fbpx
Filmų apžvalgos, Repertuaro filmai

„OAZĖ: žaidimas prasideda“ – apie nieką niekam (apžvalga)

Kadras iš filmo „Oazė: žaidimas prasideda“
CLINIC 212 archyvas

Yra toks maistinis gaminys kaip ryžių trapučiai. Ko gero, niekas negalėtų pasakyti, kad nemėgsta ryžių trapučių. Nes ko ten juose nemėgti. Skonio beveik nėra, kažkokio sotumo jausmo irgi. Tai šiaip dalykas, kurį gali sau griaužti be sąžinės graužimo. Kita vertus, niekas negali pasakyti, kad jie nuoširdžiai mėgsta ryžių trapučius. Lygiai dėl tų pačių priežasčių. Šiais laikais vis daugiau tų holivudinių didelio biudžeto filmų prašyte prašosi būti lyginami su šiuo produktu. Išeini iš kokio du šimtus milijonų (plius rinkodara!) kainavusio dalyko į kino teatro koridorių, žengi pro duris laukan ir jau būni beveik viską pamiršęs. Ar aš ką tik filmą žiūrėjau? Ach taip…

Ant to ryžių trapučio šiais laikais visgi bandoma dar ką nors uždėti. Sukuriant kažkokią pseudoagendą apie lyčių lygybę, rasę ir klasių kovą, kuriama iliuzija, kad filmas buvo apie kažką. Nejuokinkit ponai ir ponios. Ir suaukit. Vis tiek viskas čia – tik ryžių trapučiai. Pritempinėjimas –labai paaugliškas reikalas. Vis dėlto net ir uoliausi pritempinėtojai turėtų turėti labai daug vargo su naujausiu Steveno Spielbergo filmu „OAZĖ: žaidimas prasideda“ (Ready Player One, 2018). Šis paprasčiausiai yra toks niekinis, toks paint-by-numbers, kad net nelabai išeina pasakyti, kokiai auditorijai jis turėtų būti skirtas ir kieno kompleksams pataikauti.

„Oazė“ pasakoja apie tokią nelabai tolimą ateitį. 2045 metai. Pasaulis toliau stabiliai ritasi velniop. Žmonėms jame gyventi taip nemiela, kad, kai viena kompanija sukuria virtualios realybės visatą, visi ten su malonumu persikelia ir iš esmės gyvena ten, o ne tikrovėje. Originalusis žaidimo kūrėjas Oazėje yra paslėpęs tris raktus, kuriuos suradusiam atiteks viso žaidimo kontrolė, o kadangi žmonės iš esmės jame ir gyvena, tai visi nori tų raktų. Pradedant skurdžiu pagrindiniu veikėju Wade’u ir baigiant didžiule piktąja korporacija „IOI“. Taip jau nutinka, kad Wade’as randa pirmąjį raktą ir tokiu būdu pradeda lenktynes, o gal greičiau karą dėl Oazės kontrolės.

Kadras iš filmo „Oazė: žaidimas prasideda“

Jeigu jums tai skamba pakankamai standartiškai, tai jūs esate visiškai teisūs. Filmų su panašiu siužetu (šiek tiek gyvenimo nuskriaustas protagonistas atranda erdvę, kurioje jis kažką sugeba, o tada tai erdvei iškyla pavojus, kurį šis privalo neutralizuoti) yra apstu. Aišku, čia nieko blogo. Kažkuria prasme tai vos ne archetipinis siužetas, mitologema. Koks nors Haris Poteris šiaip jau irgi yra lygiai apie tą patį. Visas burtas, kaip kad dažniausiai ir būna, slypi detalėse: veikėjų stiprume, world building’e, dialogo kokybėje ir t.t., ir pan. Ir visi šitie elementai yra „Oazėje“ absoliučiai vidutiniški, neišskirtiniai bei nuobodūs. Tame visos bėdos ir slepiasi.

Pradėkim nuo world building’o. Fantastiniams filmams šitas elementas yra labai svarbus. Žmogus gali įsivaizduoti daugybę keistų dalykų ir patikėti labai daug kuo. Su sąlyga, kad tuose dalykuose, kuriais jis prašomas patikėti, esama tam tikros vidinės logikos. Kitaip tariant, vaizduojamas pasaulis privalo turėti taisykles, istoriją. Ir nors „Oazė“ kokį pusvalandį skiria įvairiems ekspoziciniams dialogams ir monologams, jo pasaulis įtikina menkiau nei Ramūno Karbauskio pasakojimai apie išperkamąją nuomą. Žiūrovas paprasčiausiai yra prašomas totaliai išjungti mąstymą. Man taip neišeina. Todėl žiūrint filmą man kilo labai daug klausimų: Iš ko žmonės gyvena ir kaip prasimaitina, jeigu visi nuolat sėdi virtualybėje? Ar egzistuoja dar kažkoks realus socialinis gyvenimas? Kaip veikia šito pasaulio ekonomika, politinis gyvenimas? Kodėl niekas nesukuria Oazei konkurencijos? Kaip kažkoks žaidimas gali dvidešimt metų būti pačiu populiariausiu, jeigu jau nebėra, kas jį update’intų, prižiūrėtų serverius ir pan.? Sakysite, nesvarbu. Gal ir nesvarbu, bet ir neįtikinama.

Kadras iš filmo „Oazė: žaidimas prasideda“

Lygiai tokie patys neįtikinantys yra ir šito filmo veikėjai. Nuobodesnių jų net nelabai ir buvo galima sukurti. Čia turime absoliučiai interchangable pagalbinius personažus, kurių, labai gali būti, jūs taip ir neišmoksite atskirti vienas nuo kito. Dar esama tokio klišinio blogiečio – korporacijos šulo, kuris yra labai piktas kapitalistas, besirūpinantis tik pelno maržomis ir niekuo daugiau. Pagrindinis veikėjas savo asmeninėmis savybėmis irgi labiau primena baltų plytų sieną. Kaip ir galite numanyti, jis galiausiai laimi tą žaidimą, bet aš taip niekada ir nesuprasiu, kodėl. Nepasižymi jis nei kažkokiais ypatingais įgūdžiais, nei sumanumu. Net jo veidas nuobodus. Na taip, daug laiko praleisdavo bibliotekoje ir buvo našlaitis. Tačiau ar to ir pakanka? Pasirodo. Bent kažkokią asmenybę turi nebent jo adoracijos objektas – Samanta. Aišku, ji irgi vienadimensiška, bet bent jau turi tam tikrų charakterių bruožų. Galėjo iš tikrųjų ji ir būti pagrindine veikėja. Bet ką jau čia. 

Aišku, šiaip jau gal nelabai reikėtų stebėtis tokiais filmo patingėjimais. Ko jau ko, bet tokių standartinių kūrinių šiais laikais tikrai netrūksta. Visgi stebina kitkas. Oazė savyje talpina tiesiog neįsivaizduojamą kiekį reference’ų. Galima netgi sakyti, kad be jų čia daugiau nieko net ir nėra. Pats virtualusis Oazės pasaulis sukurtas taip, kad būtų kimšte prikimštas visokių popkultūros elementų. Tarkim, pagrindinis veikėjas važinėjasi su automobiliu iš „Atgal į Ateitį“, viena filmo scena iš esmės atkuria „Švytėjimą“, aplink laksto King Kongas ir Godzila, skraido transformeriai ir t.t., ir pan.

Aš vaikystėje turėjau tokią knygą. Vadinosi „Surask gyvūną“. Ten buvo tokie detalūs piešiniai, kuriuose reikėjo surasti, tarkim, tris lapes ir vienuolika zuikių ir t.t. Šis filmas yra kažkas panašaus. Kiek reference’ų gali surasti tu??? Čia bene vienintelis džiaugsmas, kurį galite patirti jį žiūrėdamas – pastebėjimas kažko, kas jums pažįstama, bet kartu absoliučiai nieko neprideda šitai konkrečiai istorijai. Žodžiu, viena pigi manipuliacija po kitos ir tiek. Ir dar vienas klausimas: kodėl visi tie reference’ai yra iš devintojo dešimtmečio? Veiksmas taigi vyksta 2045-aisiais. Ok, tuo metu augo žaidimo kūrėjas. Tačiau pats žaidimas juk sukurtas daug vėliau. Tai kodėl jame nėra nieko iš, tarkim, 2020-ųjų?

Kadras iš filmo „Oazė: žaidimas prasideda“
CLINIC 212 archyvas

Šis klausimas svarbus ne tik dėl vidinės filmo logikos, bet ir dar dėl vieno aspekto. Kam šitas filmas išvis skirtas? Iš pirmo žvilgsnio lyg ir paaugliams, bet tokia nostalgijos fiesta jiems tikrai neturėtų būti labai įdomi. Tuomet vidutinio amžiaus žmonėms? Bet juk visi pagrindiniai veikėjai yra paaugliai, kovojantys prieš piktus suaugusius. Kitaip tariant, jis kaip ir neturi konkrečios auditorijos. Realiai ji yra žmonės, kurie norėjo nueiti į kiną, bet neturėjo nieko konkretaus omeny, o šito trailer’is atrodė visai pakenčiamas ir todėl kodėl gi ne. Kokiu būdu toks žmogus kaip Stevenas Spielbergas buvo įkalbėtas imtis šito reikalo, aš niekada nesuprasiu.

Žodžiu, ar mes iš tikrųjų pasiekėm tokius laikus, kai du šimtus milijonų kainuojantis filmas tesugeba kelti žiovulį. „Oazėje“ tiek daug sprogimėlių, tiek daug spalvų, tiek triukšmo. Tačiau visa tai absoliučiai tuščia, neturi jokio skonio. Žiūri ir galvoji: ką aš čia turėčiau jausti? Ką galvoti? nieko? Kokio velnio šitas filmas išvis sukurtas? Jeigu kas nors išsiaiškinsit, duokit man žinot.

Filmo anonsas:

Komentarai