COVID-19 pandemijos įkarštyje, prasidėjus vakcinacijai, visame pasaulyje kilo antivakserių judėjimas. Tai nėra didelė naujiena žmonijos istorijoje, žinant, jog riaušės kildavo ir, pavyzdžiui, įvedus privalomus skiepus nuo raupų. Vis tik šiuolaikinis pasipriešinimas buvo praturtintas ne kritišku vertinimu, turint laisvą priėjimą prie mokslinės informacijos, o naujomis konspiracinėmis teorijomis, pradedant tikėjimu apie visuotinę kontrolę, totalitarinę valdžią ar net „čipavimą“.
Kartu su konspiracinių teorijų paūmėjimu atsirado ir šios temos filmai – kuriami tiek žmonių, kurie jomis tiki ar bent jau jas aktyviai skleidžia, tiek tų, kurie nori papasakoti apie šias teorijas bei jų pasekėjus. Dalis filmų, paliečiančių konspiracinių teorijų temą, šiomis dienomis dažniausiai nėra priimami rimtai, o lengvo pobūdžio fikcija šia tema tiesiog domina savo paprastu, bet intriguojančiu turiniu: Dano Browno ir kitų autorių knygos bei jų adaptacijos vis dar kelia nemažą susidomėjimą. Dokumentiniai filmai apie konspiracijas taip pat sugebėjo patraukti žmonių dėmesį, kartais laviruodami tarp nepatikrinamų istorinių faktų, o kartais – parodydami neįprastai galvojančiųjų logiką.
Šiame ir kitame straipsnyje bus trumpai pristatomi daugiausiai susidomėjimo sulaukę ar aktualiausias konspiracines teorijas paliečiantys filmai – tiek vaidybiniai, tiek dokumentiniai. Tiesa, reikėtų pažymėti, jog konspiracinių teorijų tema kine yra ganėtinai sena, o ypač išpopuliarėjo, žinoma, paranojos trilerių auksiniais laikais septintajame dešimtmetyje, tačiau toliau bus kalbama tik apie XXI a. filmus.
„YouTube“ vérité
Kaip buvo minėta ciklo straipsnyje, Rugsėjo 11-osios teroro atakos iššaukė žmonių paranoją, baimę ir abejonę dėl to, kas tikra, o kas – ne. Teroro atakomis ir sunerimusiais žmonėmis netruko pasinaudoti konspiracinių teorijų kūrėjai. Praėjus keleriems metams pasirodė dokumentinis (ar bent taip pristatomas) filmas „Grąža“ (Loose Change, perleistas keliomis versijomis 2005-2009). Filme (ar „filme“) pasakojama, jog Pasaulio prekybos centro griūtis ir ataka prieš Pentagoną negalėjo įvykti ir Rugsėjo 11-osios teroro ataka buvo „savų darbas“.
Kaip teigia žurnalistas Jonathanas Kay`jus, „Grąžos“ kūrėjai buvo vieni pirmųjų, kurie internete girdimas konspiracines teorijas sujungė į visumą ir iš to padarė pramogą. Pramoginis aspektas paverčia „Grąža“ visai smagiu reginiu. Be to, tuo metu retas kuris turėjo aukštos kokybės vaizdo medžiagos ir gebėjimų ją gerai sumontuoti. Tad pakankamai profesionaliai susuktas turinys primena įprastas, faktais paremtas dokumentikas ir per daug neįsigilinusiam žiūrovui gali atrodyti kaip rimtas ir realus reikalas.
Filmo final cut versiją taip pat prodiusavo Alexas Jonesas – gerai žinomas alternatyvios dešinės amerikiečių veikėjas ir patyręs konspiracinių teorijų kūrėjas-skleidėjas, savo karjeroje pasižymėjęs nusileidimo Mėnulyje neigimu ar abejonėmis dėl Oklahomos sprogimų 1995 m.
Nuo filmo sukūrimo jau praėjo šiek tiek laiko ir kai kurie žiūrovai netgi laikytu jį senu. Be to, dabar Rugsėjo 11-osios konspiracijos teorija nepopuliari ir netgi kartais pajuokiama. Vis tik reikėtų nepamiršti, jog ne taip seniai „Grąža“ pritraukė daugiau kaip šimtą milijonų atkaklių žiūrovų. Kaip vos prieš porą metų pastebėjo „The New York Times“, šis filmas sukūrė šabloną dabartiniam dezinformacijos amžiui. Jame žiūrovai skatinami „patys atrasti tiesą“ – tai mažai kuo skiriasi nuo šių dienų „QAnon“ ar kitų konspiracinių grupuočių šūkių „ištirkite patys“ (do your own research).
Religija populiariai
„Grąža“ tapo „puikiu“ pavyzdžiu, kaip greitai per „Youtube“, „Vimeo“ ir kitus legalius, populiarius tinklus gali sklisti konspiracinės teorijos. Ant panašios vaizdo turinio dalinimosi svetainių populiarumo bangos iškilo ir kita konspiracinėmis teorijomis paremta juosta – „Laikmečio dvasia. Filmas“ („Zeitgeist: The Movie“, 2007). Vėliau pasirodė dar du jo tęsiniai – „Laikmečio dvasia. Priedas“ („Zeitgeist: Addendum“, 2008) ir „Laikmečio dvasia. Judame Pirmyn“ („Zeitgeist: Moving Forward“, 2011), nors žinomiausia išliko pirmoji.
„Laikmečio dvasia. Filmas“ susideda iš trijų mažai kuo tarpusavyje susijusių dalių apie religiją, Rugsėjo 11-ąją bei federalinę rezervų sistemą JAV (galima prilyginti JAV centriniam bankui). Labiausiai keista ir nutolusia nuo realybės tikriausiai galima pavadinti antrąją dalį, kurioje kvestionuojami Rugsėjo 11-osios įvykiai, nors tai ir daroma kiek labiau niuansuotai, palyginus su „Grąža“.
Vis tik pirmąja dalimi pasirinkta bendresnė tema: religijos kritika. Tai įdomus ir apgalvotas ėjimas tiek savo forma, tiek turiniu. Retkarčiais paminimi faktai, kurie yra žinomi visuomenei, pavyzdžiui, egzistuojantys sutapimai tarp pagrindinių krikščioniškų švenčių datų ir pagoniškų, etninės religijos praktikų, tarkime, svarstant, kodėl Kristus gimė per Žiemos saulėgrįžą ir panašiai. „Laikmečio dvasioje“ nepateikiama religinė ar kitokia analizė ir pasitaikantys faktai greitai persipina su keistais sutapimais ar atsitiktiniais vaizdiniais – pavyzdžiui, budizmo svastika ir nacistinė keičia viena kitą. Tokio pobūdžio vaizdų dėliojimas leidžia lengviau įtikėti visu filmu – atpažįstamos akimirkos neatrodo beprotiškos, jos galėtų būti tiesa, o ne propaganda.
Filmas taip pat lydimas viską aiškinančio pasakotojo ir ganėtinai meditatyvios formos. Tai neskubus filmas su daug efektingų vaizdų ir nuotraukų (nebūtinai atitinkančių to, apie ką pasakojama), kuriomis bandoma paveikti žiūrovų emocijas. Tariamam moksliškumui dažnai parodomos visą ekraną dengiančios citatos, kurių frazės vis paryškinamos ir priartinamos, lyg parodant, kur slypi melas ir apgaulė, į ką atkreipti dėmesį, kas dabar bus tariamai dekonstruojama filme.
Panašiu metu pasirodė populiarių Dano Browno knygų ekranizacijos, pradedant filmu „Da Vinčio kodas“ (The Da Vinci Code, 2006). Juostoje pasakojama apie simbologijos profesorių ir policijos kriptologę, kurie netikėtai apkaltinami žmogžudyste ir yra priversti ne tik slapstytis bei bandyti išsaugoti savo gyvybes, bet ir atskleisti tūkstantmetes paslaptis apie „Opus dei“ religinį judėjimą ir šventąjį Gralį.
Filmo pamatu tapo Dano Browno knygos, kurios galbūt dėl milžiniško populiarumo, rimtesnio (nei filmų) tono ir paties fakto, jog autoriaus knygos vadinamos konspiracine fikcija (nors galima sakyti, jog tai tiesiog įprasta grožinė literatūra), susilaukė nemažai pasipiktinimo, ypač religinių organizacijų. Pasipiktinimas lydėjo ir adaptaciją. Protestuotojai įvairiuose pasaulio kampeliuose (nuo Kanų iki Manilos) rinkosi į filmo premjeras kaltindami filmo kūrėjus šventvagyste. Pasipiktinimą pareiškė Vatikanas bei „Opus dei“ religinė bendruomenė, kuri filme nepagrįstai pateikiama kaip sadistų, žudikų kultas.
Visgi „Da Vinčio kodas“ yra vaidybinis filmas, todėl, kitaip nei „Grąžą“ ar „Laikmečio dvasią“, jį sunkiau prilyginti konspiracijos teorijų kinui. Kuo iš esmės jis skiriasi nuo kitų fantastinio žanro veiksmo juostų? Juostoje Bažnyčios veiksmai prilyginami konspiracijai, panaudojami keli vardai ir bendruomenių pavadinimai, atitinkantys realybę, tačiau to pakako, jog filmas iššauktų pasipiktinimą. Vis tik „Da Vinčio kodas“ tėra popkorninis blokbasteris, o ne į tiesą pretenduojanti dokumentika.
„Da Vinčio kodas“ neperžengė tikrovės neigimo ribų ir liko pramoginiu, o dabar ir ne tiek kam daug žinomu filmu. „Laikmečio dvasia“ turėjo sekėjų ratą ir Lietuvoje – dar ir dabar „Youtube“ galima rasti savanorių dubliuotų filmų, o „Facebook“ – nedidelę sekėjų grupę. Vis tik po Rugsėjo 11-osios pasirodę konspiracinių teorijų filmai padarė didelę įtaką naujausiems konspiraciniams judėjimams ir juostoms, kurios bus aptariamos kitame straipsnyje.
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2023“ tekstas
