fbpx
Filmų apžvalgos, Repertuaro filmai, Rodoma kine

„Papuolei!“ į neiškalbingų veikėjų ne itin juokingą komediją (apžvalga)

Kadras iš filmo „Papuolei!“

Yra tokie filmai, į kuriuos eidama nieko įspūdingo nesitikiu. Dažniausiai – tai įprastos ir kažkur matytos holivudinės juostos pagal žanro standartą. Tuomet ir kartelė iškelta neaukštai – užtenka, jog filmas iš esmės neerzintų dėl akivaizdžių klaidų ir prikaustytų prie ekrano tiek, jog būtų įdomu sekti veiksmą. Šiame kontekste „Papuolei!“ (Tag, 2018) maloniai nustebino – neišnaudoto potencialo juosta visai neblogai susižiūri.

„Papuolei“ – tai filmas apie keturis vaikystės draugus, žaidžiančius gaudynes nuo devynerių. Dabar jie – suaugę, vidurio amžiaus krizės kamuojami vyrai, tačiau kiekvieną gegužės mėnesį vis dar gaudo vienas kitą. Šių metų tikslas – sučiupti nesugaunamąjį Džerį (Jeremy Renneris), kuris lyg tyčia kelia vestuves. Puiki proga pagauti draugą, kai šis užsiėmęs kitais gyvenimiškais reikalais, kurie turėtų būti daug svarbesni nei žaidimas.

Vestuvės, kaip ir visi kiti rodomi įvykiai, tėra nauja žaidimo erdvė, o ne herojus paveikianti gyvenimo drama. Be reagavimo į aplinką veikėjų charakteriai lieka plokšti ir neišplėtoti. Džeris  – kovos menų meistras, primenantis superherojų, Čilis (Jake Johnsonas) – žolę rūkantis nenusisekėlis, Bobas (Jonas Hammas)… net sunku pasakyti. Gražus ir sėkmingas verslininkas? Šiek tiek daugiau, nors vis tiek pernelyg kukliai, atsiskleidžia neurotikas Kevinas (Hannibalas Buressas) ir į trijų žodžių apibūdinimą taip lengvai nesutelpantis Hogis (Ed Helms). Visi aktoriai puikiai atliktų savo vaidmenį, jeigu turėtų, ką vaidinti. Šiuo atveju – tai tiesiog keturių vyrų mėnesio trukmės vakaronė su begale alaus, muštynėmis ir pošlais bajeriais – taigi juokinga, bet, kai geriau pagalvoji, jau ir truputį graudu.

Kadras iš filmo „Papuolei!“

Be gaudynių filme daugiau nieko nevyksta. Ar įdomu žiūrėti į pusantros valandos per galvą besiverčiančius aktorius? Keista, bet dėmesys nenuklysta į šoną. Galėjęs filmą patrumpinti pusvalandžiu režisierius Jeffas Tomsicas pripumpuoja jį tiek daug veiksmo ir kovos (na, teoriškai – gaudynių) scenų, jog nori nenori susidomi. Pora scenų netgi juokingos, keletas juokelių verti pacitavimo, bet jų, kaip komedijai, mažai – beveik visus išgirsite dar filmo anonse.

Įdomesnė ir ne tik gaudynes (ar bent jau ne gaudynes tarp draugų) parodanti yra filmo pabaiga. Herojai pagaliau pradeda suprasti draugystės vertę. Gaila, jog pabaigą kiek pagadino ir šiaip filme per dažnai skambanti frazė „mes sustojame žaisti ne todėl, kad užaugame; mes užaugame, nes nustojame žaisti“. Nežinau, kam tai turėtų palikti įspūdį – penktokams (atleiskite, gudrūs penktokai), kuriems lyg ir per anksti galvoti apie suaugimą, ar tokiems, kaip veikėjai, vidutinio amžiaus vyrams (jeigu tokios citatos verčia susimąstyti, tai užaugimas jau nebegresia).

Galbūt, tai dar viena filmo problema – savo auditorijos neturėjimas. Paviršutiniškai siekiama užkabinti ir kelias socialines problemas. Vienu metu bandoma parodyti, jog nuolatinis Čilio narkotikų vartojimas gramzdina jį į dugną, bet tuomet jis sužavi seną vaikystės meilę; svarstoma ir nusprendžiama, jog į žaidimą pagaliau reikia įtraukti moterį – bet tik todėl, kad ji konkuruojanti agresyviau nei likę veikėjai kartu sudėjus.

„Papuolei!“ yra panašus į gaudynes – švelniai paliečia gilesnes problemas ir tuojpat pabėga šalin. Lieka tik aktoriai, nežinantys ką daryti su prastu scenarijumi, ir veiksmo bei greito montažo gaudynių scenos. Tai nėra filmas, po kurio peržiūros apimtų visiškas laiko švaistymo jausmas – nes lyg ir įtraukė, lyg ir norėjosi keliskart pakikenti. Bet jeigu turite alternatyvų – rinkitės jas.

Filmo anonsas:

Komentarai

Domiuosi politika ir žmogaus teisėmis, todėl nenuostabu, kad būtent šių aspektų pirmiausia ir ieškau žiūrimuose filmuose. Net ir ne visuomet užsimindamas tiesiogiai, kinas, nori nenori, plėtoja tam tikrą problematiką ir jos diskursą vien paties paminėjimo, vaizdavimo faktu. Kad ir kokie fantastiški ir neįtikėtini bebūtų, filmai kalba apie tas pačias realaus pasaulio problemas. Tik nenuspėjama tampa riba: kas kam daro įtaką – realybė kinui ar kinas realybei. Prieš maždaug šimtą metų pirmas bučinys kino ekranuose sukėlė pasipiktinimą dėl atvirumo. Normos pakito, tačiau atsirado kiti nepatogumai, apie kuriuos kalbėti privalo ir kinas. Suvokimas keičiasi, scenos atvirėja, o aš žiūriu filmus ir noriu pasidalinti savo apžvalgomis su Tavimi. Tai nereiškia, kad visur reikėtų tikėtis politinio aspekto. Kartais filmas tam nepasiduoda, o kartais norisi ko nors lengvo prie puodelio kavos.