fbpx
1 Rekomenduojame, Festivaliai, Filmų apžvalgos

Nuo romantikų iki išsišokėlių: 2023 m. „Lokys, liūtas ir šakelė“ filmų programos apžvalga

Kadras iš filmo „Chimera“

Kino festivalis „Lokys, liūtas ir šakelė“ kasmet darosi vis gausesnis, tačiau lieka koncentruotas: visi didžiuosiuose pasaulio kino festivaliuose surankioti filmai yra įdomūs, svarbūs, o dažnai – netikėti. Šiemet programą sudaro 13-ka filmų, suskirstytų į keturias kategorijas – skirtų kino romantikams, prozininkams, konceptualistams ir išsišokėliams.

Tarp kino romantikų galima rasti bent du daugumos žiūrovų laukiamiausius filmus. Nenuostabu – ši programos dalis pasižymi žinomais kūrėjais. Pirmiausia tai Aki Kaurismäki ir jo „Nukritę lapai“ (Kuolleet lehdet, 2023). Naujausiame savo darbe kultinis suomių režisierius pasakoja apie prekybos centro darbuotoja Ansą ir statybininką Holapą, kurių nyki kasdienybė ištirpsta tarpusavio pažintyje ir užgimusioje meilėje. Nors filme paberta ir liūdesio, ir kasdienio realaus gyvenimo atgarsių (Ansa klausosi žinių apie karą Ukrainoje), „Nukritę lapai“ yra graži ir viltinga romantinė drama su komiškais elementais, kurios rudeniškas Helsinkis puikiai tiks ir mums, prasiblaškant nuo krentančių lapų.

Kadras iš filmo „Club Zero“

Kiek labiau primenantis praėjusią vasarą, tačiau vis dar lokaliai artimas Lietuvos žiūrovams turėtų būti „Liepsnojantis dangus“ (Roter Himmel, 2023), kurio veiksmas vyksta prie Baltijos jūros. Rašytojas Leonas ir fotografas Feliksas pajūryje susiduria su paslaptingąja Nadja, o toliau – netikėtumai, meilė, juokas pokalbiai. Christianas Petzoldas žiūrovams žinomas kaip pakankamai konceptualių ar sudėtingo turinio kino kūrėjas, tačiau po nelengvos kovos su COVID-19 režisierius pasižadėjo pagaliau sukurti kažką jaunatviško ir apie svajones, o geriausia, jog primintų Érico Rohmero juostas. Kiek sėkmingas šis bandymas, Berlyno kino festivalyje apdovanotas Didžiuoju žiuri prizu, galėsite įvertinti labai greitai.

Trečiasis romantikų kategorijos filmas – „Meilės prigimtis“ (Simple comme Sylvain, 2023). Tai istorija apie filosofijos profesorę Sofi ir meistrą Silveną, kurie, nepaisant juos skiriančių socialinių skirtumų, pajaučia vienas kitam stiprią trauką. Šiame prancūziškame filme, kaip ir stereotipiškai pridera, romantikos bus bene daugiausiai. Prie to prisideda ir režisierė Monia Chokri, kuri dažnam geriau pažįstama kaip aktorė iš Xaviero Dolano filmų. „Meilės prigimtis“ žada būti aistringa ir pasižyminti įdomiais stiliaus sprendimais.

Kadras iš filmo „Nukritę lapai“

Kita programos dalis – prozininkai – tai filmai, savo pasakojime derinantys gyvenimo prasmės paieškas ir poeziją. Vienas iš vizualiai įspūdingiausių filmų festivalyje – puikiai pažįstamo kino meistro Nuri Bilge Ceylano naujausias kūrinys „Apie sausą žolę“ (Kuru Otlar Üstüne, 2023).  Čia dailės mokytojas Sametas pasirodys labiau netikėtas veikėjas, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Ilgi kadrai ir filmo trukmė – kiek daugiau nei trys valandos – leis visiškai pasinerti į filosofišką Ceylano kuriama pasaulį, o tą galutinai užtvirtins Merve Dizdar, Kanų kino festivalyje apdovanota kaip geriausia aktorė.

Panašių į „Apie sausą žolę“ potyrių ieškantys žiūrovai taip pat turėtų nepraleisti kito kino meistro – Lav Diazo – juostos „Tikroji ežero paslaptis“ (Essential Truths of the Lake, 2023). Tai pernykščio režisieriaus filmo „Kai bangos išnyks“ (Kapag Wala Nang Mga Alon, 2022) priešistorė apie vieno leitenanto bylos tyrimą bei kritiką Filipinų valdžiai. Vieną iš festivalio dienų organizatoriai netgi išdrįso „Apie sausą žolę“ ir „Tikrąją ežero paslaptį“ rodyti vieną po kito – tai rizikinga, nes ir pastarosios juostos trukmė – trys su puse valandos.

Kadras iš filmo „Puikios dienos“

Kino meistrų kūrinius prozininkų programos daly papildo Wimas Wendersas su filmu „Puikios dienos“ (Perfect Days, 2023). Tualetų valytojas Hirajama – savo gyvenimu patenkintas Tokijo gyventojas, mėgstantis panirti į kasdienę rutiną: be savo darbo jis mėgaujasi muzika, fotografija, maistu. Čia daugelis suklūsta ir laukia netikėto, gyvenimą pakeičiančio įvykio, tačiau jis neįvyksta. W. Wendersas užliūliuoja žiūrovus rutina ir nuolatine, gražia ramybe. „Puikios dienos“ susilaukė sėkmės Kanuose bei pelnė Kôji Yakusho geriausio aktoriaus apdovanojimą. Laiko kaip dovanos santykis apmąstomas ir juostoje „Légua“ (2023). Tiesa, režisieriai João Miller Guerra, Filipa Reis gali būti nauji vardai žiūrovams, tačiau jų kino kalba bei filmo premjera Kanuose ragina suteikti šansą „Légua“ peržiūrai.

Dar subtilesniais sprendimais pasižymi ir tradicinių pasakojimo būdų atsisako konceptualistų programa. Festivalio lankytojams nederėtų praleisti „Chimeros“ (La Chimera, 2023). Tai komiškas pasakojimas, siūlantys praktiškai Indiana Džounso filmų serijos siužetą: buvęs archeologas, pasižymėjęs mokslininkas, ieškodavęs senovinių kapaviečių, Arturas po bausmės kalėjime grįžta į miestely Toskanoje, kur susiduria su spalvinga ir karnavališka kapų plėšikų gauja. Vis tik „Chimera“ toli gražu ne veiksmo nuotykių filmas. Lietuvos žiūrovams režisierė Alice Rohrwacher gali būti pažįstama iš „Laimingojo Lazaro“ (Lazzaro felice, 2018) laikų – panašaus keistumo bei žavumo filmo galima tikėtis ir šį kartą.

Kadras iš filmo „Jausmas, kad laikas ką nors daryti jau praėjo“

Savo žiūrovų ratą suburti spėjo ir Jessica Hausner, šiemet pasiūlydama keistąjį „Club Zero“ (2023). Režisierė nagrinėja dietų laikymosi ir švietimo sistema mokyklose temas: naujoji mokytoja Novak veda pamokas apie sąmoningą valgymą, tačiau netrunka peržengti sveiko proto ribas (prieš einant į filmo seansą, verta nusiteikti satyrai). Atsiliepimai apie filmą įvairūs, tačiau diskusijos po peržiūros tikrai netruks. Panašiai yra ir su „Muzika“ (Music, 2023) – labai patiks arba užknis: naujas Edipo mito šiuolaikinis perpasakojimas sudarytas iš nedaug, bet ilgų kadrų, įveliančių žiūrovą į sunkiai perprantamą filmo pasaulį. Tačiau filmą išlukštenusieji negali juo atsigerėti.

Mažiau susikaupimo iš auditorijos reikalaus, tačiau šokiruoti bandys išsišokėlių programa. „Jausmas, kad laikas ką nors daryti jau praėjo“ (The Feeling That the Time for Doing Something Has Passed, 2023) pakvies pažiūrėti į pasaulį veikėjos Anos akimis – įklimpusi nuobodžiame gyvenime, Ana bandys remtis BDSM principais, tačiau ne tik seksualiniame gyvenime, bet ir darbe bei kasdienybėje. Nepaisant aštrios temos, tai komiškas filmas, kuris turėtų atrasti savo žiūrovą.

Kadras iš filmo „Puikios dienos“

Tuo tarpu svaiginanti ir lekianti juosta „Kritinė zona“ (Mantagheye bohrani, 2023) savyje talpina dokumentinio kino elementų ir pasižymi drąsiais sprendimais. Iraniečių kūrėjas Ali Ahmadzadehas pakankamai nauja pavardė kino padangėje, tačiau su „Kritine zona“ jau spėjo pelnyti pagrindinį apdovanojimą Lokarno kino festivalyje. Ne ką mažiau įdomią kelionę bei greitį išvysime ir filme „Saldi rytinė pakrantė“ (The Sweet East, 2023): režisierius Sean Price Williamsas kuria spalvingą juostą apie šių dienų Ameriką ir, kaip sako festivalio organizatoriai, laisvai remiasi Lewiso Carrollo „Alisa Stebuklų šalyje“.

„Lokys, liūtas ir šakelė“ pradžiugins ne vieną kino žiūrovą, laukiantį žymiausiuose kino festivaliuose pasirodžiusių naujų juostų. Ieškantys kažko šiek tiek lengvesnio tikrai ras patinkantį filmą romantikų programoje, o kinomanai ir gurmanai gali kone aklai besti į programą ir eiti į pataikytą filmą. Belieka suskubti pirkti bilietus.

„Lokys, liūtas ir šakelė“ vyksta spalio 3-8 d. didžiuosiuose miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Tauragėje, Utenoje ir Marijampolėje.

LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2023“ tekstas

LKC
Komentarai
Domiuosi politika ir žmogaus teisėmis, todėl nenuostabu, kad būtent šių aspektų pirmiausia ir ieškau žiūrimuose filmuose. Net ir ne visuomet užsimindamas tiesiogiai, kinas, nori nenori, plėtoja tam tikrą problematiką ir jos diskursą vien paties paminėjimo, vaizdavimo faktu. Kad ir kokie fantastiški ir neįtikėtini bebūtų, filmai kalba apie tas pačias realaus pasaulio problemas. Tik nenuspėjama tampa riba: kas kam daro įtaką – realybė kinui ar kinas realybei. Prieš maždaug šimtą metų pirmas bučinys kino ekranuose sukėlė pasipiktinimą dėl atvirumo. Normos pakito, tačiau atsirado kiti nepatogumai, apie kuriuos kalbėti privalo ir kinas. Suvokimas keičiasi, scenos atvirėja, o aš žiūriu filmus ir noriu pasidalinti savo apžvalgomis su Tavimi. Tai nereiškia, kad visur reikėtų tikėtis politinio aspekto. Kartais filmas tam nepasiduoda, o kartais norisi ko nors lengvo prie puodelio kavos.