Marinos Juralevičiūtės nuotrauka
Žvarbų šeštadienio rytą į „Skalviją“ atskubėjęs Otaras Iosselianis atrodė gerai nusiteikęs, daug juokavo, grojo pianinu bei pasakojo susirinkusiems į „Žiemos ekranų“ surengtą spaudos konferenciją, ką jam reiškia laisvė, koks yra šiuolaikinis žiūrovas, kas užrašyta ant jo kambario sienų priklijuotų lapelių, kodėl atsisakė filmuoti Meryl Streep ir daugelį kitų dalykų, dėl kurių kiek mažiau negu dvi valandos jaukaus pokalbio pralėkė akimirksniu.
„Laivė – reliatyvi sąvoka“, – pradeda režisierius. Pasak jo, tiek uždarymas į kalėjimą, tiek draudimai rūkyti, galiausiai mandagumas, atimantis galimybę pasakyti žmogui, kad jis „eitų kuo toliau“ – viskas yra susiję su šia sąvoka. Otaras Iosselianis primena, kad net Sokratas nebuvo laisvas, nes demokratiškuose Atėnuose jis buvo nuteistas mirties bausme. Ko gero, laisviausiu žmogumi, jo manymu, galima pavadinti Jozefą Brodskį. Šiuo metu Otaras Iosselianis gyvena tarp dviejų šalių – Prancūzijos ir Gruzijos. Padėtį savo gimtinėje režisierius apibūdina labai paprastai: „Tokia pati netvarka, kaip ir visur“, tačiau užtikrina, kad Gruzijos palikti negali.
Kino kūrėjas šypteli: „Cenzūra – smagus dalykas, be jos gyventi būtų ne taip smagu.“ Jis prisimena, kad Sovietų Sąjungoje dirbti buvo šlykštu, tačiau tuo metu cenzoriai buvo išsilavinę žmonės, kurie palaikė Tarkovskį, Parajanovą ir netgi pamokydavo juos, ką daryti, kad projektą patvirtintų. Aišku, paskui filmas buvo padedamas „ant lentynos“, tačiau kai kurie iš jų galiausiai išvydo dienos šviesą, pavyzdžiui, „Andrejus Rubliovas“ (Андрей Рублёв / Andrey Rublev, 1966) ir „Mano draugas Ivanas Lapšinas“ (Мой друг Иван Лапшин / My Friend Ivan Lapshin, 1984). „Kinas – brangus menas, todėl mes visi nesame laisvi“, – konstatuoja režisierius.
Festivalio „Žiemos ekranai“ archyvas
Paklaustas, ar jo studijų laikais VGIK‘e jau buvo juntama laisvės dvasia, Otaras Iosselianis neatsakė vienareikšmiškai. Su Aleksandru Dovženko jam teko susipažinti vos prieš aštuonis mėnesius iki jo mirties, Sergėjus Gerasimovas mokė, kaip reikia paklusti esamiems mąstymo standartams, o Michailas Romas, kuris taip pat buvo ir Tarkovskio mokytojas, sakė: „Darykite „nulį“, bet darykite tai talentingai“. Juk sukurti filmą apie nieką, bet padaryti tai profesionaliai irgi reikalauja daug pastangų. Tokius filmus, anot jo, kūrė Aleksejus Gabrilovičius, o pirmaisiais bandymais sukurti „ne nulį“ galima įvardyti Grigorijaus Čuchrajaus „Keturiasdešimt pirmieji“ (Сорок первый / Sorok pervyy, 1956) ir „Baladė apie kareivį“ (Баллада о солдате / Ballada o solvate, 1959).
„Mes dažnai galvojame, kad tai, kas buvo, buvo puiku – nieko panašaus“, – atrėžia režisierius. Pasak jo, „Gražiosios epochos“ (Belle Époque) metu Prancūzijoje visi būdavo prisigėrę absento, viduramžiais Kolumbas išnaikino indėnų kultūrą ir joks Jamesas Fenimore‘as Cooperis negali mums apie ją papasakoti, o Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metinės turėtų būti paskelbtos gedulo diena, nes tuo metu buvo išnaikinta pusė tautos.
Kino teatrų programas Otaras Iosselianis lygina su „McDonald’s“ greito maisto restoranų siūlomu valgiaraščiu, kuris visą laiką vienodas. Anot jo, daugiausiai į kiną vaikšto jaunimas iki 25-erių metų, todėl kino teatrai priversti rodyti jaunam žmogui suprantamą produkciją. Kino kūrėjas priduria: „Šiuolaikiniam žiūrovui svetimas to, kas dedasi pasaulyje, analizės algoritmas“. Masinis vartotojas nežiūri gerų filmų, kaip ir neskaito gerų knygų. Savo kolegas iš Holivudo komersantais vadinantis režisierius, kaip masinio kino pavyzdį, pateikia holivudinius filmus, kuriuose siužetas sukurtas remiantis Prometėjo kompleksu – vienas žmogus nugali visą pasaulį, su kuriuo „vaikų darželio taip ir nepalikusiam“ žiūrovui daug lengviau save identifikuoti. Visgi norėtųsi tikėtis, kad Otaras Ioselianis perdeda sakydamas, kad šiais laikais žmonės išbėgtų iš salės, jeigu jiems būtų parodytas Orsono Welleso „Pilietis Keinas“ (Citizen Kane, 1941) ar Boriso Barneto „Prie mėlynosios jūros“ (У самого синего моря / By the Bluest of Seas, 1936).
Festivalio „Žiemos ekranai“ archyvas
Režisierius pastebi, kad sudėtingą tiek savo pagrindine mintimi, tiek konstrukcija, nors ir nominuota „Auksinei palmės šakelei“, Aleksejaus Germano juosta „Chrustaliovai, mašiną!“ (Хрусталев, машину! / Khrustalyov, My Car!, 1998) nebuvo palankiai sutikta Kanuose. Tuo tarpu Michailo Kalatozovo, jo nuomone, klišių rinkinys apie karą, „Skrenda gervės“ (Летят журавли / Letyat zhuravli, 1957) buvo priimtas išskėstomis rankomis. Kanai stengiasi išlaikyti savo dvilypumą – pusiausvyrą tarp meno ir komercijos. Iosselianis ironizuoja: „Visgi jų negalima kaltinti, juk kai Fellinis paseno, jis buvo įvertintas apdovanojimu už nuopelnus.“ Beje, spaudos konferencijos metu ne kartą minėto Aleksejaus Germano filmų retrospektyvą bus galima pamatyti šių metų „Kino pavasaryje“.
Gruzinų režisierius primena, kad nepaisant to, jog užsieniečiai Italijoje atvyksta pažiūrėti tik Romos popiežiaus bei Fellinio, jis iš tikrųjų iki bankroto ribos privedė keturis prodiuserius ir kalbėjo, kad greičiausiai reikia numirti, kad kažkas pasikeistų. „Jam pavyko, nors jo filmai ir dabar nėra žiūrimi, jis tapo nacionaline vertybe. Vittorio De Sica „Stebuklą Milane“ (Miracolo a Milano, 1951) taip pat mažai kas yra matęs Italijoje“, – pasakoja apie savo kolegas Iosselianis. Tuo tarpu prancūzų režisieriaus Jeano Vigo filmą „Atalantą“ (L’Atalante, 1934), pasak jo, gali girti tik snobai, nes plačiajam visuomenės ratui buvo pristatytas labai adaptuotas filmas. Kino kūrėjas taip pat nuoširdžiai piktinasi ekranizacijomis: „Kaip galima ekranizuoti Bulgakovą, ypač „Meistrą ir Margaritą?“ Juk neįmanoma parodyti žiūrovams eilutės: „Meilė išdygo priešais mus, kaip skersgatvyje iš po žemės išdygsta žudikas, ir išsyk pervėrė mus abu.“
„Man siūlė filmuoti juostą su Meryl Streep, tačiau teko atsisakyti, juk ji ateis į mano filmą su paskui ją sekančių šleifu vaidmenų, kuriuos jai teko sukurti ankstesniuose filmuose“, – atskleidžia Otaras Iosselianis. Režisierius juokauja, kad, jeigu jam kas nors pasiūlytų kurti filmą, kuriame pagrindinį vaidmenį atliktų Borisas Berezovskis, jis dar pagalvotų, nes jo niekas nepažįsta, tačiau dėl tos pačios priežasties iš karto atsisakytų Vladimiro Putino paslaugų. Nesvarbu, kad garsūs aktoriai savaime pritraukia daugybę žiūrovų ir praktiškai gali užtikrinti filmo sėkmę, tačiau pats filmas nepavyks, nes visi matys tik vaidinančius aktorius, o ne režisieriaus sukurtus charakterius. Apskritai, Iosselianis linkęs kviesti į savo filmus žmones, kurie yra ne iš kino pasaulio: „Kai kurių žvilgsnių, veiksmų, poelgių neįmanoma suvaidinti.“ Kalbant apie kitus atmestus pasiūlymus, režisieriui buvo siūloma kurti juostą apie Žaną d‘Ark. Atsakydamas Iosselianis tik skėsčioja rankomis: „Juk ji gyveno ir mirė, apie tai galima tik parašyti, kaip padarė Markas Twainas, sukūręs nuostabų romaną apie Orleano mergelę.“
Festivalio „Žiemos ekranai“ archyvas
Otaras Iosselianis lygina filmą su architektūros kūriniu, o režisieriaus darbą su skulptoriaus amatu: „Pradžioje viskas atrodo šiek tiek chaotiška, skulptorius sugeba kažką įžvelgti, tačiau pats kūrimo medžiagos gabalas nenori būti skulptūra.“ Kino kūrėjas taikliai pastebi, kad Holivudiniuose filmuose įprasta, jog garso takelis visada įspėja žiūrovą apie artėjantį pavojų bei dramatiškiausius momentus, tuo tarpu jo paties filmuose garsas yra viskas – nuo vėjo dvelksmo iki traukinio triukšmo. „Muzika, kaip ramentas, lazda invalidui, man nereikalinga, ji režisieriui turi būti tarsi dažai tapytojui“, – apie muziką priduria Iosselianis. Režisierius taip pat paaiškina, kodėl nemėgsta stambių planų: „Stambūs planai artina aktoriaus individualybę, o Jūs prarandate savo kuriamą personažą. Nieko negalima paslėpti, iš karto matyti, kad žiūrovui meluojama.“
„Prodiuserio profesija riteriška, jeigu jis tikrai myli kiną. Gerbiamų prodiuserių iš tikrųjų nėra daug. Šiam darbui būtinas skirtingų kultūros sričių išmanymas. Galiausiai filmas – šimtoji dalis to, apie ką Jūs iš tikrųjų galvojate, ir to, dėl ko nerimaujate“, – apie prodiuserio profesiją priduria kino kūrėjas. Iosselianis prisipažįsta, kad jo kambario sienas puošia daugybė priklijuotų lapelių, kuriuose užrašyta, ką jis dar norėtų nufilmuoti: „Didžiausia bėda, kad norisi nufilmuoti viską.“
