis ir paviršutinišku karštų temų melžimu užsiimančios medijos.

Kadras iš filmo „Drąsa“

Žiūrint „Drąsą“ dažnai nuskamba vienas egzistencialistinis motyvas. Nepaisant to, kas buvo iki šiol, žmonės keičiasi ir privalo reflektuoti šį pokytį stagnuojančio ir desperatiško režimo akivaizdoje. Reflektuoti šį pokytį yra svarbu todėl, kad kiekvienas iš mūsų, prasidėjus panašiems įvykiams mūsų šalyje bei neatsižvelgiant į sistemos represijas ar situacijos didingumą, galiausiai liksime su savimi pačiais nuspręsti, ką daryti. Nuo šio pasirinkimo, kaip ypač iškalbingai rodo kelios filmo scenos, negalės išsisukti net ir saugumo struktūrose dirbantys piliečiai, kurie gali pasirinkti (ne)apmąstyti gautų įsakymų nusikalstamumo.

Taip, kartais pasirinkimai gali reikšti dideles problemas, ką turbūt suvokia ir vienas simpatiją filme miniai parodantis kaukėtasis pareigūnas, po to stovintis pilnu nepatogumo žvilgsniu. Tačiau net tyla režimo labui kažkuria prasme yra pasirinkimas. Būtent šiuo aspektu „Drąsa“ mus gali daug ko išmokyti ne tik apie Baltarusiją, tačiau ir apie mus pačius situacijose, kuomet iš tikrųjų reikia veikti.

Filmo anonsas:

LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2021“ tekstas

LKC
Komentarai