Ko galima tikėtis iš romantinės prancūzų dramos „Pasimatymas“ (Une rencontre, 2014), kurioje figūruoja išvaizdūs bei įdomūs aktoriai? Prancūziško žavesio, subtilios erotikos, dramatinės intrigos, reginio akims ir peno mintims? Tuomet lūkesčiai pasiteisins tik iš dalies, nes scenarijuje pritrūks ne tik sudėtingesnių charakterių, bet ir pakankamos motyvacijos jų veiksmams. Tačiau jeigu turite panašios gyvenimiškos patirties arba meilės jausmuose sugebate išskirti daugiasluoksnes dimensijas, tuomet filmas skirtas būtent jums.
Kadras iš filmo „Pasimatymas“, „Prior“ archyvas
Ką gi, pirmiausia apie juos – patraukliuosius filmo aktorius. Sunku patikėti, kad praėjo jau septyniolika metų nuo kino juostos „Anna Karenina“ (1997) sukūrimo, kurioje Sophie Marceau įsiminė kaip trapi, kiek vaikiška, švelnų persiką primenančių veido bruožų būtybė. Vėliau pasirodžiusiame filme „Neatsigręžk“ (2009), kuriame vaidino Monicos Bellucci herojės antrininkę, Marceau jau pasirodė kur kas brandesnė ir įdomesnė, įgijusi mįslingo niūrumo ir taip pat fatališkumo. „Pasimatyme“ ji taip pat yra niūroka ir gracinga nimfa, tačiau dėl scenarijaus spragų nesukuria įsimintino, įtikinamo charakterio. Jos svajonių objektas šiame filme yra François Cluzet, kuris fiziškai yra toks panašus į amerikiečių aktorių Dustiną Hoffmaną, kad galima būtų palaikyti juos broliais dvyniais. Norėdami palyginti jo talentą su minėtu kolega iš Amerikos, geriau jau pažiūrėkite stilingai pozityvų filmą „Neliečiamieji“ (2011), kur F. Cluzet atliko žavingo neįgalaus vyriškio rolę, nes romantinėje dramoje „Pasimatymas“ jo herojus atrodo kur kas blankesnis.
Kadras iš filmo „Pasimatymas“, „Prior“ archyvas
Filmo režisierė Lisa Azuelos taip pat suvaidino vieną iš svarbesnių istorijos herojų – dviprasmiškuose jausmuose susipainiojusio vyriškio žmoną Anną. Kino juostos „Pasimatymas“, kurį tiksliau reikėtų versti „Susitikimas“, autorė Lisa Azuelos kino pasaulyje išgarsėjo sukūrusi paauglių brendimo problemas gvildenantį filmą „LOL“ (2008, 2012). Beje, pirmoje, prancūziškoje, šio filmo versijoje Lolos mamą vaidino Sophie Marceau, kurią režisierė laiko išskirtinio grožio ir gabumų aktore. Režisierė teigia, kad filme „Pasimatymas“ yra keliamas pagrindinis klausimas – ar turint laimingą santuokinį gyvenimą iš tiesų yra taip jau paprasta atsispirti netikėtai aistrai?
„Šis filmas ne apie seksą, nuogus kūnus ir neištikimybę, bet apie abipuses „vibracijas“, į kurias čia žvelgiama iš įvairių pusių“ – teigia filmo režisierė Lisa Azuelos.
Iliuzijų ir pasąmonės pasaulį nagrinėjantis filmas yra gana siurrealistiškas ir šiam aspektui puikiai padeda muzika. Filmo garso takelis sukuria hipnotizuojančią, lengvam apsvaigimui ir flirtui viliojančią nuotaiką. Labiausiai įsiminė Waxo Tayloro daina „Que Sera“. Naujoviškai, hipnotizuojančiu triphopo, elektronikos stiliumi aranžuota šeštojo dešimtmečio daina, kurios priedainyje skamba saldžiam svaiguliui pasiduoti skatinantys žodžiai: „Ei, kas bus, tas bus. Kas beatsitiktų, tebūnie <…>.“ Traškantis patefonas ir kažkur iš gelmių skambantis moteriškas vokalas užliūliuoja ir gundo pasiduoti akimirkos žavesiui.
Kadras iš filmo „Pasimatymas“, Šaltinis – blogs.lexpress.fr
Kad filmo veiksmas gali būti nerealus, diktuoja ir angliškas jo pavadinimas – „Quantum Love“. Taip vadinasi ir Sophie Marceau filme vaidinamos herojės parašyta knyga. Išvertus į lietuvių kalbą tai reikštų kvantinę, įvairialypę meilę.
„Kvantinė fizika kalba apie įvairialypius visatos sluoksnius, ir aš manau, kad tai galioja ir kalbant apie meilę. Lemtingas susitikimas ištrina mūsų įprastas laiko ir erdvės suvokimo ribas, sujaukia praeities, esamojo laiko ir ateities pojūtį. Todėl ir filme nuostabią moterį sutikusio Pierre’o vaizduotėje pradeda kilti sumišę praeities, ateities ir esamojo laiko vaizdiniai“, – teigia filmo režisierė ir scenarijaus autorė Lisa Azuelos.
Šiame filme nėra daug ekspresijos ir aiškaus veiksmo, nes jame vyrauja pasąmoninis svaigulys. Nėra įtikinamos motyvacijos, kodėl moteris susižavi kur kas brandesniu vyriškiu, turėdama visiškai jaunutį meilužį. Tiesa, jų pažintis prasideda kiek komiškai, nes susitikę vakarėlyje jie impulso pagauti užsinori drauge parūkyti žolės ir pradeda jos visur ieškoti. Ar šito užtenka tam, kad užsipliekstų abipusė aistra? Bet kuriuo atveju scenarijuje tikrai trūksta dviem šarmingoms asmenybėms būdingų dialogų, herojus suartinančių diskusijų bei jų charakterius atskleidžiančių situacijų. Kodėl sėkminga rašytoja Elsa turėtų pajusti fatališką aistrą simpatiškam, bet niekuo ypatingu nepasižyminčiam advokatui Pierre’ui? Greičiau jau jis turėtų susižavėti puikiai atrodančia, spontaniška moterimi, skatinančia jį, brandų dėdę, leistis į paaugliškus žolės suktinukės ieškojimo nuotykius. Ar toks impulsyvumas parodo herojės lengvabūdiškumą ir aistrą vienos nakties nuotykiams?
Kadras iš filmo „Pasimatymas“, Šaltinis – blogs.lexpress.fr
Pasirodo, kad toli gražu ne. Ši spontaniška vakarėlių liūtė laikosi savo moralinio kodekso – nesusitikinėti su vedusiais vyrais. Ji pavargo nuo sėkmingos karjeros, nuo jauno meilužio, nuo tuštumos, atsiradusios po skyrybų ir dabar nori pabendrauti su kažkuo savu, artimu. Pabendrauti be įtampos, be ypatingų pastangų.
Jaukiai vertėtų nusiteikti ir filmo žiūrovui – pasiruošti akiai patraukliems vaizdams, iliustruojamiems hipnotizuojančios muzikos ir gana chaotiškai vystomam veiksmui. Filmas „Pasimatymas“ turėtų patikti subrendusioms išsiskyrusioms moterims, vis dar ieškančioms to vienintelio…. O taip pat ir toms laimingai ištekėjusioms, kurios savo vyrą norėtų matyti atsispiriantį panašiems gundymams.
Filmo anonsas: