fbpx
Filmų apžvalgos, Repertuaro filmai, Rodoma kine

„Pareigūnas ir šnipas“ – Romano Polanskio „airišmenas“?

Kadras iš filmo „Pareigūnas ir šnipas“

„Aš kaltinu“ („J‘accuse“, rež. Roman Polanski, 2019) – tokiu pavadinimu Prancūzijoje pasirodė naujas, berods 25-asis, kino grando Romano Polanskio pilnametražis filmas. Lietuvoje, kaip ir anglakalbiame pasaulyje, filmo pavadinimas yra „Pareigūnas ir šnipas“. Visgi prancūziškasis jam tinka daug labiau….

„Aš kaltinu“ – tai žodžiai, kurie Prancūzijoje turi gilią kultūrinę reikšmę. Jais prasidėjo bene žymiausias visų laikų laiškas redaktoriui. 1898-aisias rašytojas Emile Zola šį laišką išsiuntė dienraščio „L‘Aurore“ redaktoriui, kuris jį išspausdino pirmuosiuose laikraščio puslapiuose. Laišku rašytojas reagavo į rezonansinę ano meto Prancūzijoje bylą – jaunas ir gabus žydų kilmės karininkas Alfredas Dreyfusas buvo apkaltintas tėvynės išdavyste ir karinių paslapčių pardavinėjimu amžiniems prancūzų priešams – vokiečiams. Todėl jis buvo gėdingai pašalintas iš kariuomenės ir ligi gyvos galvos įkalintas Prancūzijai priklausiusiame Pietų Amerikos pragare – Velnio saloje. 

Tačiau Alfredas Dreyfusas atkakliai neigė savo kaltę. Jis sulaukė ir netikėtų užtarėjų. Pačioje kariuomenėje atsirado žmonių, teigiančių, jog ji suklydo. Alfredas Dreyfusas buvo apkaltintas neteisingai. Tuo tarpu kariuomenės vadovybė, iš jo bylos padariusi parodomąjį procesą, atkakliai neigė savo kaltę ir savo reputaciją saugojo net klastodama bylos įkalčius ir dangstydama tikruosius, jau išaiškintus, vokiečių šnipus savo gretose. Šią kariuomenės vadovybę bei jos bendrininkus savo laiške ir kaltino Emile Zola.

Kadras iš filmo „Pareigūnas ir šnipas“

Laiškas sulaukė milžiniško susidomėjimo ir reakcijos. Prancūzijos visuomenė pasidalino į dvi puses: vienoje – Dreyfuso gynėjai, kitoje – neretai antisemitinės retorikos nevengiantys jo priešininkai. Tuo tarpu žodžiai „Aš kaltinu“ tapo bendriniu šūkiu, kurio griebiamasi, kai matoma stipriojo neteisybė silpnojo atžvilgiu. Streikuoti mėgstančioje Prancūzijoje jų griebiamasi neretai. Prancūzų kino istorijoje jie taip pat seniai panaudoti. Dar 1919 m. režisierius Abelis Gance`as pastatė klasikinį filmą „J‘accuse!“, kuriame kaltino didžiųjų pasaulio šalių vyriausybes dėl nekaltai žuvusių ką tik pasibaigusio Didžiojo karo aukų (1938-aisias režisierius perdarė filmą tuo pačiu pavadinimu, taip bandydamas perspėti apie gręsiančią naujo karo grėsmę).

Lietuvoje rodomo Romano Polanskio filmo pavadinimo vertimas pasiskolintas iš žymaus anglų autoriaus, artimo R. Polanskio bičiulio,  Roberto Harriso istorinio trilerio „Pareigūnas ir šnipas“ („An Officer and a Spy“, 2013) viršelio. Tai jau ne pirmas bendras režisieriaus ir rašytojo darbas. 2010-aisias Romano Polanskio pastatytas „Vaiduoklis“ („The Ghost Writer“, 2010) taip pat buvo Roberto Harriso politinio trilerio ekranizacija. Panašu, jog ši bičiulystė R. Polanskiui yra sėkminga. Jei „Vaiduoklis“ jam pelnė šešis apdovanojimus (įskaitant geriausio filmo) 23-iojoje Europos kino filmų apdovanojimo ceremonijoje, tai „Pareigūnas ir šnipas“ įvertintas 76-ojo Venecijos kino festivalio didžiuoju žiuri prizu.

Robertas Harrisas puikiai valdo plunksną, ypač rašydamas istorinėmis temomis, tuo tarpu Romanas Polanskis puikiai režisuoja filmus. Tai stebėtinai atsiskleidžia žiūrint „Pareigūną ir šnipą“. Daugelis žiūrovų nors viena ausimi bus girdėję Dreyfuso bylos istoriją ir jos baigtį, tad filmas vargiai gali remtis vien tik įtampa (jei jūs nesate apie ją girdėjęs, tai jums pavydžiu dėl galimybės kitomis akimis išvysti filmą, tačiau labai apgailestauju dėl jūsų išsilavinimo). Tiek Harrisas, tiek Polanskis tiksliai laikosi faktų ir įtampos nekuria pigiomis priemonėmis. Filmas gana preciziškai atkuria bylos eigą ir istoriją. Gal tik kai kur stokojama konteksto ar šiek tiek išryškinami vieni, o ne kiti veikėjai. Tad galutinis rezultatas įgauna kone dokumentinį pobūdį.

Kadras iš filmo „Pareigūnas ir šnipas“

Jei prieš filmą apie bylą būsite girdėjęs tik viena ausimi, tai po filmo apie ją žinosite lyg būtumėte išklausęs neblogą istorinę paskaitą. Tačiau ši paskaita bus pateikta pasitelkus veiksmingą formulę, į kurią įeis:

1) Didelė atida detalėms. Jeigu „Mažosios moterys“ („Little Women“, rež. Greta Gerwig, 2019) sužavi skirtingais XIX a. kostiumais, baliais, parkais ir dvarais (būtinai pažiūrėkite, jei dar nežiūrėjote), tai „Pareigūnas ir šnipas“ murkdosi visai kitame spalvų spektre ir žiūrovui siūlo monochromines uniformas, pilkas kalėjimų kameras ir dulkėtus valdininkų kabinetus. Tačiau jis čia murkdosi su malonumu, tad žiūrovas tikrai jaučiasi lyg pats patekęs į modernaus šnipinėjimo aušroje funkcionuojantį karinės kontržvalgybos štabą.

2) Santūrumas ir saikingumas. 86-erių sulaukusiam ir kelias dešimtis filmų pastačiusiam Romanui Polanskiui  nėra kur skubėti. Režisierius žino, ko nori ir kaip tai pasiekti, tai puikiai jaučiasi šiame filme. Neskubrus tempas tinka XIX a. pabaigos įvykiams perteikti, tačiau ir lėtai vystantis veiksmui režisierius žaidžia žiūrovų emocijomis. Tik čia šis žaidimas vyksta ne grojant keliose skirtingose oktavose, bet subtiliai varijuojant šalia esančiais pustoniais. Pavyzdžiui – filmo muzika. Jos negirdime beveik visą pirmą filmo pusę, bet kaip gerai ir laiku ji nuskamba kai pasigrista…

3) Įtikinanti vaidyba ir stipri techninė filmo pusė. Nors filmo pavadinime minimas pareigūnas (Jeano Dujardino suvaidintas karininkas Pikaras) ir šnipas (Louiso Garrelo vaidinamas Alfredas Dreyfusas) ekrane veik nesusitinka, tačiau abu pagrindiniai, bei visi antro plano aktoriai, veikia ir atrodo įtikinamai. Gera vaidyba sutvirtinama ir vykusios filmo techninės pusės, kurios vienintelė šluba koja – kartas įtartinai atrodantys kompiuterine technika retušuoti to meto Paryžiaus vaizdai.

Kadras iš filmo „Pareigūnas ir šnipas“

Galiausiai, gera istorinė paskaita turi padėti geriau pažinti ir šiandienos pasaulį. O čia jau darosi įdomiau. Iš vienos pusės „Pareigūne ir šnipe“  prisimenama antisemitinės Dreyfuso bylos istorija tiesiog šaukiasi palyginimo su šiandien Prancūzijoje populiariais radikaliai nacionalistiniais politiniais judėjimais, Marine Le Pen kurstomomis anti-imigrantiškomis ir Euro-skeptiškomis nuotaikomis. Džiugu, jog filmas šių sąsajų perdėtai nebruka, jos iškyla natūraliai.

Iš kitos pusės, gabaus, karjeros žydėjime neteisingai apkaltinto ir iš Prancūzijos į Amerikas ištremto žydų kilmės karininko istorija šiek tiek primena pačio Romano Polanskio autobiografiją.

Apkaltintas seksualiniais nusikaltimais prieš mažametę, Lenkijos žydų kilmės režisierius pačiam karjeros apogėjuje buvo „priverstas“
bėgti iš Holivudo. Ir štai jau penktas dešimtmetis, kaip slapstosi nuo JAV teisėsaugos sistemos „tremtyje“ Prancūzijoje. Gal toks palyginimas skambėtų labai pritemptai, bet kai tarp Dreyfuso ir savo bylų paraleles viešai pradeda skelbti pats režisierius… Deja, gero tono filmui tai nepriduoda. Mat čia šimtametis „Aš kaltinu“ pirštas griežčiau grūmoja režisieriaus nenaudai. Galima piktintis, galima boikotuoti, bet filmas tikrai geras. Tik koks žiaurius būtų likimas, jei jis taptų paskutinis…

Filmo anonsas:

Komentarai