Sophia Evans – © Sophia Evans/The Guardian
Kuomet kalbame apie paranoją kine, dažniausiai į akis krenta pora tokios filmnojos (filmas + paranoja) bruožų. Pirma, kalba neretai sukasi apie vaidybinį kiną, kurio gebėjimas sukurti stiprias emocines patirtis vis dar yra bene stipriausia jo priemonė pritraukti žiūrovus. O antra, dažniausiai kalbame apie paranoją kaip apie filmuose išnyrantį, pasirodantį objektą (ar netgi šmėklą), kuri kaip koks atskiras paslėptas metaveikėjas palieka savo žymę siužetuose ir temose.
Tačiau, pasirodo, paranoją galima paversti metodu, ypač gerai veikiančiu kuriant dokumentinis filmus. Arba bent jau taip kartais atrodo stebint britų režisieriaus Adamo Curtiso, savu laiku buvusiu savotišku kino hipsteriu, kūrybą.
Paskendęs archyve
A. Curtisas šiandien yra žinomas vardas bet kuriam, besidominčiam šiuolaikiniu dokumentiniu kinu. Iš pradžių siekęs karjeros akademinėje erdvėje, greitai nusivylė mokslo pasauliu. Nutraukęs doktorantūros studijas vyras įsidarbino britiškajame BBC. Kadangi buvo kilęs iš kinematografininkų šeimos, turėjo polinkį režisūrai, kuria ir pradėjo užsiimi dirbdamas garsiajame britų transliuotojuje.
Padirbėjęs su smulkesniais projektais, A. Curtisas 1980 -1982 m. buvo serialo „Be teismo“ (Out of Court) režisieriumi, taip galutinai pasirinkęs profesinį kelią, o nuo 1983 m. kūrėjas pradėjo koncentruotis iš esmės į dokumentinį kiną.
Tam jis turėjo ypač geras sąlygas. BBC vaizdo archyvai yra praktiškai neišsemiami, o A. Curtisas gavo iš esmės beprecedentę ir neribotą prieigą prie jų. „Užsikasęs“ juose, galiausiai atrado save ir pradėjo kurti neretai provokuojančią dokumentiką, kurioje ypatingą vietą užima savita režisieriaus archyvinės medžiagos montavimo technika.
Kaip viename interviu teigė pats režisierius, jam taip dirbti patiko, nes BBC į jį „nekreipė per daug dėmesio“: „Kaip ir visos gigantiškos biurokratijos, ji kažkuria prasme yra nekontroliuojama, ir jei gali rasti savo vietą tame verpete, pasidaro visai gerai.“
Radęs savo vietą BBC, A. Curtisas šiandien yra sukūręs daugiau nei 20 dokumentinių filmų ir serialų. 2002 m. pasirodė jo serialas „Savasties amžius“ (Century of the Self), pasakojantis apie Freudo psichoanalizės teorijų naudojimą masių kontrolei demokratijos amžiuje. A. Curtisas už jį buvo ne tik apdovanotas, tačiau ir pradėtas vadinti „kino kūrėjų „Radiohead“ atitikmeniu, referuojant į enigmatišką ir tik pagal savo ritmą „gyvenančią“ kultinę britų alternatyvaus roko grupę. Naujausias kūrėjo darbas pasirodė visai neseniai – 2022 m. pasaulį išvydo septynių dalių serialas „Rusija 1985-1999: Traumos zona“ (Russia 1985-1999: TraumaZone), pasakojantis apie Rusijos gyvenimą komunizmo ir demokratijos griūties akimirkomis.
Paranoja kaip metodas
A. Curtiso susitelkimas į archyvinę medžiagą ir jos jungimio galėjo padaryti didelę įtaką ir jo kaip kino kūrėjo stiliui. Režisieriaus darbuose jungiant archyvinę medžiagą ir naraciją yra nagrinėjamos įvairiausios temos: nuo technologinio progreso ir mokslo taikymo, iki politinių ir socialinių virsmų visuomenėse globaliu mastu.
Tai reiškia, jog A. Curtiso filmai dažniausiai remiasi ne nuosekliu didelių naratyvų plėtojimu, o labiau epizodinių, kartais net trumpas noveles primenančių peizažų pristatymu ir jungimu kartais labai aptakiomis tematinėmis gijomis. Šokinėjama tarp mažų detalių ir kartais plačiai siekiančių teiginių. Tad galima išvysti situacijas, kurių metu, pavyzdžiui, reperis Tupacas Shakuras ir jo gyvenimas yra „susiejami“ su radikalios Baader-Meinhofo grupuotės veikla Vokietijoje ir visa tai sujungiant nepavykusių revoliucijų XX a. 6-7 deš. analizėje.
Dėl tokios savo prieigos A. Curtisas neretai yra matomas kaip iš pirmo žvilgsnio nesusijusius taškus jungiantis kūrėjas. Jo kūriniuose popkultūros kritika jungiama su architektūros aptarimu, biografiniu pasakojimu ir politinės, socialinės ir psichologinės žmonijos padėties analize. Jo kūryba neretai yra apibūdinama kaip momentas, kuomet, atrodytų, visiškai lygioje vietoje stebėtojui į ausį kažkas surinka „Palauk!“ ir pradeda vesti gilyn į vadinamąją „triušio skylę“ (angl. rabbit hole).
Tad nenuostabu, jog režisieriaus vardą dažnai lydi įtaraus skaitymo ir paranojiško rašymo terminai. Nerimastis yra seniai tapusi vienu pagrindinių jo kūrybos motyvų ir kartu objektų, kurios priežastis bandoma atsekti. Jo pasakojimai skleidžiasi pasaulyje, kuriame sistema ir galia beveik visada yra laimėtojo pozicijoje. Blogis jau yra nugalėjęs. Tai – dar vienas klasikinis paranojos kine požymis. Kaip ir sąmoningų (arba ne) konspiracijų atskleidimas kaip pasakojimo metodas.
Pastarosios A. Curtiso darbų charakteristikos daro jį itin nemėgstamu, ypač tarp neoliberalių akademikų, nes būtent neoliberalizmas susilaukia didžiausios kritikos. Tačiau tuo pat metu režisierius visada vengia konkrečios pozicijos išsakymo. Pats save ne visai korektiškai pristatydamas žurnalistu, A. Curtisas teigia, kad būtų tiesiog nesąžininga laikytis įsikandus ideologijos, kuomet prieš savo akis turi akivaizdžius faktus (ir medžiagą), paneigiančius vieną ar kitą politinį argumentą. Tad iš jo, kaip kūrėjo, perspektyvos pozicijos klausimas yra kiek beprasmis.
Paranojos metodas analizuoti… paranojai
Režisieriaus kūryba paranojišką skaitymą ir rašymą yra pavertusi savotišku kino kūrimo metodu. Nematomų sąsajų paieškos, plika akimi nematomų naratyvų atskleidimas per archyvinę medžiagą nurodo į nerimastingumą ir paranoją kaip pagrindinį visą kūrybą apibrėžiantį motyvą.
Ironiška, tačiau pats A. Curtisas kai kuriuose savo kūriniuose imasi būtent paranojos, tampančios vis aktualesniu reiškiniu šiandienos pasaulyje, analizės.
Šios analizės apraiškos matomos anksti. 1992 m. pasirodžiusiame dokumentiniame seriale „Pandoros skrynia“ (Pandora‘s Box) teigiama apie technokratinį mitą, kad racionalusis mokslas yra neišvengiamai orientuotas į geresnio pasaulio kūrimą. Tačiau, kaip pademonstruoja režisierius, pasitelkdamas komunizmo Sovietų Sąjungoje, išsivadavimo kovas Afrikoje, žaidimų teorijos ir… insekticidų istorijos pavyzdžius, šis pasakojimas dažniausiai slepia klaidas ir šiuolaikinių ekonominių ir politinių bandymų neadekvatumus, neretai užglaistomus viešumoje.
Toks motyvas plėtojamas ir vėliau, pavyzdžiui, 2011 m. „Visi prižiūrimi maloningai gailestingų mašinų“ (All Watched Over by Machines of Loving Grace), kuriame pateikiama tezė, kad kompiuteriai ne tik neišlaisvino visuomenių (kaip buvo žadėta), tačiau dar ir pernelyg supaprastino mūsų požiūrį į pasaulį.
Be jau minėto „Savasties amžiaus“, demonstruojančio psichologinės manipuliacijos taikymą kapitalizmo keliamiems tikslams, 2004 m. A. Curtisas išleido „Košmarų galią“ (The Power of Nightmares), kuriame lygina neokonservatizmo ir radikalaus islamo iškilimą per įsivaizduojamų priešų mitų kūrimą. Serialas, žinoma, sulaukė nemažos kritikos iš visų politinio spektro pusių.
Savotišku paranojiško rašymo apie paranoją zenitu galima laikyti 2021 m. pasirodžiusį serialą „Negaliu tavęs išmesti iš savo galvos“ (Can‘t Get You Out of My Head). Pasirodęs keistu pandemijos periodu, serialas buvo pavadintas emocine modernaus pasaulio istorija. 6-ių serijų seriale A. Curtisas pateikia kol kas turbūt ambicingiausią savo bandymą paaiškinti, kaip pasaulis atsidūrė ten, kur jis yra dabar. Ir kaip tyčia, ypatingas dėmesys yra skiriamas konspiraciniam mąstymui ir paranojai. Nagrinėdamas šiuos reiškinius iš įvairių perspektyvų A. Curtisas bando paaiškinti 2016 m. atėjusią populizmo bangą bei ją sekusį konspiracinio mąstymo populiarėjimą globaliu mastu.
Konspiracijos bei ją lydinti paranojos tema šiame seriale paliečiama ir tiesiogiai. Iš pradžių kalbėdamas apie nerimasties „tvarkymą“ antidepresentais, režisierius pereina prie vieno specifinio epizodo. Jis pradeda kalbėti apie Kerry‘io Wendello Thornley‘io gyvenimo istoriją.
K. W. Thornley‘is XX a. 6-7 deš. buvo vienas iš diskordianizmo filosofijos pradininkų. Ši mąstymo sistema (kartais laikoma religijos parodija) priešinosi tipinėms religinėms sistemoms, paremtoms tvarkos principu, pagal kurį visi pasaulio elementai turi funkciją ir vietą struktūroje. K. W. Thornley‘is su kolegomis tam prieštaravo, teigdami, jog tvarkos ir netvarkos priešprieša pati savaime yra neobjektyvi ir neturinti aiškių pagrindų. Kitaip tariant, būtina suprasti, jog pasaulis yra iš esmės chaotiškas ir toli gražu nebūtinai slepiantis kokius nors dėsningumus ar sistemas. Tačiau laikui bėgant pats K. W. Thornley‘is tapo aršiu konspiracijų teorijų šalininku ir kūrėju. Tai, iš ko šis mąstytojas šaipėsi, galiausiai užvaldė jį patį.
A. Curtisas pristatydamas šią istoriją tarytum nori mus visus įspėti, kad K. W. Thornley‘io istorija reprezentuoja šiandienos pasaulį, kuriame, pilname abstrakčių technologinių ir ekonominių sistemų, konspiracinio mąstymo vilionės yra vis patrauklesnės, nes tampa vieninteliu būdu tvarkytis su vis augančiu tikrovės kompleksiškumu. Mes, žmonės, šiandien esame tapę tarytum mašiniškai besimokančiais algoritmais, pasmerktais ieškoti dėsningumų totaliame chaose. Ir, kaip ir mašininio mokymosi atveju, atrasti tariami dėsningumai nebūtinai iš tiesų atspindės realybę. Tačiau kelio atgal jau nebėra. Šioje paranojiškoje būsenoje esame pasmerkti gyvuoti.
Paranojos nauda?
Būtent dėl savo polinkio paranojiškam skaitymui, t. y. dėsningumų ieškojime nesusijusiose srityse ir istorijose, A. Curtisas yra tapęs ir prieštaringa figūra. Vieni jį garbina kaip vieną mąslesnių šių dienų kino kūrėjų, skatinančių žiūrovą įsitraukti į diskusijas apie mūsų pasaulio prigimtis bei atrasti mus kontroliuojančių sistemų ir jėgų dėsningumus. Kitaip tariant, ši stovykla tarytum teigia, jog paranoja gali būti naudingu kritinio mąstymo varikliu, skatinančiu niekada nepriimti nieko taip, kaip tai mums yra pateikiama.
Kiti yra nusiteikę kardinaliai priešingai. Jiems režisieriaus pateikiamas pasaulio paveikslas yra pernelyg pesimistiškas, persmelktas fatalizmo, o dažnai ir stokojantis aiškesnės argumentacinės logikos, sujungiančios labai skirtingas temas ir klausimus į vieną visumą ir iš tikrųjų paaiškinančios, kas dedasi mūsų pasaulyje ir galvose. Kritikams A. Curtisas yra tiesiog žodžių kratinius primenančių naratyvų rašytojas, skatinantis ne kritinį mąstymą, o kaip tik kurstantis dabar jau ir taip daug bėdos pridarančią konspiracionizmo ir misinformacijos bangą.
Kas žino, kaip yra iš tikrųjų. Tai turbūt turėtų nuspręsti kiekvienas žiūrovas savo akimis ir protu. O pats A. Curtisas savo atsakymą jau yra pateikęs: „Jūs galite nesutikti su manimi. Žmonės gali sakyti „Neee, jis neteisus“, ir aš esu tikras, kad kažkuriame lygmenyje mane tai žeidžia, bet kitame – tai yra labai gerai, nes tai privertė jus susimąstyti, ar ne?“
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2023“ tekstas
