Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
„Klubas“ (El Club, 2015) – trečiasis Pablo Larraíno filmas, rodomas „Kino pavasaryje“. Prieš trejus metus šiame kino festivalyje buvo pristatyta jau tuomet vieno talentingiausių Čilės režisierių juosta „Ne“ su Gaeliu García Bernaliu pagrindiniame vaidmenyje. Apie reklaminės kampanijos galią pakeisti politinį režimą pasakojantis filmas vainikavo ištisą „Pinocheto trilogiją“. Taip vadinama trilogija prasidėjo 2008 metais filmu „Tony Manero“ – Lietuvos kino teatrų, deja, nepasiekusia, netikėtai sinefiliška istorija apie Travoltos herojaus iš „Šeštadienio nakties karštligės“ antrininkų konkurse dalyvaujantį sociopatą, kuris dėl pergalės jame yra pasiryžęs bet kam. Po poros metų pasirodė antroji trilogijos dalis – makabriškas „Post Mortem“ apie keistą meilės romaną tarp lavoninėje dirbančio nekrofilo ir anoreksija sergančios šokėjos 2011 metais buvo įtrauktas į pagrindinę „Kino pavasario“ „Horizontų“ programą.
Šias tris režisieriaus juostas vienija vaizduojami įvykiai po 1973 m. organizuoto politinio pučo ir Salvadoro Allende nuvertimo bei A. Pinocheto diktatūros kritika. Pirmoje dalyje pagrindinis herojus beprasmiškai, tačiau niekieno nebaudžiamas žudo žmones gatvėse, antroje – skaičiuoja po pučo į morgą suvežamus lavonus bei fiksuoja skrodimo rezultatus, o trečioje – kovoja su Pinocheto diktatūra per reklamą. Įdomu, kad pats režisierius pabrėžia, jog ši teminė trilogija susidarė gana spontaniškai, kadangi nebuvo planuojama nuosekliai. Po įspūdingos filmo „Ne“ sėkmės, daugelis pranašavo Pablo Larraínui karjerą Holivude, tačiau bent jau kol kas režisierius nusprendė likti Čilėje. Holivude tikėtina jį dar išvysime – režisierių pakvietė kurti „Žmogaus su randu“ (Scarface) perdirbinį, tačiau greičiau turėtume pamatyti kitą, šiuo metu postprodukcijos stadijoje esantį jo filmą apie garsų rašytoją Pablo Neruda, kuris greičiausiai šiemet atsidurs konkursinėje Kanų programoje. Vis dėlto visų šių projektų dar teks gerokai palaukti, tad grįžkime prie kamerinio „Klubo“, kuriame Pinocheto režimo kritika šį kartą užleido vietą satyriškam požiūriui į dvasininkiją.
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Atokiame namelyje, stovinčiame netoli paplūdimio, keturi pagyvenusio amžiaus vyrai leidžia dienas gerdami vyną, žiūrėdami televizorių, treniruodami kurtų veislės šunis bei su jais dalyvaudami lenktynėse. Pačias lenktynes jie stebi iš tolo, iš ko žiūrovui leidžiama nuspėti, jog jiems uždrausta bendrauti su vietiniais gyventojais. Kai jų gretas papildo naujokas, paaiškėja, jog visi jie yra įšventinti į kunigus ir privalo laikytis pakankamai griežtos dienotvarkės, kurią kontroliuoja kartu su jais gyvenanti vienuolė. Naują kunigą atlydi barzduotas keistuolis savo dainingu balsu išrėkiantis visą tiesą apie to kunigo nusikaltimus. Jo ilgi, detalūs monologai šiurpina bei padeda Pablo Larraínui sukurti tamsią, įtaigią filmo atmosferą.
Kitas „svečias“, sudrumsčiantis ganėtinai monotonišką kasdienį kunigų gyvenimą, – bažnyčios atsiųstas specialus tyrėjas, kurį vaidina Marcelo Alonso. Pasirodo, šie namai ne tam tikras vienuolynas, o prasikaltusių kunigų kalėjimas, arba skaistykla. Vieta, į kurią jie buvo ištremti už savo praeityje įvykdytus nusikaltimus. Vaikų tvirkinimas ir prekyba kūdikiais – tik keletas iš jų. Pablo Larraínas meistriškai panaudoja stambius planus bei apklausų forma vykstančius dialogus. Įsimena, stebina, šiurpina kiekvieno iš keturių kunigų biografijų detalės, tačiau atskiro paminėjimo verta vienintelė šio filmo vienuolė, kurią įkūnija Antonia Zegers. Nuolat kalbanti itin saldžiu balseliu bei žvelgianti palaimos apimtu žvilgsniu, ji savo žiaurumu, apsukrumu bei šaltakraujiškumu pralenkia bet kurį kitą šio filmo herojų.
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Verta paminėti, kad dvasininkija Pablo Larraínui nėra visiškai nauja tema. Pavyzdžiui, jau minėtas „Post Mortem“ prasideda epizodu, kuriame scenoje stovintis komikas pašiepia kunigų požiūrį į žmogaus nuodėmes. Tuo tarpu „Klubas“ prasideda citata iš Pradžios knygos: „Ir Dievas tarė: „Tebūnie šviesa!“ Ir atsirado šviesa. Dievas matė, kad tai yra gerai ir atskyrė šviesą nuo tamsos“, o paskui matome šunį be perstojo bėgiojantį ratais aplink jį dresuojantį žmogų. Rato simbolis šioje juostoje atsiranda ir vėliau. Mizanscenos konstruojamos užburto rato forma. Besistengiant apriboti erdvę, gatvės tarsi įrėminamos abiejose jos pusėse stovinčias namais, o kambariai – namo sienomis.
Pablo Larraínas yra ne kartą prisipažinęs, kad nekenčia filmuoti HD raiška, nes, jo manymu, taip nufilmuoti filmai praranda savo unikalumą. Režisierius linkęs eksperimentuoti. Pavyzdžiui, „Tony Manero“ ir „Post Mortem“ buvo filmuojami 16 mm juosta, o „Ne“ atidavė duoklę VHS estetikai. Naujausios juostos filmavimui buvo pasirinktas anamorfinis LOMO objektyvas, leidžiantis žiūrovui susidaryti iškreipto vaizdo įspūdį. Groteskiškai iškreipti kadrai puikiai dera su subtilia režisieriaus satyra. Kartais ima atrodyti, tarsi žiūrėtum pro aprasojusių akinių stiklus, o prislopintos spalvos tik padeda perteikti „Klubo“ klaustrafobiškumą.
Kaustančią įtampą dar labiau padidina skambančios Benjamino Britteno, J. S. Bacho bei šiuolaikinio estų kompozitoriaus Arvo Pärto melodijos. Beje, Arvo Pärto muziką neretai galima išgirti ir kitų garsių režisierių filmuose. Pavyzdžiui, naujausiame Terrence‘o Malicko kūrinyje „Taurių riteris“, Guso Van Santo „Džeryje“ ar Andrejaus Zviagintsevo „Tremtyje“. A. Zviagintsevą norisi prisiminti ir dėl kitos priežasties. Nors ši tema ir netampa centrinė jų abiejų filmuose, abu režisieriai savo naujausiose juostose kritikuoja bažnyčią. Tik, jei „Leviatane“ A. Zviagintsevas operuoja gausiomis nuorodomis į Senąjį Testamentą, Larraínui užtenka tos vienos filmo pradžioje. Jam labiau rūpi detalūs herojų psichologiniai portretai, įtampa bei žiaurumo derinimas su satyra.
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Filmo pradžioje gali pasirodyti, kad žiūri dramą apie tikėjimo išbandymus, virstančia išsamia bažnyčios kritika bei satyra, kuri transformuojama į tam tikrą detektyvą, o paskutinis pusvalandis savo įtampa netikėtai primena Alfredo Hitchcocko trilerius. Vis dėlto, regis, svarbiausia šioje juostoje – bažnyčios atsiųsto specialaus tyrėjo transformacija: nuo besąlygiško tikėjimo bei tikslų siekimo iki visiškos moralinių nuostatų griūties. Ko verti mūsų principai, kai su jais tenka susidurti akis į akį? Ar iš tikrųjų savisaugos instinktas visada nugali?
Praeitų metų „Berlinalė“ padovanojo mums daugybę įsimintinų filmų: nuo sinefiliško Jafaro Panahio „Taksi“, nuoširdumo problemą iškeliančio Andrew Hayaus „45 metai“, ryškaus Peterio Greenaway‘aus „Eizenšteino Gvanachuate“ iki apie ryšius tarp praeities ir dabarties pasakojančio „Aferim!“ bei vienu kadru nufilmuotos „Viktorijos“. Įprastai ne visų filmų kelias į Lietuvos kino teatrus būna lengvas. Kai kurių tenka laukti itin ilgai. Didžiuoju žiuri prizu – „Sidabriniu lokiu“ – apdovanotas Pablo Larraíno „Klubas“ „Kino pavasaryje“ turėjo būti parodytas dar prieš metus, bet aplinkybės susiklostė taip, kad filmą turime galimybę pamatyti tik dabar. Ką gi, laukti buvo tikrai verta.
Filmo anonsas:
Filmo seansai:
Kovo 31, ketvirtadienis, 17:45-19:23, Forum Cinemas Vingis, S03, Vilnius
Balandžio 01, penktadienis, 12:30-14:08, Pasaka, MS, Vilnius
Balandžio 01, penktadienis, 20:30-22:08, Forum Cinemas Šiauliai, S03, Šiauliai
Balandžio 01, penktadienis, 20:30-22:08, Forum Cinemas Klaipėda, S02, Klaipėda
Balandžio 02, šeštadienis, 14:00-15:38, Forum Cinemas Vingis, S05, Vilnius
Daugiau seansų galite rasti čia.
