Neseniai sėkmingai kine praūžęs (ir vis dar rodomas) „Openheimeris“ (Oppenheimer, 2023) – režisuotas inovatyvius sprendimus linkusio priimti Christopherio Nolano. Nors filmas atrodo šiuolaikiškai ir „šviežiai“, atominės bombos ir branduolinio pavojaus baimė kine yra beveik tokia pat sena kaip bomba „Mažylis“. Sunku įvertinti, kas lemia šį gana specifinės temos neišsemiamumą, tačiau vykstantis karas minčių dėl branduolinio pavojaus tikrai neatitraukia. Tad trumpai pažvelkime, su kokiomis istorijomis žiūrovai susiduria už žinių naujienų portalų ribų, žvelgdami į didžiuosius (ar mažuosius) ekranus.
Kaip savo straipsnyje „Dr. Strangelove, Red Alert, and Patterns of Paranoia in the 1950’s“ (1974) rašo Gary K. Wolfe, prasidėjus Šaltajam karui nemaža dalis filmų atkreipė dėmesį į dvi plataus pobūdžio žmonijos baimes: baimę negalėti pasitikėti kitais ir bombos baimę (vėliau atsiranda ir trečioji, susijusi su konspiraciniu mąstymu). Aplenkus iškart po Antrojo pasaulinio karo pasirodžiusius jautrius filmus branduolinio ginklo tema, Stanley Kubrickas su juosta „Daktaras Streindžlavas, arba kaip aš nustojau jaudintis ir pamilau atominę bombą“ (Dr. Strangelove or: How I Learned to Stop Worrying and Love the Bomb, 1964) į rimtą temą įnešė komedijos elementų. Nors filmo siužetas žinomas plačiai, mažiau kur minimas faktas, jog S. Kubrickas norėjo sukurti trilerį, paremtą Šaltojo karo baime. Labiau įsigilinęs į temą ir supratęs problemos paradoksą, režisierius nusprendė, jog absurdiška problema reikalauja satyra paremto sprendimo.
„Daktaras Streindžlavas“ savaime neprivertė žmonių nustoti baugintis, tačiau liudija laikotarpį, kai žiūrovai ir kūrėjai kuriam laikui tikrai nustojo jaudintis dėl atominės bombos: įvykusi Kenedžio žmogžudystė paspartino konspiracinių teorijų idėjas ir netrukus Holivudas pasiūlė žiūrovams paranojos trilerių žanrą.
Tikroviškas ir gąsdinantis Šaltasis karas
Panašiu metu pasirodė ir vienas žymiausių filmų apie branduolinį karą (ar galimybę jam įvykti) pavyzdžių – Peterio Watkinso „Karo žaidimas“ (The War Game, 1966). Filme rodoma, kaip Britanija vykdo atgrasymo politiką (nesileidžiant į detales, filme ji prisideda prie didesnio pavojaus civiliams gyventojams), kol galiausiai, įvykus tarptautinių žaidėjų susistumdymams, Sovietų Sąjungos atominė bomba pasiekia Britanijos pakraštį. Toliau rodomi nukentėję žmonės bei gyvenimas po katastrofos.
„Karo žaidimas“ yra pseudodokumentika – fikcinė istorija, pavaizduota kaip tikri įvykiai: užkadrinis kalbėtojas pristato įvykius taip, lyg tai būtų žinių reportažas; retkarčiais rodomi kalbinami žmonės, sudarant įspūdį, jog tai nėra surežisuotos situacijos. Filmas balansuoja ties „mondo“ kūrinių riba – jame galima atrasti eksploatacinių filmų elementų, daug sensacingo noro šokiruoti. Visi netikri įvykiai „Karo žaidime“ buvo pavaizduoti taip įtikinamai, jog filmas, turėjęs pasirodyti „BBC,“ sukėlė tiek nerimo televizijoje ir tarp valdžios atstovų, kad jo TV premjera buvo atšaukta ir britai savo televizijos ekranuose filmą išvydo tik praėjus 20-iai metų.
Kodėl paprastas, nedidelio biudžeto TV filmas taip išgąsdino britų valdžią? Pseudokumentinis pobūdis daro juostą itin realistiška. Minimi vardai ir kariniai objektai yra neišgalvoti ir girdėti kasdieniame gyvenime. Be to, filme kritikuojami valdantieji: filme žmonės rodomi kaip nesuprantantys tikro pavojaus masto ir besiimantys keistų, netinkamų veiksmų. Jie elgiasi racionaliai, pagal valdžios nurodymus ar patarimus – tiesiog pastarieji rodomi kaip nepakankami. Svarbu prisiminti, jog filmas sukurtas pačiame Šaltojo karo įkarštyje, praėjus dvidešimčiai metų po Hirošimos ir Nagasakio bombardavimų bei vos keleriems metams po Kubos krizės. Po filmo išsinešama mintis būtų paprasta: žmonėms gresia pavojus ir niekas nežino, ko imtis.
Šiek tiek mažesnio „kalibro“, tačiau didelio populiarumo susilaukė po 20 metų išėjęs, britų-australų „Gijos“ (Threads, 1986). Pirmoji filmo pusė vystoma labai panašiai, kaip ir „Karo žaidime“ (tik „Gijose“ nebelieka pseudokumentinių motyvų), tačiau vėliau daug dėmesio skiriama gyvenimui po atominio ginklo panaudojimo.
Juosta tapo pirmuoju tokio tipo filmu, pavaizdavusiu branduolinę žiemą: filmas gąsdina ne tik staigiu bombos efektu, bet ir ilgomis, milžiniškomis to pasekmėmis: ilgainiui pakinta žmonijos ekonominiai, socialiniai ryšiai.
Nors filmas uždraustas nebuvo, yra spėjimų, kad jį žiūrėjo ir tuometinis JAV prezidentas Ronaldas Reaganas. „Gijos“ taip pat yra mažiau koncentruotas į valdžios kritiką ir, kaip teigė filmo scenarijaus autorius Barry Hinesas, kūrėjų tikslas buvo ne politinė kritika, o bandymas parodyti, jog dėl siaubingų pasekmių, visų kariaujančių pusių tikslas turėtų būti tas pats – išvengti branduolinio karo.
XXI a. tendencijos
Šios temos filmai išliko aktualūs ir XXI amžiaus populiariajame kine, tačiau branduolinis ginklas juose tapo tik įrankiu siužeto plėtojimui, o ne apmąstymui, ką šis ginklas reiškia žmonijai. Vienas iš pavyzdžių – „Trylika dienų“ (Thirteen Days, 2000), kuriame pasakojama apie Kubos krizę, tačiau filmas konstruojamas kaip politinis trileris, įdomiai perteikiantis politikų gyvenimą aukščiausio pavojaus laipsnio dienomis, tačiau branduolinio karo grėsmė čia egzistuoja tik kaip istorinis įvykis, su kuriuo susidorojo Johnas F. Kennedis.
Atgaivinti temos populiarumą galėjo „Baimės kaina“ (The Sum of All Fears, 2002). Pagrindinis herojus – žinoma frančizės veikėjas, CŽV analitikas Jackas Ryanas. Vis tik, ar dėl skylėto scenarijaus, ar dėl fakto, jog filmas pasirodė pakankamai greitai po rugsėjo 11-osios išpuolių, „Baimės kaina“ netapo kažkuo daugiau nei viena iš Jacko Ryano istorijų.
Judant prie šių dienų to, ką neseniai matėme kino ekranuose, praėjusiais metais festivalio „Nepatogus kinas“ metu Lietuvoje rodyta „Branduolinė šeima“ (Nuclear Family, 2021). Režisieriai Erin ir Travisas Wilkersonai kuria jiems artimą, su šeimos gyvenimu susijusią dokumentiką, pasakodami atominės bombos istoriją JAV. Paskata sukurti šį filmą tapo vėl atsiradęs nerimas dėl branduolinio ginklo panaudojimo, prezidentu išrinkus Donaldą Trumpą. Nors dokumentinis ekskursas įdomus ir gali šiek tiek priminti „Karo žaidimą“, filmas negalėjo pasigirti didesne auditorija ar atgarsiais.
Kenčiantis kūrėjas
Tuo tarpu šią vasarą pasirodęs „Openheimeris“ populiarumu gali nurungti keliasdešimt nepriklausomų kūrėjų filmų. Tiesa, nors filme pasakojimo bombos kūrimo (ir jos kūrėjo) istorija, kitaip nei teksto pradžioje minėtieji „Karo žaidimas“ ar „Siūlai“, „Openheimeryje“ atominės bombos padarinių tema beveik neliečiama. Pagrindinį herojų aplanko haliucinacijos su apdegusiomis ir besikankinančiomis japonų aukomis, tačiau svarbesne idėja galima būtų pavadinti filme keliamus klausimus: „O kas po to?“ ar „Ką aš padariau“.
Viena vertus, idėja nerodyti atominės bombos aukų ir padarinių lemia mažesnį žaidimą su žiūrovų emocijomis. Kita vertus, pasisakantys už branduolinį nusiginklavimą baiminasi, jog egzistencinė baimė dėl žmonijos likimo J. R. Openheimeryje gali būti užgožta mokslinių pasiekimų temos. Be to, net ir grauždamasis dėl sprendimo sukurti bombą, J. R. Openheimeris išlieka filmo herojumi. Tiek viena, tiek kita stovykla turi savų argumentų, tačiau savo prigimtimi J. R. Openheimeris atrodo artimesnis XX a. pradžios populiariesiems filmams, paliečiantiems atominio ginklo temą, nei pirmiesiems kino bandymams kalbėti šia tema.
„Openheimeris“ geba narplioti atominio ginklo panaudojimo temą plačiau nei minėta „Branduolinė šeima“ ar kitos juostos, kuriose ieškoma kaltųjų arba labai konkrečiai svarstoma, su kuo susidurtų aukos, kaip reikėtų gyventi po to. Filmo pradžioje minimas Prometėjo mitas: pagal graikų mitologiją žmonės neturėjo ugnies (sąmoningumo). Prometėjas pasipriešino dievų įsakymams, pavogė jų ugnį ir nunešė žmonėms: už tai buvo pasmerktas amžinoms kančioms, o žmonės – nelaimėms (atverta Pandoros skrynia). Ir vis tik „Openheimeris“ kabinasi tik į vieną kančių pusę – tą, kuria patiria Prometėjas-Openheimeris.
„Openheimeris“ taip pat yra filmas apie mokslininką. Mokslinės fantastikos žanre Holivudas dar 5-ajam dešimtmetyje buvo pateikęs ne ką mažiau baisių istorijų, ką gali sukurti mokslas (pavyzdžiui, įvairiausius monstrus), tačiau ką pavojingo mokslas sukurdavo, tam atrasdavo ir priešnuodį (Peter Biskind, Seeing is Believing: How Hollywood Taught us to Stop Worrying and Love the Fifties,, 1983). „Openheimeris“ papasakoja apie mokslo progresą bei priešnuodžių neturėjimą, negebėjimą sustabdyti savęs ir to padarinių.
Sunku pasakyti, ar tai gali daryti įtaką žiūrovų mąstymui dėl branduolinio pavojaus, tačiau abejones dėl mokslo (ar politikų) ir konspiracinį mąstymą rašysime kitame šio ciklo straipsnyje.
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2023“ tekstas
