1981-aisias keliautojas Yossi Ghinsbergas nusprendė apsilankyti nepažintose laukinėse Bolivijos Amazonės džiunglėse, kurios tankmėse paklydo ir gerą mėnesį šaukėsi pagalbos. Stebuklingai surastas vyras savo išgyvenimo kovas aprašė knygoje „Back from Tuichi”, net nenujausdamas, kaip ši istorija per ateinantį dešimtmetį pakeis Bolivijos džiunglių bei aplinkinių miestelių gyvenimą.
Žaibiškai išgarsėjusius Y. Ghinsbergo nuotykius vietiniai pavertė turistų traukos centru, ypač populiariu tarp jaunųjų keliautojų. Šie noriai perka pavojinguosius „Anakondų, krokodilų bei piranijų” paieškos turus. Tokiose kelionėse adrenalino ištroškę keliautojai su gido pagalba aptikę pelkėse anakondą, varžosi tarpusavyje, kuris užfiksuos geresnę gyvatės bučiavimo akimirką. Tokiu momentu nedrąsi gido užuomina, jog ant turistų odos purškiama apsauga nuo vabzdžių ir maliarijos anakondai yra mirtinai pavojinga, lieka mažai kieno išgirsta.
Ši istorija yra vienas epizodas iš amerikiečių antropologės Pegi Vail dokumentinio filmo „Gringo Trails” (2014). Pasitelkdama filmavimo kamera įamžintus įvairių pasaulio rojaus kampelių 10 metų pokyčius, P. Vail pasakoja apie ilgalaikę turizmo įtaką pasauliui. Gringo – tai ispanų ir portugalų kalboje vartojamas terminas, kuriuo vadinamas baltaodis užsienietis Lotynų Amerikoje. Šiuo žodžiu pašiepiamas atvykėlis, kuris nesupranta vietinės kalbos bei tradicijų. Dokumentinis filmas viešumon ne tik iškelia augančio turizmo tamsiąją pusę, bet ir ieško sprendimų. „Kuomet 9 deš. pradėjau keliauti, tikrai nemąsčiau apie tai, kokį poveikį turizmas kelia lankomoms vietoms. Tačiau dabar, po 20 metų kelionių, puikiai matau neigiamus pokyčius”, – interviu metu teigė P. Vail.
Kelionės – ne vien romantika
Labai ilgą laiką turizmas buvo šiek tiek romantizuotas, kuris leido kiekvienam mūsų savo kelionę įsivaizduoti kaip ypatingą asmeninį potyrį, niekaip nesusijusį su kitais žmonėmis ar juo labiau verslu. Sėdėdami kokiame Indonezijos Balio salos paplūdimyje, palaimingai siunčiame žinutes draugams apie rojų, kuris prieinamas tiems, kurie nebijo gyventi laisvai ir savo finansus leisti ne daiktams, o svajonių kelionėms.
Visgi, kelionės nėra vien tik romantika, geras oras ar atsipalaidavimas nuo kasdienybės. „Turizmas yra labai galinga ir milijardus pelno kasmet nešanti industrija, tokia pat kaip naftos ar maisto. Paradoksalu, jog tik nesenai keliautojai pradėjo tai suvokti”, – teigia P. Vail, paminėdama išties įspūdingus šios industrijos skaičius. Tarptautinis išvykstamasis turizmas nuo 2005 m. išaugo nuo 528 milijonų iki 1,09 milijardo 2013-aisiais, o ateities pranašystės įspūdingos – beveik 2 milijardai žmonių keliaus 2030 m.
Milžiniški turistų srautai daugelį unikalių pasaulio vietų pavertė greito maisto preke, kuriai tokie dalykai kaip ekologija, vietos tradicijos dažnai tampa antraeiliais dalykais. Pavyzdys apie anakondas mokslininkams kelia didžiulį susirūpinimą – jie prognozuoja, kad Bolivijos Amazonėje gyvenančios didžiausios pasaulyje gyvatės artimiausiu metu tiesiog išnyks arba emigruos kitur dėl neatsargių turistų bei jų gidų mostų.
Pasak antropologės P. Vail, daugybė šalių apie turizmą galvoja kaip apie raktą į ekonominių problemų sprendimą, naujų darbo vietų kūrimą, tačiau tik nedaugelis vadovų susimąsto, ką besivystantis turizmas atneš jų šaliai. Taip ne viena valstybė per ilgą laiką nepataisomai sužaloja savo parduodamą turizmo produktą bei skaudžiai pažeidžia vietinę kultūrą.
Vienas ryškiausių augančio turistų srauto nesuvaldymo pavyzdžių – garsioji Tailando sala Koh Phangan. Ten ne kartą apsilankiusiai P. Vail istoriją apie tai, kokia ši sala buvo dar iki masinės keliautojų invazijos, papasakojo kelionių žurnalo „National Geographic” redaktorius Costas Christas. Pastarasis šį rojaus kampelį atrado dar 1979-aisiais, kuomet į salą beveik neatplaukdavo nei vienas turistas. „Apie atradimą papasakojau keletui vokiečių ir griežtai įspėjau juos šią salą išlaikyti visiškoje paslaptyje”, – teigia C. Christas. Nežinia, ar vokiečiai neišlaikė paslapties, tačiau 14 tūkst. gyventojų turinti sala per metus dabar pritraukia daugiau nei pusę milijono turistų, ypač jaunų keliautojų. Juos masina nesibaigiantys, kartą per mėnesį vykstantys garsieji „Pilnaties” muzikos vakarėliai, visur besiliejantis alkoholis bei kitos pramogos.
|
|
|
„Viename „Pilnaties” vakarėlyje Koh Phangan vidutiniškai apsilanko apie 10 tūkst. jaunuolių, turinčių vieną tikslą – pasilinksminti nesibaigiančio alkoholio sūkuryje. Retas iš jų pagalvoja, kas darosi su visomis tomis šiukšlėmis, plastikiniais buteliais vandenyje, čia mažai kas besivargina ieškoti tualeto”, – teigia P. Vail ir plačiau atskleidžia, kokią didžiulę žalą daro tokie pasilinksminimai. Pasak jos, po vieno tokio vakarėlio turistai palieka apie 12 tonų šiukšlių, kurių daugumą nusineša vandenynas, neminint gausybės dėl naujų pasilinksminimo vietų iškertamų medžių bei egzotiškos augmenijos. Negana to, salos vardo nepuošia ir kasmetiniai žiniasklaidos pranešimai apie ne vieną neatsargaus turisto mirtį, nužudymus ar netgi išprievartavimus.
Nors filme „Gringo Trails” apie Balio salos atvejį neužsimenama, jis tikrai vertas susirūpinimo. Rojaus kampeliu vadinama sala nebepajėgia priimti daugiau nei 3 milijonų užsienio turistų per metus. Šimtai viešbučių sunaudojo daugybę švaraus vandens – vienam kambariui reikia apie 300 litrų per dieną. Kas dieną į sąvartynus išvežama 13 tūkst. kubinių metrų šiukšlių, ir tik pusė jų yra perdirbama.
Jau ne vienerius metus Balyje prognozuojama geriamo vandens krizė, jo trūkumą jaučia beveik pusė vietos gyventojų. Augantis turizmas Balyje kelia ne tik ekologinių, bet ir kitokių problemų. „Savo kultūrą pavertėme preke. Salos gyventojai yra giliai prisirišę prie savo regiono ir tradicijų, praleidžia daug laiko šventyklose ir gerbia jų ritualus. Tačiau masinis turizmas ištrynė ribas tarp skirtingų kultūrų papročių, standartizavo unikalias tradicijas į kelionių paketus. Pavyzdžiui, atvykėliams į salą uždedama gėlių girlianda, tačiau tai ne Balio tradicija, o Polinezijos salų ritualas”, – viename interviu teigė Balyje gyvenantis poetas Ketut‘as Yuliarsa‘s.
Teigiama turizmo pusė
„Nepaisant visų blogybių, turizmas turi daugybę privalumų: padeda kilti šalių ekonomikoms, suteikia darbo vietas atokesnių vietovių gyventojams ir, žinoma, begalę džiaugsmo bei patyrimo patiems keliautojams. Tik reikia išmokti šią industriją gerai kontroliuoti, jog ji netaptų kaip degantis namas, kurį per vėlai pradėjęs gesinti – nebesustabdysi”, – pabrėžia antropologė P. Vail.
Vienas geriausių ir turbūt radikaliausių turizmo industrijos valdymo pavyzdžių – Azijos perlas Butanas, įsispraudęs tarp pasakiško grožio Himalajų kalnų. Ši šalis iki 8 deš. apskritai neįsileisdavo jokių turistų, o vėliau nusprendė vadovautis taisykle geriau 100 turtingų turistų nei 1000 taupančių keliautojų. Paslaptis paprasta – nors į Butaną atvykstančių turistų skaičius neribojamas, vienos dienos leidimas kainuoja apie 250 JAV dolerių. Tad į Butaną keliauja tik labiau pasiturintys turistai, kuriuos visur lydintys gidai užtikrina visapusišką unikalios gamtos bei istorinio palikimo apsaugą. „Prieš kurdami turizmo modelį Butane, ištyrinėjome kaimyninių šalių pavyzdžius. Masinis turizmas bei jo pasekmės Nepale ir Tailande mums buvo labai nepriimtinas, todėl nuo pat pradžių nustatėme griežtas taisykles”, – filme „Gringo Trails“ savo patirtimi dalijosi Butano karališkosios šeimos narys Dasho Sangay Wangchuck.
Pasak P. Vail, didžiausia žala vietos bendruomenėms bei turizmui kyla tuomet,
kai šį verslą perima didžiosios turizmo sektoriaus įmonės, kurios dažnai pro pirštus žvelgia į ekologines problemas. „Pamažu vis populiarėja vietos bendruomenių organizuojamas turizmo sektorius, kuomet visi pinigai lieka ten dirbantiems žmonėms. Bendruomenės nariai yra asmeniškai suinteresuoti išsaugoti savo gyvenamosios vietos ekologinę sistemą bei tradicijas, o keliautojai turi puikią galimybę susipažinti su unikaliomis vietos tradicijomis”, – teigia P. Vail.
Savo filme ji parodė sektiną pavyzdį – Bolivijos Amazonės džiunglėse, Tuichi upės pakrantėje esančią Chalalan ekologinę gyvenvietę. Ją 1990-aisiais kaip padėką už savo netikėtą išgelbėjimą padėjo įkurti tose džiunglėse kažkada pasiklydęs Y. Ghinsbergas. Būtent dėl jo buvo gautas milijoninis tarptautinių fondų finansavimas, įkurta saulės energija varoma gyvenvietė, kuri buvo statoma naudojant tik vietines ekologiškas medžiagas, turistai prašomi tausoti vandenį ir aplinką. Per 3 metus gyvendamas vietos bendruomenėje Y. Ghinsbergas apmokė jos gyventojus visų svarbiausių ekologiško turizmo subtilybių. Šiuo metu ne daugiau kaip 40 turistų vienu metu talpinantis Chalalan yra bene geriausias Amazonės džiunglių floros ir faunos pažinimo šaltinis.
Aplinką saugančios kelionės
P. Vail savo filme taip pat palietė itin opią keliautojų temą. Labai ilgai mažo biudžeto savarankiški keliautojai buvo laikomi visiška priešprieša masinį turizmą besirenkantiems žmonėms. „Savo filme savarankiškų keliautojų neišskyriau kaip didžiausią žalą lankytinoms vietoms darančios keliautojų grupės, tačiau spaudai šis faktas buvo sensacingiausias. Matyt, sugriuvo daugybę metų gyvavęs keliautojo kaip nepriklausomo nuo materialinių gėrybių bėgančiojo įvaizdis. Autentikos siekiamybė labai greitai tapo gerai parduodama preke”, – teigia P. Vail, pabrėždama, jog ji ir pati daug metų priklausė būtent šiai nepriklausomų keliautojų grupei.
Pasak P. Vail, problema iškilo tuomet, kuomet padidėjęs savarankiškų keliautojų skaičius ženkliai padidino pigesnes ekskursijas siūlančių agentūrų kiekį. Dauguma tokių agentūrų tikrai mažiausiai galvoja apie ekologiją, o ir patys keliautojai nesidomi, kas atsitinka su lankoma vieta, į kurią kasdien suvažiuoja dešimtys vienadienių turistų. Labai dažnai keliautojai, su ekskursija nuvykę į kokį nuošalų kaimą, vietos gyventojams nepalieka nei cento – valgo savo atsivežtus pietus, tad visi pinigai keliauja tik kelionių agentūroms. „Todėl visiškai nesvarbu, koks keliautojas esate – turintis mažai ar daug pinigų – svarbiausia yra mokėti keliauti atsakingai”, – primena P. Vail pabrėždama, jog svarbiausia keliautojams suvokti savo kelionių motyvus. „Jei norite nukeliauti į egzotišką vietą vien tik tam, kad pasilinksmintumėte, tuomet turėtumėte dar kartą pagalvoti, ar verta tai daryti svetur”, – sako ne vieną dešimtį pasaulio vietų apkeliavusi dokumentinio filmo kūrėja.
Išskirdama svarbiausius sąmoningo keliavimo aspektus antropologė taip pat pataria, kad jeigu vykstate svetur norė- dami pažinti kitos šalies kultūrą, prieš tai kiek galima daugiau sužinokite apie ją, išmokite bent keletą tos šalies kalbos frazių, pasidomėkite vietos aktualijomis bei ekologijos problemomis. Tai nieko nekainuoja, tačiau atveria daugelį vietos durų. Argi žinodami, jog Bolivijos džiunglėse anakondos nyksta nuo žmonių prisilietimų, rinktumėtės tokius turus? Ar matydami, kaip į garsiąją druskos lygumų apjuostą Incahuasi salą plūstantys tūkstančiai turistų žaloja vietinę florą ir fauną, ten važiuotumėte?
Pabaigai – žinomos žurnalistės, knygos apie turizmo įtaką pasauliui autorės Elizabeta Beker mintis: „Būk turistas toje vietoje, kurioje gyveni. Pažink savo gimtuosius muziejus, bažnyčias, istorinius paminklus, naktinį gyvenimą, domėkis vietos politika, istorija. Jei nori savanoriauti užsienyje, pirmiausia tai padaryk namie. Tuomet, kai planuosi kelionę į kitas šalis, panaudok sukauptą informacijos pavyzdį bei patirtį užsienio šalių pažinimui.“
Turizmas – vienas geriausių būdų praleisti laisvalaikį. Svarbiausia yra nepamiršti, jog teigiamus dalykus kelionės turi nešti ne tik keliaujančiam, bet ir jo lankomai šaliai, jos gyventojams bei aplinkai.
Straipsnis ir iliustracijos paimti iš naujausio nemokamo žurnalo OZONAS numerio, kurį galite pavartyti čia: