Šiandien daug kas skundžiasi, kad daugiau laiko yra praleidžiama prie ekranų (kino, kompiuterinių žaidimų ar kitų) nei skaitant knygas. Tačiau neturėtume stebėtis dėl mūsų polinkio žiūrėti vaizdus – ne kartą įrodyta, jog esame vizualios būtybės, t. y. vaizdai bene stipriausiai mus veikia. Dėl to mėgstame juos stebėti. Jais galiausiai pažįstame ir mus supantį pasaulį.
Tačiau stebėti nėra tas pats, kaip matyti. Tą mums bando parodyti režisierius Theo Anthony`is savo dokumentikoje „Šviesa, visur“. Pirmuosiuose filmo kadruose iš arti matoma akis yra visa ko pagrindas. Turbūt ne tik filmo, bet ir šiandieninio mūsų gyvenimo. Tačiau tuo pat metu akis turi tai, kas yra vadinama „akluoju tašku“ regos nervo disko srityje, kuris tarytum suvaržo mūsų matymo galimybes.
Būtent nuo pastarojo fakto ir atsispiriama „Šviesa, visur“, užduodant klausimus apie visą vaizdų produkavimo technologijų istoriją. Kitaip nei atrodo iš pirmo žvilgsnio, kiekvienas mūsų stebėjimas toli gražu nereiškia matymo. Kažkuria prasme, stebėjimo veiksmas parodo patį stebėjimo aktą, o ne konkretų vaizdinį tokį, koks jis yra.
Pastarasis tikslas yra iš principo neįgyvendinamas vien dėl to, kad kiekvienas įrankis (įskaitant mūsų akį), kuriuo stebėjimą atliekame, paveikia paties stebėjimo veiksmo kokybę ir net rezultatą. Kažkuria prasme vaizdinys yra ne atkuriamas, o sukuriamas.
Th. Anthony`is žvelgdamas į fotografinių šautuvų, kriminologijos ir kitų objektų/disciplinų istorijas šią problemą išskleidžia itin intriguojančiai. Jo analizė turbūt nepadarytų gėdos ir pastaraisiais metais populiarėjančios medijų archeologijos disciplinos korifėjams.
Visa tai skamba kaip labai sudėtingos (ir kartais link absurdo vedančios) filosofinės sapalionės, tačiau šie klausimai įgauna ne tik teorinį, tačiau ir praktinį pobūdį, kuomet atsiranda sociopolitiniai aspektai.
Filme ypač svarbią vietą užima stebėsenos problemos analizė. Kaip žinia, stebėsena ir jos būdai su naujos kartos kamerų, socialinių medijų ir kitų šiuolaikinių technologijų atsiradimu išsiplėtotos turbūt kaip niekad iki šiol. Kai kur (D. Britanijoje, JAV) stebėjimo technologijos diegiamos ir vietinėse bendruomenėse siekiant užtikrinti saugumą bei sumažinti nusikalstamumo mastą.
Turbūt nereikia daug plėtotis, kokias politines problemas tokios tendencijos sukelia. Visų pirma, net neatsižvelgiant į technologijų problemas, randasi tai, ką grubiai galima įvardinti kaip saugos (security) ir saugumo (safety) priešprieša. Apie saugą, arba saugumą kaip būseną, mums gali skelbti įvairios galios struktūros, policijos departamentai ir t. t. Tai – institucijų kontroliuojamą ir valdomą situacija.
Nenuostabu, jog ir filme apie kameras yra kalbama kaip apie savotišką netradiciškai „šaudantį“ ginklą, kuris gali „pozityviai“ keisti piliečių elgesį dėl nuolatinio stebėjimo. Tačiau toks situacijos matymas neatsižvelgia į saugumą kaip jausmą, kuris diskusijoje dažnai yra pamirštamas. Bendruomenėse (ypač marginalizuotose) tokių technologijų atsiradimas šį jausmą (beje, itin svarbų jų kūrimui) kaip tik panaikina.
Saugumo jausmo dingimą sąlygoja ir pačių stebėjimo technologijų problemos – Vakaruose jau kurį laiką kalbama apie dirbtinio intelekto valdomas kameras, kurių algoritmai yra šališki kai kurių rasių atžvilgiu. Juosta „Šviesa, visur“ žengia dar toliau ir klausia, kiek mes tokiais stebėjimo vaizdais, kaip įkalčiais, galime apskritai pasitikėti, ypač kuomet iš situacijos yra panaikinamas kontekstas, o kartais ir filmuojantis veikėjas.
Ar negali būti taip, kad kažkurią akimirką telefono ekrane gyvai transliuojami „objektyvūs“ vaizdai daugiau paslepia nei parodo? Juk kiekvienas stebėjimo taškas yra ribotas, ne atkuriantis, o (ypač politiškai) sukuriantis pasaulio vaizdinį. Ar turėtumėme aklai pasitikėti tokių technologijų plėtra, kaip mums tai bando įteigti kai kurios korporacijos?
„Šviesa, visur“ yra svarbus, vietomis poetiškas filmas, verčiantis mąstyti apie vis opesnes šiandienos pasaulio dilemas. Jis taip pat meistriškai atskleidžia skirtumą tarp stebėjimo ir matymo. Stebėjimas toli gražu nereiškia, kad matome viską teisingai ir moksliškai bei politiškai korektiškai. Tačiau kuo anksčiau apie tai pradėsime mąstyti, tuo greičiau galėsime pilietiškai įsitraukti į diskusijas apie naujų technologijų bangą viešosiose erdvėse. O tokių diskusijų šiandien reikia kaip niekada.
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2021“ tekstas
