fbpx
Filmų apžvalgos, Repertuaro filmai, Rodoma kine

„Paieška“. Įtampa, suradusi žiūrovą (apžvalga)

Kadras iš filmo „Paieška“

Dažnas, kurio tėvai lankosi „Facebook“, yra pakoregavęs savo srautą ir matomumą taip, jog tėvai nematytų visos pateikiamos informacijos. Nuolatos linksniuojami socialinių tinklų pavojai, tarp jų ir dirbtinai kuriamos asmenybės, pabrėžiančios vien sėkmę ir gražų gyvenimą, neatspindi realybės, gali neigiamai paveikti nuotaiką, sveikatą ir taip toliau, ir panašiai. Net ir visa tai puikiai žinant, apsilankius vaikų paskyrose tėvus vis vien gali ištikti šokas. Paauglių dramų ir šiaip nesuprasi, o prieš akis iškyla faktai (na,  bent atrodo, kad faktai – nuotraukos, susirašinėjimai), parodantys, jog nepažįsti savo paties vaiko. Maždaug tokia yra pagrindinė filmo „Paieška“ (Searching, 2018) mintis. Paprasta, aiški, gal kiek nuvalkiota, bet neblogai išplėtota.

„Paieška“ žiūrovą paverčia stebėtoju-hakeriu, visą filmo veiksmą matančiu per kameras – kompiuterio, telefono – ar televiziją, tokiu būdu sustiprindama visiško kompiuterizavimo pojūtį. Mažabiudžetė idėja nėra nauja. Bet tai, kas paprasta, reikalauja daugiau dėmesio detalėms, kitaip prasileidimas jausis stipriau nei grandioziniuose filmuose, kur visko tiek daug, jog bent kažkas bus padaryta kokybiškai. Režisierius Aneeshas Chaganty padaro minimumą ir truputį daugiau, todėl ganėtinai kuklus tradicinis filmas, naudojantis ne tokį populiarų filmavimo būdą, savo konkurentų kontekste atrodo neprastai.

A. Chaganty iš esmės suvaldo rodomą medžiagą. Tikėtina, jog tokio pobūdžio filmo kūrimui jam padėjo jau turima patirtis. A. Chaganty išgarsėjo 2014-aisiais, sukūręs dviejų minučių vaizdo įrašą, naudodamasis „Google glass“. Trumpas filmukas greit sulaukė milijonų peržiūrų, o A. Chaganty įsidarbino „Google“ ir pradėjo kurti jų reklamas. Atsižvelgus į režisieriaus artimą santykį su moderniausiomis technologijomis ir jų panaudojimą kasdienybėje bei vaizdo įrašų kūrime, galima įtarti, jog „Paieškoje“ vystomos temos jam nuoširdžiai rūpi.

Kadras iš filmo „Paieška“

Bet grįžkime prie filmo ir jo žanro. Trileryje noriu virpulių (thrills). „Paieškos“ autoriai supranta, jog filmo siužetas – tėvas ieško dingusios dukros, pasitelkdamas jos kompiuterį ir naršydamas po jos asmeninius duomenis – savaime nejaudins prie „dramatiškiau ir prasčiau“ pratusių filmų žiūrovų. Tad įtampa keliama pasitelkiant posūkius ir netikėtumus (twists and turns). SPOILERIS! Filmui betraukiant incesto kortą, man jau buvo neramu, jog tuoj išvysiu Telemundo presenta logotipą, SPOILERIO PABAIGA! Tačiau „Paieška“, nors ir laviruoja netoliese, bet nenuklysta į baustiną „šokiravimas dėl šoko“ teritoriją. Jeigu mėgstate trilerius su siurprizais, turėtų patikti.

Pagrindiniai aktoriai (John Cho ir Debra Messing) leidžia įsijausti į įtampos reikalaujančio trilerio žanro veikėjus. Ne taip sėkmingai susitvarkyta su tik girdimais, bet nematomais aktoriais. Johno Cho vaidinamas dingusios merginos tėvas Deividas susisiekia su įvairiais pareigūnais, mokytojais, dukros klasės draugais. Beveik visi jie skamba it patobulintas „Google“ vertėjas: tekstas – perskaitomas, balsas – roboto. Erzina taip smarkiai, jog nekyla ranka paieškoje vesti „Paieškos“ aktoriai ir pamatyti nevilties balsą žmogaus pavidalu.

„Paieška“ pirmasis A. Chaganty filmas. Režisierius ieško savo žiūrovo, bet rado jį jau pirmuoju filmu. „Paieška“ siūlo įtemptą, netikėtumų kupiną dramą, kurios mintis paprasta ir žinoma, tačiau puikiai įsispraudžianti pirmojo bandymo kadruose.

P. S. Nerimauti mėgstančių tėvų į filmą kartu nesiveskite. Jie gali prisigaudyti brovimosi į jūsų asmeninę erdvę idėjų, o ir atsakyti nebebus ką – juk jie tik nori jus pažinti.

Filmo anonsas:

Komentarai

Domiuosi politika ir žmogaus teisėmis, todėl nenuostabu, kad būtent šių aspektų pirmiausia ir ieškau žiūrimuose filmuose. Net ir ne visuomet užsimindamas tiesiogiai, kinas, nori nenori, plėtoja tam tikrą problematiką ir jos diskursą vien paties paminėjimo, vaizdavimo faktu. Kad ir kokie fantastiški ir neįtikėtini bebūtų, filmai kalba apie tas pačias realaus pasaulio problemas. Tik nenuspėjama tampa riba: kas kam daro įtaką – realybė kinui ar kinas realybei. Prieš maždaug šimtą metų pirmas bučinys kino ekranuose sukėlė pasipiktinimą dėl atvirumo. Normos pakito, tačiau atsirado kiti nepatogumai, apie kuriuos kalbėti privalo ir kinas. Suvokimas keičiasi, scenos atvirėja, o aš žiūriu filmus ir noriu pasidalinti savo apžvalgomis su Tavimi. Tai nereiškia, kad visur reikėtų tikėtis politinio aspekto. Kartais filmas tam nepasiduoda, o kartais norisi ko nors lengvo prie puodelio kavos.