Festivalio „Kreivės“ archyvas
Vieną brandžiausių savo juostų – „Viskas apie mano mamą“ (Todo sobre mi madre / All About My Mother, 1999) – Pedro Almodóvaras skyrė trims garsioms klasikinio Holivudo aktorėms Bettei Davis, Genai Rowlands bei Romy Schneider, taip pat visoms aktorėms, kurios vaidino aktores, visoms moterims, kurios vaidina, visiems vyrams, kurie vaidina ir tampa moterimis, visiems žmonėms, kurie nori būti motinomis, bei, žinoma, ką suponuoja jau pats filmo pavadinimas, savo mamai. Režisierius savo juostose yra nutapęs daugybę skirtingų moterų portretų. Jo filmų herojų likimai pilni praradimų, neteisybės bei tragedijų, tačiau jos niekada nenuleidžia rankų, o atvirkščiai – randa savyje jėgų gyventi toliau.
Kiekvienas iš mūsų turi praeitį. Kad ir kokia ji būtų, mes neturime jos atsisakyti, nes visada egzistuoja galimybė, kad praeitis gali tapti dabartimi. Manuela – vieniša motina. Ji laiminga, nes turi įdomų darbą bei talentingą sūnų, su kuriuo vaikščiodama į kiną leidžia laisvalaikį. Cecilia Roth verčia stebėti jos įkūnijamą heroję užgniaužus kvapą. Estebanas prašo motinos paskaityti jam, kaip vaikas prašo pasekti pasaką prieš miegą, ir Manuela bando paaiškinti sūnui kūrybos prigimtį, pasitelkdama Trumeno Kapotės epigrafą jo pasakojimų rinkiniui „Muzika chameleonams“ (Music for Chameleons, 1980). Šis epizodas galėtų sutrikdyti tolesnį filmo suvokimą, tačiau daugelyje savo filmų motinas idealizuojantis Pedro Almodóvaras paverčia jį ne tik maksimaliai nuoširdžiu bei tikrovišku, bet ir būtinu.
Šaltinis – photobucket.com
Gimtadienio proga Manuela nusiveda Estebaną į jo dievinamos aktorės spektaklį. Sūnaus nuostabai Tennessee Williamso pjesės „Geismų tramvajus“ pastatymas nepaprastai ją sugraudina. Pasibaigus spektakliui jie dar spėja apsikeisti keliomis reikšmingiausiomis frazėmis jų gyvenime. Manuela užsimena, kad jaunystėje yra vaidinusi jame kartu su jo tėvu ir pažada apie tai papasakoti, tačiau jų pokalbį nutraukia aktorių pasirodymas ir Estebanas leidžiasi į tamsą norėdamas gauti taip trokštamą autografą. Nutinka tai, kas nutraukia Estebano gyvenimą. Almodóvaras pasirenka įdomų sprendimą – laikyti kamerą Estebano akių lygyje. Tai leidžia žiūrovams stebėti šį nelaimingą atsitikimą jo akimis. Nepaisant to, kad Estebanas miršta praktiškai pačioje filmo pradžioje, režisieriui užtenka laiko atskleisti jų santykius bei parodyti, koks skausmingas buvo šis praradimas Manuelai.
„Viskas apie mano mamą“ – Pedro Almodóvaro bandymas parodyti savo pasaulio suvokimo dalelę. Detales, iš kurių galėtų gautis tūkstančiai skirtingų filmų, režisierius nusprendžia sujungti į vieną. Šioje kupinoje aistrų spalvingoje melodramoje apie motinos ir sūnaus ryšį, meilę, pasiaukojimą, vaidybą, kančią, praradimą bei gebėjimą atleisti galima atskirai analizuoti kiekvieną mizansceną. Almodóvarui svarbi kiekviena detalė, todėl čia nėra nei vieno atsitiktinio dialogo ar epizodo. Užuominų paliekama daugiau negu įprasta, bet jos tik suteikia šiai istorijai daugiau spalvingumo. Pavyzdžiui, nuo dokumentų transplantacijai pasirašymo iki kelionės į Barseloną mes matome tik dvi scenas: ligoninėje, kai Manuela stebi vyrą, kuriam buvo persodinta jos sūnaus širdis, ir namuose, kai ji stebi tuščią Estebano kambarį.
Šaltinis – cinemania.es
Manuela pyksta, kad moterys yra kvailos, nes myli, kenčia, atleidžia, tačiau Almodóvaro manymu moterys paprasčiausiai nori ir moka mylėti, tad jokie likimo smūgiai neprivers jų atsisakyti kilnumo ir gerumo. Almodóvaras sąmoningai atsisako neigiamų personažų, o donorystės tema filmo pradžioje tik dar labiau pabrėžia žmogiškojo gerumo idėją. Taip jis šioje juostoje tarsi iš naujo įprasmina „Geismų tramvajuje“ Blanšos ištartus žodžius: „Aš priklausau nuo svetimų žmonių gerumo.“
Praėjus trims savaitėms po transplantacijos, vyras, kuris gavo Estebano širdį, išeina iš ligoninės. Kažkur šalia stovi jį stebinti Manuela. Kamera priartėja prie šio žmogaus ir stambiu planu parodo Estebano širdį. Praradusi sūnų Manuela nenori nustoti būti motina, ji trokšta vėl ja tapti. Ji nieko nebijo, nes nebeturi ko prarasti. Nors viena iš aktorių pavadina ją Ieva Harington iš Josepho L. Mankiewicziaus filmo „Viskas apie Ievą“ (All About Eve, 1950), iš tikrųjų, ji – visiška šio personažo priešingybė. Manuela nesiekia šlovės, apskritai ji nebeturi jokių ambicijų. Ji prisimena tą dieną, kai prieš septyniolika metų kartu su sūnumi iš Barselonos atvažiavo į Madridą, o dabar grįžta ten tam, kad pamatytų berniuko tėvą, kuris dabar yra transvestitas vardu Lola, ir praneštų apie jų sūnaus mirtį.
„Viskas apie mano mamą“ – filmas, kurį, be abejonės, galima rekomenduoti kiekvienam žiūrovui nepriklausomai nuo jo lyties ar orientacijos, nes jis priverčia susitapatinti su absoliučiai visais juostos herojais. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog Manuela ir Lola – viena keisčiausių porų kino istorijoje, tačiau jų jausmai realūs, poelgiai natūralūs, o jų motyvai suprantami bei įtikinami. Režisieriaus filmuose jau ne vieną kartą buvo rodomos atrodytų neįtikėtinos šeimos, tačiau svarbiausias dalykas – meilė – jose išlieka nepakitęs.
Pamatyti šį filmą turėsite galimybę Vilniaus LGBT festivalyje„Kreivės“:
Rugpjūčio 22 d. – 20.00 – Vilnius – „Skalvija“
Filmo anonsas:
