Vaikams yra įprasta sekti pasakas. Kai kuriems jos yra skaitomas bet kada, kitiems – tik prieš miegą. Man pasakų sekimas siejasi su peršalimais ir mirkomomis kojomis karštame vandenyje. Šalia sėdi mama su knyga ir skaito, o aš stebiu vis labiau raustančias kojas ir nesuprantu, kaip toks dalykas gali gelbėti nuo ligų.
Esu tikra, kad kažkokiu stebuklingu būdu yra susiję Hansas Christianas Andersenas ir Wesas Andersonas. Dėl išorinių panašumų galima labai suabejoti, be to, vieno mirtį ir kito gimimą skiria nepilnas šimtas metų bei visas Atlanto vandenynas. Nepaisant visko, yra vienas abiems tikrai bendras dalykas – tai neribota fantazija bei sekamos pasakos.
Režisierius Wesas Andersonas, užrašęs ir papasakojęs tokias pasakas apie gudrųjį lapiną („Fantastic Mr.Fox“) bei dviejų paauglių meilės istoriją („Moonrise kingdom“), verčia naują lapą, kuriame – „The Grand Budapest Hotel“.
Andersono filmuose ne tik siužetai, bet ir personažai įgyja pasakiškumo aureolę. Tad labai keista matyti žinomus aktorius tokiuose neįprastuose vaidmenyse. Bruce’as Willisas vaidina liūdną policininką („Moonrise Kingdom“), Edwardas Nortonas su trumpais šortais tampa skautų būrio vadu („Moonrise Kingdom“), o Georgas Clooney prakalbsta apsukraus bei niekada nepasiduodančio lapino balsu („Fantastic Mr. Fox“).
Šį kartą save bei kitus nustebinti į pagrindinį vaidmenį buvo pasirinktas Ralphas Fiennesas, kai kuriems geriau žinomas kaip Hario Poterio priešininkas lordas Voldemortas.
Gustavas H. – pagrindinis „Grand Budapest“ viešbučio administratorius, kuris atsakingas už viską: nuo valgiaraščio sudarymo iki… Čia ir yra įdomiausia vieta, nes jokio „iki“ nėra. Neseniai į darbą priimtas Zero (akt. Tony Revolori) užimdamas žemiausią įmonės laiptelį tampa asmeniniu Gustavo padėjėju. Būdamas kruopštus, atsakingas ir vaikiškai naivus, jis greitai pelno pasitikėjimą visuose, netgi pačiuose intymiausiuose, adminstratoriaus reikaluose. Kas rytą besipiešdamas ūsus Zero greitai perpranta, kad bene visos viešbučio viešnios – pagyvenusios, turtingos, šviesialplaukės damos, ir jos visos atvažiuoja tik dėl pono H.
Gustavas H. – ne tik estetas, didelis poezijos megėjas, bet ir moterų mylėtojas, kurias apžavi savo dėmesiu, išprūsimu bei nenurungiama elegancija. Žinoma, jam pro akis neprasprūsta netinkama spalva nulakuoti nagai, o kalbų sakymas pietaujantiems viešbučio darbuotojams yra visiškai normalus dalykas. Viskas apsiverčia aukštyn kojomis, kai savo rūmuose nužudoma ponia D. (akt.T.Swinton), kuri tik neseniai blogos nuojautos kamuojama buvo išvykusi iš „Grand Budapest“ viešbučio. Ilgai nelaukęs Gustavas susirenka mantą bei Zero ir išvyksta į šermenis. Nuvykęs sužino ne tik tai, kad paveldėjo brangų renesanso stiliaus paveikslą „Berniukas su obuoliu“, bet ir tai, kad beveik visi giminaičiai jo nekenčia ir įtaria klasta.
Supratę, kad paveikslo geruoju negaus, bendrakeleiviai jį pavogia ir paslepia sugrįžę į viešbutį. Deja, ramybės periodas netrunka ilgai, Gustavas iš vieno pastato su kambariais, pasodinamas į kitą – apkaltinamas ponios D nužudymu. Krakmolyta viešbučio administratoriaus apranga keičiama į pilkai dryžuotas kalinio drapanas.
Saldusis filmo personažas – skanėstai iš „Mendl“ parduotuvės. Per juos atrandama tikroji meilė, jie naudojami kaip priedanga, jų dėka pabėgama iš kalėjimo. Į gražią dežutę suvyniotas skanus ir saldus pyragaitis sutirpdo bet kokio kietumo širdį ir nekaltai papirkus įgalina pasiekti bet kokius tikslus. Net filmo plakate viešbutis atrodo kaip kelių aukštų saldus tortas, tik ir laukiantis, kada bus atpjautas pirmas gabalėlis.
Anksčiau, kai visi filmai, kronikos bei namų reikšmės šventės buvo filmuojamos ant kino juostos, gautas rezultatas dažnai buvo vadinamas „judančiais paveikslėliais“. Šį filmą drąsiai galima pavadinti „judančiais paveikslais“. Jie sukuria estetinį pasigerėjimą savo kompozicija, spalvų ir šviesos žaismingumu bei išbaigtumu iki mažiausių smulkmenų. Be to, visas šitas ansamblis įrėminamas į subtilaus humoro bei šmaikščių dialogų rėmus.
Net ir nebyliajame kino periode filmai nebuvo demonstruojami be muzikos, mat seniai perprastas jos stebuklingas ir hipnotizuojantis poveikis. Šio filmo garso takelis, virsta puikiu ir ilgu keliu, kuriuo norisi eiti vėl ir vėl filmui seniai pasibaigus, mat kaskart atrandamas tas neatskiriamas išbaigtumas ir beatodairiška meilė smulkmenoms.
Spalvos – irgi labai svarbus filmo personažas. Viešbutyje figūruoja – raudona. Lifto sienos, kilimai – viskas sodrios raudonos spalvos, simbolizuojančios meilę, aistras bei saugumą. Palikus viešbutį įsivyrauja šalta balto sniego spalva bei pilkšva personažų apranga. Pavojus, kurį atstovauja nužudytosios sūnus Dmitri (akt. Adrienas Brody) bei jo Drakulą primenantis su dviem kastetais vaikščiojantis pakalikas (akt. Willemas Defoe), nusidažęs juodai.
Pabėgus iš kalėjimo, su įvairia pagalba Gustavas H. išnarplioja detektyvinę istoriją iki galo. Kaip ir kiekvienoje pasakoje – visiems pabaigoje atlyginama pagal nuopelnus. Vis tik režisierius nepamiršta, kad ši pasaka ne visai vaikams, kartas nuo karto vis įbarstydamas kartesnių juodojo šokolado gabaliukų ant „The Grand Budapest Hotel“ torto.
Esu tikra, kad vaikystėje mane gydė ne mirkomos kojos ar citrinos su medumi, o tik pasakos. Smagu, kad užaugus jos niekur nedingsta.