Visą žmoniją paliečiančios katastrofos visada buvo aktuali XXI a. filmų tema. Po pasaulinės pandemijos ir 2020 m. filmo „Užkratas“ (Contagion, 2011) naujai sumuštų žiūrimumo rekordų, šios temos filmai tiek patys paliečia paranojos ir konspiracijos temas, tiek ir kartais patys paskatina didesnį baimę ar nerimą.
Katastrofų (disaster) filmų žanras yra beveik toks pat senas kaip kinas: pirmoji juosta pasirodė dar pačioje XX a. pradžioje. Vis tik šiuolaikinis žiūrovas, galvodamas apie katastrofų filmus, tikriausiai galvoja apie tyliojo kino priešingybę: veiksmo kupinus, nuotykių filmų blokbasterius. Šiame žanre žmoniją užklumpa tiek stichinės nelaimės, tiek karinės atakos ar ta pati minėtoji pandemija bei panašūs reiškiniai. Nors žanras itin išpopuliarėjo 7-ajame dešimtmetyje, jo naujas suklestėjimas įvyko patobulėjums specialiųjų efektų technologijoms. Tuomet pasirodė ir žiūrovams puikiai žinomi hitai kaip „Armagedonas“ (Armageddon, 1998), „Nepriklausomybės diena“ (Independence Day, 1996) ar „Titanikas“ (Titanic, 1997).
„Tradicinės“ katastrofos ir paranoja
XXI a. katastrofų filmai ir toliau išliko populiarūs. Žiūrovai tokio tipo filmus lanko gana gausiai: paprastai šios juostos nenuobodžios ir, kaip teigia kai kurie tyrėjai, leidžia saugiai mėgautis destrukcija, sprogimais ir netikėtais milžiniško masto įvykiais – nes tai tėra fantazija, neįmanoma realybėje (Geoff King, The Spectacle of the Real: From Hollywood to ‘Reality’ TV and Beyond, 2005).
Šią įprastą tvarką pakeitė Rugsėjo 11-oji. Dauguma JAV (ir ne tik) gyventojų šalies katastrofą matė per televizoriaus ekraną, nepertraukiamai transliuojamą gyvą, neįtikėtiną vaizdą. Šie vaizdiniai suliejo Holivudo fikciją ir realybę (Vicente Diaz Gandasegui, Spectators after 9/11: This is (not) like a Hollywood film). Tai, kas neseniai buvo įvardijama „kaip filmuose“ tapo tikrove.
Nenuostabu, jog neilgai trukus paplito konspiracijos teorija „savų darbas“ ir kitos abejonės dėl Rugsėjo 11-osios teroro atakų. Režisierius Michaelas Moore‘as sukūrė dokumentiką „9/11 pagal Farenheitą“ (Fahrenheit 9/11, 2004), kurioje kritikuojami „Fox News“ kanalas bei tuometinis JAV prezidentas George W. Bushas: režisierius kritiškai vertina tiek JAV žiniasklaidos darbą, nušviečiant Rugsėjo 11-osios priežastis, tiek ir po teroro įvykusią JAV invaziją į Iraką.
Vėliau į Rgsėjo 11-osios įvykius reagavo ne tik tokie katastrofų filmai kaip „Pasaulių karai“ (War of the Worlds, 2005), „Pasaulio prekybos centras“ (World Trade Center, 2006), bet ir kiti populiarūs hitai kaip kad „Tamsos riteris“ (The Dark Knight, 2008).
Doomsday scenarijus: (post)apokaliptinis žanras ir persipynimas su konspiracija
Atskiru ir savitu katastrofų filmų požanriu galima būtų vadinti apokaliptinius ir postapokaliptinius filmus. Kitaip nei katastrofų filmai, šie filmai yra kiek „rimtesni“, dažniau atsiremiantys į socialines problemas, be to – smarkiai atsispiriantys nuo mokslinės fantastikos žanro.
Be jau minėtų „Pasaulių karų“, tarp populiarių XXI a. (post)apokaliptinių filmų pasirodė „Absoliutus blogis“ (Resident Evil, 2002) bei „28 dienos po“ (28 Days Later, 2002). Jie, ypač pastarasis, iš naujo išpopuliarino zombių temą – tema paplito socialiniuose tinkluose, juokelių-ar-ne forma tapo dalijami klausimai – „Ką darytum zombių apokalipsės metu?“.
Vis tik suvokiant temos fantastinį elementą, paranoja neišplito, nors filmų įtaka populiariajai kultūrai išliko. Prasidėjo COVID-19 pandemijai, ištuštėjusio Londono vaizdai buvo lyginami su filmo „28 dienos po“ scenomis.
Tuo tarpu autorinio kino kūrėjo Alfonso Cuaróno „Žmonių vaikai“ (Children of Men 2006) distopija, vykstanti netolimoje ateityje, pasakoja apie žmoniją, kurioje nebegimsta vaikai. Baimės ir paranojos apimtame filmo pasaulyje ne tik bijoma žmonijos pražūties, bet ir rodoma apleista aplinka, susiskaldymas, imigrantų krizė, getų steigimai ir nužmogėjimas.
„Žmonių vaikai“ nesiūlo lengvų paaiškinimų, tačiau kritikuoja populistinę valdžią, žmonijos negebėjimą ieškoti sprendimų sunkiose, netikėtose situacijose, kaltųjų paieškas, kaltę suverčiant silpniausiems ir pažeidžiamiausiems.
Nors filmas pasirodė praėjus nedaug laiko po Rugsėjo 11-osios, jis išlieka aktualus ir šiomis dienomis. Popandeminė krizė, Donaldas Trumpas, Rusijos-Ukrainos karas – visai tai daro pasaulį neramesnį.
Filme išeitimi lieka viltis ir stebuklas – tik kažkas neįtikėtinai nuostabaus gali atnešti taiką ir ramybę. (Post)apokaliptiniai filmai savaime nėra konspiraciniai (ar bent neprivalo būti), tačiau jie gali parodyti pasaulį, kuriame konspiracinis elgesys nuėjo per toli, o paranojinis mąstymas yra natūralus išgyvenimo būdas.
„Užkratas“: realistiška fikcija
2011 m. pasirodę Steveno Soderbergho „Užkratas“ savo pajamomis dvigubai viršijo biudžetą ir buvo vienas sėkmingiausiu tais metais išėjusių filmų. Jį gyrė ne tik žiūrovai bei kritikai, tačiau ir mokslininkai, teigdami, jog filme tiksliai perteikta mokslininkų bei tyrėjų pozicija ir galimi veiksmai, tiriant virusą, ieškant vakcinos. 2020 m., prasidėjus pandemijai, žiūrovai iš naujo atrado „Užkratą“, masiškai jį žiūrėdami ir iš naujo išpopuliarindami.
Pakartotinė filmo peržiūra po beveik dešimtmečio sukrėtė dalį žiūrovų: panašumų tarp filmo ir realybės buvo tiek daug, jog net nemaloniai sukrėsdavo. Pavyzdžiui, viruso atsiradimas Azijoje, greitas plitimas ir ne tokia greita visuomenės bei valdžios ir medicinos institucijų reakcija, vakcinų trūkumas, siekis ją gauti arba atvirkščiai – vakcinų ignoravimas ir melo skleidimas.
S. Soderbergho filmai neretai pasižymi netikėtu, iš pirmo žvilgsnio ryškiu, tačiau logišku ir pakankamai realiu scenarijumi. Ar „Oušeno vienuoliktuko“ apiplėšimai atrodo kiek per tobuli? Žinoma. Tačiau jie visiškai įmanomi realybėje.
Panašiai nutiko ir su „Užkratu“: juosta pasakojo apie tuo metu visiškai neįtikimą pasaulį, apimtą pandemijos. Tačiau S. Soderberghas ir scenarijaus autorius Scott Z. Burnsas kurdami filmą konsultavosi netgi su Pasaulio sveikatos organizacija ir medicinos ekspertais. Tad visi panašumai galėtų būti paaiškinami moksline logika, lydima vieno ar dviejų atsitiktinių sutapimų.
Be to, kūrėjų atkaklumas papasakoti viską kuo tiksliau, gali padėti pateikti informaciją paprastai ir aiškiai sunerimusiam žiūrovui. Pavyzdžiui, „Užkrate“ Kate Winslet herojė visiems suprantama kalba papasakoja apie bazinį reprodukcinį skaičių R0. Taip pat filme pasakojama ne tik apie viruso, bet ir apie baimės bei konspiracinio mąstymo plitimą.
Jude‘o Law vaidinamas veikėjas Alanas – viskuo abejojantis žurnalistas, kuris, kaip pats sako, „ieško tiesos“. Iš pirmo žvilgsnio veikėjas galėtų pasirodyti neįtikimas – kas gyvybės ir mirties akimirką sieks ignoruoti mokslinius faktus ir bandys įbauginti kitus žmones? Kaip parodė pastarieji keleri metai, tikrosios tiesos ieškotojų gretos gali būti net labai nemažos. Alanas taikliai parodė, kokį rezultatą gali sukelti konspiracijos teoretikai.
„Užkrate“ melagingos informacijos skleidimas prilyginamas pačiam virusui. Vienas iš mokslininkų veikėjų Alanui pasako: „Tam, kad susirgtumėte, reikia turėti kontaktą su sergančiuoju ar bent su jo liestu paviršiumi. Tam, kad išsigąstumėte, užtenka turėti kontaktą su gandu, televizija ar internetu. Tai, ką jūs skleidžiate, daug pavojingiau už virusus.“ Nuo virusų įmanoma izoliuotis, tuo tarpu pabėgti nuo konspiracijų teoretikų ir atsiriboti nuo interneto – praktiškai neįmanoma.
Katastrofų filmai gali būti ne vien proto neapkraunanti pramoga, bet ir būdas įdomiai papasakoti apie socialines problemas, nesusitvarkymą su jomis, per tolį nuėjusią baimę, vedančią į tolesnę degradaciją.
Nors visuomet gali atsirasti žmonių, painiojančių fikciją su realybe ir pradedančių įtikėti pasauliniu sąmokslu, kuo daugiau filmuose, fikciniuose ar ne, bus supažindinama su panašiai mąstančiais žmonėmis, tuo lengviau daugumai bus galima suprasti ir apčiuopti dezinformacijos, paranojinio mąstymo efektus, o gal net paieškoti jų savyje.
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2023“ tekstas
