„ACME Film“ archyvas
Po devynerių metų pertraukos Roberto Rodriguezo ir Franko Millerio duetas pristato taip ilgai lauktą „Nuodėmių miesto“ (Sin City, 2005) tęsinį – „Nuodėmių miestas 2“ (Sin City: A Dame to Kill for, 2014). Specialiai šiam filmui Milleris parašė dar dvi istorijas. Kaip pasakytų Marvas: „Panašu į Kalėdas“. Ir daugumai gerbėjų tai tikriausiai turėjo būti geriau nei Kalėdos, sužinojus apie filmo tęsinį. Tačiau panašu, kad devyneri metai buvo per ilgas laiko tarpas ir antroji dalis visiškai prarado savo žavesį.
Galbūt reikėtų pradėti nuo to, kad pats siužetas buvo nuobodus. Istorijoms trūko aštrumo ir daugiau veiksmo. Asmeniškai man norėjosi daugiau kraujo ir mažiau melodramos. Dalyje apie Eivą Lord (akt. Eva Green) visi vyrai lenkėsi jai po kojoms ir klausė jos kiekvieno melagingo žodžio. Ši istorija man net priminė Lotynų Amerikos serialus, kur valdinga moteris žaidžia visų jausmais ir vaidina nekaltą mergelę, nors visi žino, kad Nuodėmių mieste tokių nėra. Pati dalis pasirodė per daug ištęsta ir dar niekada taip nenorėjau, kad pagrindinė veikėja būtų nužudyta.
Kitas pasakojimas „Ilga bloga naktis“ (angl. The Long Bad Night) iš pradžių suintrigavo, vėliau privertė žiovauti. Ne pirmą kartą žaviuosi Josepho Gordono-Levitto drąsa pasirinkti įvairiaplanius vaidmenis, tačiau pati istorija buvo niekuo neypatinga. Atrodė, kad Frankas Milleris visiškai išsisėmė rašydamas šiuos pasakojimus ir jos nė iš tolo nepriminė pirmojo filmo. Vis dėlto labiausiai nuliūdinęs dalykas buvo tas, kad Nensės keršto istorijai buvo skirta per mažai laiko. Norėjosi, kad ši filmo dalis būtų labiau apie jos keršto troškimą Rorkui dėl Hartigano mirties, o ne apie vilioklę Eivą ir jos vyrus. Taip pat šiame paskutiniame pasakojime norėjosi didesnės kulminacijos, kurios, mano nuomone, išvis nebuvo.
„ACME Film“ archyvas
Jei kalbėtume apie aktorių vaidybą, labiausiai nuvylė Evos Green pasirodymas. Ji visiškai neperteikė Eivos Lord charakterio ir atrodė tikrai apgailėtinai. Viso filmo metu nežinojau – juoktis ar verkti iš tokio jos pasirodymo. Nors Evos fatališkas grožis ir išvaizda labai tiko jos charakteriui, tačiau perteikiamos emocijos buvo per daug dirbtinos ir visiškai neįtikinamos. Dar nesužavėjo Josho Brolino atliktas Dvaito vaidmuo, ypač kritimo pro langą scena atrodė itin juokingai. Pirmoje „Nuodėmių miesto“ dalyje šį veikėją įkūnijęs Clive Owenas paliko ženkliai geresnį įspūdį. Tikriausiai labiausiai įtikinami buvo Marvo (akt. Mickey Rourke), Džonio (akt. Joseph Gordon-Levitt) ir Nensės (akt. Jessica Alba) vaidmenys. Jie geriausiai įsiliejo į viso filmo atmosferą ir atliko tikrai neblogą darbą. Jei kalbėtume bendrai apie visų pirmaplanių ir antraplanių aktorių vadybą – ji tikrai gadino vaizdą.
Aišku, filmą būtų galima pagirti už nuostabią kinematografiją. Žiūrint jį 3D formatu, susidaro dar geresnis įspūdis, nors tai nepripratusią akį vietomis gali kiek erzinti. Franko Millerio komiksų braižas filmą padaro išskirtinesnį, nors siužetu ir nepaveikų. Dar akį, ypač vyrams, turėtų džiuginti moterų kūnai. Jessica Alba po beveik dešimties metų atrodo patrauklesnė nei pirmoje dalyje. Jos šokių judesiai tikriausiai ne vieną vyrą privertė išsižioti. O kur dar seksualiosios Senamiesčio „amazonės“, kurių žiaurumas „slepiasi“ už jų nepriekaištingų kūno linijų.
Filmas šiais metais buvo vienas iš mano laukiamiausių, tačiau tenka pripažinti, kad jį pažiūrėjus pasijutau tarsi apgauta. Savo siužetu jis visiškai nepriminė man tikrojo „Nuodėmių miesto“, kuriame slepiasi didžiausios padugnės ir teisingumas niekada nelaimi. Visi pasakojimai buvo pernelyg nuobodūs, ir tenka pripažinti, kad tęsinys geriau nebūtų visai pasirodęs.
Filmo anonsas: