Fotografė Vytautė Ribokaitė
Šių metų Kanų kino festivalyje įvyko jaunojo lietuvių režisieriaus Arno Balčiūno trumpametražio filmo „Klasės nuotrauka“ premjera. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Nacionalinėje kino mokykloje sukurtas magistro baigiamasis darbas buvo atrinktas į prestižinę Kanų „Kritikų savaitės“ programą ir varžėsi su kitais trumpamtražiais filmais iš viso pasaulio.
Filmas pasakoja apie jaunuolį Igną, kuris grįžta į savo apleistą mokyklą bandydamas ją įamžinti fotografijose. Tai istorija apie laiką, atmintį, erdves, kurios formuoja žmones, ir bandymą bent trumpam sustabdyti nykstančius dalykus.
Apie Kanus, studentišką kiną, apleistas mokyklas ir tai, kodėl ne viską kine reikia paaiškinti, kalbamės su režisieriumi Arnu Balčiūnu.
Kai jau praėjo Kanų premjera ir visas pirmasis šokas – kaip dabar pats suvokiate, kas ką tik įvyko?
A. Balčiūnas: Tai buvo labai smagus laikas, kurio metu turėjau privilegiją išvysti įkvepiančius filmus ir susipažinti su įkvepiančiais kūrėjais.
Ar prisimenate momentą Kanuose, kai pirmą kartą pagalvojote: „gerai, čia jau nebe sapnas, o viskas tikra“?
A. Balčiūnas: Kadangi besiruošiant festivaliui paraleliai teko rašyti magistro darbą bei ruoštis gynimams, nelabai liko vietos mintyse susitaikyti su tuo, kas vyksta. Situacijos suvokimas smegenis pasiekė tik jau sėdint kino salėje su žiūrovais ir žiūrint filmą.
Iš kur atsirado istorija filmui „Klasės nuotrauka“?
A. Balčiūnas: Mano pradinių klasių mokykla Alytuje tapo apleista beveik iškart po to, kai ją baigiau. Prieš porą metų ją aplankiau ir apėmė labai keistas jausmas. Pati vieta dar kėlė prisiminimus, tačiau jau ir pats apleistas pastatas turėjo savo istorijų. 2025 metų rudenį, mums filmuojant filmą, mokykla buvo nugriauta, o jos vietoje pradėti statyti daugiabučiai. Taip ir gimė pagrindinis filmo personažas Ignas, norintis fotografuojant įamžinti savo apleistą mokyklą. Likusią istorijos dalį konstravome su aktoriais Džiugu Gvozdzinsku ir Mantu Barvičiumi per improvizacinį metodą, paremtą britų režisieriaus Mike’o Leigh metodu.
Kodėl jums buvo svarbi būtent apleistos mokyklos erdvė?
A. Balčiūnas: Mokyklos patirtis yra labai stipriai formuojanti. Net jei po daugelio metų nebendrauji su klasiokais, vis tiek lieka tam tikras bendrumo jausmas – juk visi augome tuose pačiuose koridoriuose. Tuo pačiu kiekvieno žmogaus gyvenimo trajektorija vėliau tampa visiškai skirtinga. Man įdomu galvoti apie tai, kaip tam tikros patirtys mokykloje paveikia likusį gyvenimą.
Filmas kalba ne tik apie prisiminimus, bet ir apie bandymą sustabdyti laiką. Ar sutiktumėte su tuo?
A. Balčiūnas: Be abejo.Tai įtakojo filmo kadravimą bendrais, dažniausiai nejudančiais kadrais. Kaip ir personažas Ignas, bandantis įamžinti savąją mokyklą, mes irgi norėjome įamžinti vietą, kurioje filmavome.
Jūsų kine daug dalykų lieka ne iki galo paaiškinti. Kaip kuriate tokį kiną, kuris veikia labiau jausmu nei paaiškinimu?
A. Balčiūnas: Man atrodo, kad ne iki galo suprantami dalykai kine dažnai ir atveria galimybę pajausti kažką gilesnio. Jie pratęsia mąstymą apie filmą ir po peržiūros. Todėl stengiuosi visko nepaaiškinti, bet tuo pačiu nenoriu, kad žiūrovas išeitų visiškai pasimetęs. O dėl jausmo – tiesiog nuoširdžiai bandau perteikti tai, ką pats jaučiu. Kartais tai pavyksta puikiai, o kartais ne.
„M-Films“ archyvas
„Klasės nuotrauka“ buvo jūsų magistro baigiamasis darbas. Ar po Kanų jis vis dar atrodo kaip studentiškas filmas?
A. Balčiūnas: – Nedėčiau skirties tarp studentiškų filmų ir „pilnaverčių“ darbų. Bet aišku, toks pasisekimas kūrybinio kelio pradžioje labai palengvina įsiliejimą į industriją.
Kiek jums pačiam svarbus tarptautinis pripažinimas? Ar Kanai pakeitė pasitikėjimą savimi kaip režisieriumi?
A. Balčiūnas: Pripažinimą vertinu atsargiai, nes jis priklauso nuo labai daug skirtingų faktorių. Bet taip – pasitikėjimo savimi ši patirtis tikrai suteikė. Kanuose viskas pasirodė daug žmogiškiau ir paprasčiau, nei galbūt atrodo iš šalies. Tiek kiti kūrėjai, tiek festivalio komanda buvo labai žmogiški. Viskas tapo labiau apčiuopiama.
Kanuose konkuruoti teko su filmais iš viso pasaulio. Ar ten būnant atsirado jausmas, kad lietuviškas kinas šiandien jau tikrai stovi vienoje linijoje su pasaulio autoriniu kinu?
A. Balčiūnas: Festivalyje konkurencijos jausmo nebuvo – labiau tvyrojo šventinė atmosfera. O lietuviškas kinas yra unikalus ir įdomus. Tą parodo ir pastarųjų metų tarptautinių festivalių laimėjimai. Nemanau, kad reikia kompleksuoti dėl mūsų kino industrijos dydžio – kaip tik tame ir slypi tam tikra stiprybė.
Daug jaunų kūrėjų svajoja apie Kanus, bet tai atrodo beveik nepasiekiama planeta. Ką pats būtum norėjęs išgirsti prieš kelis metus, dar kurdamas šį filmą?
A. Balčiūnas: – Tikriausiai nieko, nes dar būčiau pradėjęs per daug viską analizuoti ir gal net nebūčiau sukūręs filmo. Dabar žinau tik tiek, kad labai svarbu vis atrasti valios savo darbą užbaigti iki galo.
Kaip į filmą reagavo tarptautinė publika?
A. Balčiūnas: Nerimavome, kad užsienyje filmas mažiau rezonuos, tačiau salė buvo labai gerai nusiteikusi, žmonės daug juokėsi. Po seanso priėjo nemažai žiūrovų iš labai skirtingų šalių ir dalijosi, kad filme atpažino savo pačių patirtis.
Jūsų filmuose daug dėmesio skiriama erdvėms, prisiminimams ir žmonių santykių trapumui. Ar jaučiate, kad tai temos, prie kurių nuolat grįžtate?
A. Balčiūnas: Taip. Kol kas šios temos mane domina labiausiai ir net norėdamas nelabai jų išvengiu.
Ar po Kanų atsirado spaudimas sau pačiam – jausmas, kad dabar jau reikia pateisinti lūkesčius?
A. Balčiūnas: Kol kas dar nespėjau apie tai daug galvoti. Tokie jausmai dažniausiai ateina aktyvaus kūrybinio proceso metu, kai natūraliai kyla daug abejonių. Bet tikiuosi, kad ši patirtis kaip tik leis nebijoti autentiškai pasakoti istorijų.
Jei po daugelio metų reikėtų vienu sakiniu prisiminti šį etapą – koks tas sakinys būtų?
A. Balčiūnas: Na, belieka tik pasvajoti, kad po daugelio metų tas sakinys bus: „Tai buvo svarbus momentas, bet tik visko pradžia“.
Dėkoju už pokalbį.