Mano pirmoji pažintis su animacija, apskritai, (ir „Disnėjaus“ konkrečiai) sutapo su „Disnėjaus“ studijos renesanso era (1989-1999). Išties įdomu suvokti, kad laikotarpis, kai labiausiai mylėjau animaciją, buvo tas, kai „Disnėjaus“ studija pateikė geriausią, ką turėjo. Tuomet atėjo tamsusis amžius ir jie išleisdavo vieną neįdomią animaciją po kitos. Tačiau 2009 metais, taigi po dešimtmetį trukusių paieškų siekiant suvokti, kaip jų magija pradingo ir kas svarbiau – kaip ją susigražinti, prasidėjo antrasis studijos renesansas. Maždaug tuo metu pradėjau studijuoti animaciją ir su nauja aistra mėgavausi išties nuostabiais naujais „Disnėjaus“ studijos išleidžiamais animaciniais filmais.
Praeina daugiau nei dešimt metų ir pasirodo pirmieji ženklai, kad „Disnėjaus“ animacijos studija leidžia vieną po kito vis silpnesnius filmus. Žinoma, pirmasis sniegas dar nėra žiema, bet visi ženklai rodė, kad kažkas negerai seniausioje ir galingiausioje animacijos studijoje. Tikiu, kad dauguma vylėsi, jog studija sugebės sutaisyti tai, kas viduje buvo sugedę, nes pati mintis, kad „Disnėjaus“ animacija nustos kelti pasigerėjimą, yra išties baisi. Tačiau studijai nepavyko.
„Noras“ (rež. Chris Buck ir Fawn Veerasunthorn) tapo dar viena animacija, kuri vos pasirodžiusi didžiuosiuose ekranuose iškart supeikta kritikų. Ir, būtina pabrėžti, tikrai yra už ką – filmas pilnas sunkiai suprantamų personažų poelgių, keistų ar visai neatskleistų motyvacijų ir visiškai neįsimintinų dainų. Beje, kritikų nuomonė buvo tokia bloga, kad „Noras“ tapo pirmuoju „Disnėjaus“ animacijos filmu per 18 metų, kuriam buvo suteiktas „supuvusio“ (t. y. mažiau nei 60 procentų visų kritikų įvertinimų buvo teigiami) vertinimas „Rotten Tomatoes“ platformoje. Bet pradėkime nuo siužeto apžvalgos.
Burtininkas Magnifikas nusprendžia įkurti magišką karalystę vienoje Viduržemio jūros saloje ir pakviesti visus, kas tik nori, gyventi joje mainais už savo didžiausius troškimus, kuriuos jis kas mėnesį vienam laimingajam išpildo. Istorija prasideda su filmo herojės Ašos darbo interviu – ji siekia tapti galingojo karaliaus-burtininko nauja mokine. Ašai einasi puikiai. Taip gerai, kad burtininkas jai net parodo salę, kurioje jis saugo visos karalystės gyventojų norus. Tačiau Aša paprašo burtininko, kad jis per kitą norų pildymo šventę išpildytų jos senelio norą. Karalius susipažinęs su senelio norų – kurti muziką, kuri įkvėptų kitus – griežtai atsisako, kadangi tai yra per pavojinga.
Šis burtininko atsakymas labai greitai supriešina jį su Aša, ir tolesnis filmo siužetas iš esmės tampa filmo herojės siekiu pavogti visus norus ir gražinti juos karalystės gyventojams. Karaliaus sieks tai sustabdyti. Tiesa, kažkur filmo viduryje, Aša žvelgdama į žvaigždes išreiškia norą norėti kažko daugiau, nei turi dabar, dėl to iš naktinio dangaus nusileidžia magiška norų žvaigždė (nors filme ji lyg ir neišpildo nei vieno noro). Naujos magiškos būtybės atsiradimas dar labiau įjaudrina burtininką ir šis griebiasi juodosios magijos, kad nugalėtų tikrus (ar įsivaizduojamus) priešus. Tuomet keli jaunuoliai, vedami Ašos, nusprendžia sukelti revoliuciją ir, žinoma, nugali blogąjį burtininką.
Siekiant įvardinti, kodėl šis filmas yra išties silpnas, pirmiausia reikėtų paminėti pagrindinį filmo konfliktą – siekį kontroliuoti norus. Išties sunku suvokti, kaip filmas gali skirti tiek daug laiko paaiškinti, kodėl norai yra tokie svarbus šios istorijos gyventojams (jie yra žmonių siela, troškimas ir vidinė energija), bet nesugebėti paaiškinti, kodėl burtininkui jų reikia. Žiūrėdamas šį filmą nuoširdžiai tikėjau, kad tuoj paaiškins, kad burtininkas lyg koks vampyras semiasi galios iš tų norų. Tačiau klydau (burtininkas tik filmo pabaigoje atsitiktinai atranda, kad jie suteikia jam galią). Taigi burtininkas, panašu, tiesiog mėgsta juos kolekcionuoti.
Filmo herojės noras nuversti karalių ir sugražinti visiems tuos norus irgi sunkiai suprantamas, nes karalystė atrodo laiminga. Vėliau parodoma, kad keli žmonės, kurie atidavė savo norus burtininkui, yra mieguisti ir be energijos, bet didžioji dalis gyventojų, atrodo, gyvena ilgą ir džiaugsmingą gyvenimą. Per keliolika minučių išsirutuliojęs konfliktas tarp paauglės Ašos ir burtininko, kuris vos per parą baigiasi šalies revoliucija, atrodo kaip epizodas iš paauglių dramos, o ne natūrali įvykių progresija. Būtent ši neproporcinga paauglės reakcija į jai nesuvokiamus valdymo procesus verčia labiau susitapatini su bloguoju karaliumi-burtininku, nei su filmo heroje.
Herojei nepadeda ir tai, kad ji yra neklystanti, nebijanti ir visuomet teisi lyderė, kuri vienintelė suvokia, kokia karalystėje vyksta neteisybė. Ir kaip vėliau uždainuoja, kas kitas ir kada ištaisys šią neteisybę, jei ne ji ir jos draugai. O tai, kad ji sugeba vos per parą nugalėti burtininką-valdovą nei karto nesusidurdama su jokiu rimtesniu iššūkiu rimtai trukdo su ja susitapatinti bei bent kažkiek jaudintis, kad jai pasisektų. Šiaip ar taip, filme nebuvo nei vienos vietos, kuri priverstų pagalvoti, kad jai gali nepasisekti, kadangi ji yra tiesiog per daug šauni.
Ir, žinoma, filme nebuvo nei vienos vietos, kur ji suabejotų savo teisingumu. Galiausiai, net filmo finalinė dvikova su blogiuku yra laimima ne todėl, kad ji kažkokiu būdu pergudrauja savo gerokai galingesnį priešininką ar panaudoja žinias, kurias sunkiai įgavo pralaimėjimų kupinoje brandos kelionėje. Tiesiog ji pasiūlo pasvajoti miesto gyventojams apie kitokią ateitį. Ir, atrodo, to užtenka nugalėti juodąją magiją valdantį galingą burtininką. Išties, filmo finalinė kova yra tokia neįtraukianti ir pamirštama, kad sunku ją prisiminti praėjus vos dienai.
Sunku rasti gerų žodžių ir apie filmo blogiuką. Tiesą sakant skaudu jį analizuoti, kai tuo pačiu metu „Dreamworks“ studija sugeba vieną po kito sukurti nuostabius, įsimintinus ir charakteringus filmo blogiukus, kurie ne tik verčia herojus tobulėti, bet ir filmo pabaigoje pasikeičia patys. Tuo tarpu filmo „Noras“ blogiukas yra mylimas ir rūpestingas valdovas. Kol toks nebėra. Pagarbus ir mylintis vyras. Kol žmonai tarp eilučių pradeda grasinti mirtimi. Išmintingas ir galingas burtininkas. Kol toks nebėra. Valdovas, kuris pradėjo studijuoti magiją ir įkūrė karalystę, nes norėjo apsaugoti visus nuo likimo, kurį patyrė jaunystėje. Kol jam tai tampa visiškai nesvarbu. Kitaip sakant, šis personažas neturi jokio tęstinumo, jo veiksmai beveik niekada nėra pagrįsti apčiuopiama logika, o veiksmų motyvacija taip ir niekada nepaaiškinama. Vienintelis teigiamas šio personažo aspektas yra tai, kad filmo herojus yra mažiau įdomus nei jis.
Atskirai būtina pastebėti, kad pats filmo siužetas turi tokį nenumaldomą klono pojūtį. Kitaip sakant, atrodo, kad ji bando atkartoti ankstesnių „Disnėjaus“ studijos filmų sėkmingesnius sprendimus, tačiau juos sujungia per prievartą, lyg kokias nederančias dėlionės detales. Taigi, praeityje sėkmingiausi studijos filmai turėjo protagonistes, kurios dainuoja apie savo vietą pasaulyje? Tokia daina tikrai bus. Visos princesės turėjo gyvūnėlius pagalbininkus? Šį karta bus ožys, kuris dar gali juokauti. Sugebėjimas pažvelgti į save išgelbėjo herojes filmo finalinėje kovoje? Herojė pasitelks viso miesto gyventojus, kad jie pažvelgtų į vidų ir taip padėtų nugalėti blogiuką. Taigi apima nuojauta, kad kažkur visą tai jau matyta, nepalieką viso filmo metu.
Iš techninės pusės filmas atrodo pasakiškai. Na, bent jau animacija (t. y. vaidyba). Stilius, kurį „Disnėjaus“ studija iškilmingai pristatė, kaip kompiuterinės grafikos bei akvarelės junginį, paliko gan slogų įspūdį. Žinoma, kai kuriose vietose šio stiliaus vaizdai tikrai atrodė kerintys. Tačiau kur kas daugiau filme buvo vietų, kurios blaškydavo, kadangi stilius kažkaip sugebėdavo sugriauti gylio pojūtį ir vaizdas atrodydavo nenatūraliai plokščias ir pigus. Žiūrint filmą niekaip neapleido klausimas, ar nebūtų buvę paprašiau kai kurių scenų aplinką išties sukurti iš akvarelės piešinio.
Ir pabaigai, būtina aptarti filmo nagrinėjamas temas. Kurias yra nepaprastai sunku identifikuoti, kadangi nesugebama sudėlioti rišlios minties. Pagrindinė idėja, žinoma, yra apie karščiausius žmonių norus – jų svarbą tiek kiekvienai asmenybei, tiek visai bendruomenei. Tačiau įdomios koncepcijos nesugebama pasiūlyti. Ir, kas ypač pikta, kad tikrai buvo progų. Tačiau filmas pasirenka susikoncentruoti į neapibrėžtų magiškų galių žvaigždės pasirodymą ir jau vakare įvykdoma valdžios perversmą. Taigi, išties praleista proga panagrinėti gan įdomią bei dar nenuvalkiotą koncepciją.
Apibendrinant galima pasakyti, kad tai yra blankus „Disnėjaus“ studijos filmas, siekiantis įkūnyti ankstesnius savo darbus, bet nesugebantis pasiūlyti kažką savito bei žavaus. Laimei pati animacija vis dar aukščiausios kokybės ir pats reginys tikrai sugebės išlaikyti žiūrovo dėmesį. O žiūrint originalo kalba, tikėtina, ženkliai pakels bendrą potyrį dėl nuostabių garso aktorių darbo. Tačiau tai vienareikšmiškai nėra filmas, kurį norėsis peržiūrėti namie su šeima dar kartą.
Dar blogiau. Panašu, kad „Disnėjaus“ animacijos studija jau kurį laiką sunkiai serga. Jos sukuriami filmai nebesugeba užčiuopti tos esybės, kuri priverstų žiūrovus įsimylėti jos sukurtų filmų herojų ir priversti visą širdimi sirgti už jų sėkmę. Kitaip sakant, studijos paskutiniai keli filmai nebeturi širdies.
Nors „Noras“ turėjo būti šventė studijai, kuri prieš mėnesį atšventė 100-to metų jubiliejų, pats filmas atrodo labiau kaip ilga studijos ankstesnių (gerokai sėkmingesnių) darbų reklama, o ne meno kūrinys, kuris įkūnytų savybės, leidusias studijai gyvuoti taip ilgai. Baisiausia tai, kad gali tekti vėl laukti dešimt metų, kol „Disnėjus“ pradės naują kūrybos renesansą.