Po komiksinio fiasko „Morbius“ Danielis Espinosa grįžta ne tik prie kino, bet ir prie savęs. Įtemptas ir kartu tragiškas jo naujasis filmas „Madam Luna“ žymi ryškų posūkį – arba, tiksliau, sugrįžimą – į tai, kas jam sekėsi visada: papasakoti apie morališkai sudėtingus žmones taip, kad žiūrovui pradėtų dėl jų skaudėti.
Espinosa – Švedijoje užaugęs čiliečių kilmės režisierius – išgarsėjo 2010 m. su trileriu „Snabba Cash“. Holivudas jam pasiūlė garsius aktorius ir didelius biudžetus: Denzel Washington, Tomą Hardy, Jake Gyllenhaal. Deja, kiekvienas gautas honoraras vis labiau tolino Espinosą nuo jo esminio talento – gebėjimo įžvelgti žmogiškumą morališkai dviprasmiškuose veikėjuose.
Ir štai – „Madam Luna“. Filmas, kuris, regis, gimė ne iš noro šokiruoti, o iš poreikio atsiprašyti. O gal – išreikšti save. Istorija nukelia mus į Kalabrijos pabėgėlių stovyklą, kur buvusi žmonių kontrabandininkė, dabar vadinanti save Almaz, bando pasislėpti tarp tų, kuriuos anksčiau išnaudojo. Ji – ne herojė, bet ir ne pabaisa. Ji tiesiog žmogus, bandantis pradėti iš naujo.
Almaz (ją įkūnija stulbinanti debiutantė Meninet Abraha Teferi) slepiasi ne tik nuo Italijos pareigūnų, bet ir nuo praeities. Kai buvusi bendrininkė ją atpažįsta, Almaz priversta grįžti prie seno amato – šįkart padėdama kitai pabėgėlei Eli. Iš pradžių tai atrodo kaip būdas pasitaisyti, bet greitai tampa dar viena moralinio dumblo pelkė. Mafija, išnaudojimas, dviveidiškos pagalbos sistemos – nė vienas kelias šiame filme neveda į „gerai“.
Espinosa sąmoningai atsisako tradicinio herojės išteisinimo. Jis pasitiki aktorės žvilgsniu labiau nei flashback’ais, o operatorius Juanas Sarmiento G. kamerą laiko taip arti, kad žiūrovas negali pasislėpti – turi žiūrėti jai į akis. Turi matyti, ką reiškia gyventi žemėje, kuri atstumia, bet tuo pačiu ir išnaudoja.
Tai nėra eilinis migrantų filmas. Tai – trileris, bet jo centre nėra persekiojimas ar pabėgimas. Jo centre – kaltė. Ir klausimas: ar žmogus gali būti vertas antro šanso, jei jo pirmas gyvenimas buvo pastatytas ant kitų skausmo?
Finale Almaz tampa vienintele, galinčia išgelbėti Eli. Galima būtų sakyti, kad tai šiek tiek nuspėjama – lyg iš Paulo Schraderio scenarijaus. Ir vis dėlto šis filmas turi prasmę – ne aktyvistine prasme, kaip daugelis kitų pasakojimų apie migrantus, bet todėl, kad perkeldamas trilerį į pačius pabėgėlių krizės užkulisius, „Madam Luna“ apšviečia šios problemos sudėtingumą. Lietuvoje šį filmą galite pamatyti nuo birželio 20 d.
Filmo anonsas: