Patogus pokalbis nepatogia tema. Queer festivalyje „Kreivės“ pristatomas filmas apie translyčius asmenis Lietuvoje

Nors pavadinimas – VšĮ „Dokumentikos namai“ – skamba gana oficialiai, tačiau tai klaidingas pirmasis įspūdis – biure darbuojasi 4-ri, kaip jie patys sako, nepatogiomis temomis kalbantys jauni žmonės. Labai gali būti, kad kai kuriuos jų filmukus esate matę, tačiau pavadinimas tiesiog iškrito iš galvos. Pasiginčijus, kad jų jauki būstinė Vilniaus senamiestyje neverta būti vadinama „rūsiu“, prasideda patogus pokalbis su Gintare Kozakaite ir Mindaugu Valentinu, kurie šių metų Vilniaus queer festivalyje „Kreivės“ pristatys filmą nepatogia tema apie translyčius asmenis Lietuvoje.

Kas yra „Dokumentikos namai“? Kaip patys apibūdinate savo veiklą?

Gintarė Kozakaitė (G): Visų pirma, esame viešoji įstaiga. Visur savo tikslą pristatome vienodai – šviesti ir liberalizuoti visuomenę. Dažnai kalbame tokiomis temomis, kurios kai kuriems žmonėms gali būti nepatogios, kuriomis vengiama kalbėti, pavyzdžiui, translyčių tema, kuri yra aktuali ir svarbi, bet apie kurią dauguma ne taip ir dažnai šneka.

Mindaugas Valentinas (M): Veikla prasidėjo nuo televizijos projektų – „Lietuvos ginklai“, „Skausmas ir šlovė“ – vėliau jų atsirado spaudoje. Pastaruoju metu pradėjome plėtoti žmogaus teisių temas.

G: Šiuo metu esame 4-iese. Kol kas visas idėjas pavyksta įgyvendinti.

Religinės bendruomenės, žydo vlogas, serija „Irgi Ikona“, pokalbis su recidyvistu… Kaip sugalvojate tokias temas?

G: Dažniausiai ieškome įdomių, netradicinių pašnekovų. Taip pat žiūrime, kas tuo metu aktualu. Temų įvairovė didelė – visada atsiras apie ką kalbėti. Renkamės tai, kas įdomu mums patiems.

Jūsų pasirenkamos temos gana delikačios ir „slidžios“. Kitaip tariant, ne iš paprastųjų. Kaip jas perteikiate?

M: Stengiamės iš pačių pašnekovų „išpešti“ viską, ką galime, – pačius įdomiausius dalykus, tai, kas nėra „nušlifuota“ televizijos ir spaudos, kas nėra įprasta. Norime pateikti iš savo pusės taip, kad žmonės patys galėtų nuspręsti – nenorime formuoti visuomenės nuomonės.

G: Nesistengiame žmonėms įtikti.

M: Kad nesakytų neva čia kažkas pagražinta. Mes to nedarome.

G: Nepalaikome nei vienos pusės. Pateikiame tam tikrus faktus. Tiesa, galbūt kartais pasirenkame didelius kontrastus, tačiau tik tam, kad galėtume palikti erdvės žiūrovų nuomonei.

„Facebook“ turite platų sekėjų ratą – 9 tūkst. – ir dar daugiau komentarų. Kaip ten tvarkotės?

M: Tai yra žmonių nuomonės ir mes į tai nesikišame. Kaip tik siekiame sukelti diskusiją. Įdomu stebėti, kokios nuomonės vyrauja. Pavyzdžiui, tam tikri translyčių projekto portretai susilaukė gana daug kritikos ir neigiamų komentarų. Kiti portretai, priešingai, susilaukė labai daug teigiamų atsiliepimų. Tai priklauso ir nuo portreto asmenybės – kiek ji tvirta ir kiek gali  už save pakovoti. Kaip ir sakiau, mes nesistengiame sukurti kažkokios iliuzijos apie tuos žmones.

G: Džiaugiamės, kai diskusija pradeda virti. Vadinasi, žmonėms yra įdomu, jie žiūri mūsų turinį ir atkreipia dėmesį. Galbūt ne tiek svarbi jų nuomonė, kiek tai, kad jie pastebi, jog egzistuoja tam tikra problema. Tai, kad jie apie tai kalba, manau, yra didelis pasiekimas mums.

Kas atsiranda pirmiau – pašnekovai ar tema?

G: Būna įvairių atvejų. Tačiau dažniau mes patys ieškome pašnekovų. Susigalvojame temą ir galvojame, ką galima būtų pakalbinti. Tačiau kartais mus susiranda patys žmonės ir nori, kad sukurtume jų portretą ar papasakotume jų istoriją. Gana dažnai atsitinka, kad mums pasiūlius žmonės atsisako, tuomet ieškome toliau. 

Kaip informuojate savo istorijų herojus apie poveikį ir galimas reakcijas po vaizdo įrašų pasirodymo?

G: Kai tariuosi su žmonėmis, visuomet paaiškinu, kad gali būti neigiamų reakcijų jų atžvilgiu. Dažnai paklausiu, ar jie tikrai yra įsitikinę, kad nori kalbėti. To klausiau ir translyčių. „Facebook“ ir viešoji erdvė yra gana žiauri ir baisu, kad dėmesys jiems gali pakenkti. Tačiau galutinį sprendimą vis tiek priima pašnekovas. Manau, kad svarbu yra pateikti galimas rizikas. Didžiausia iš jų – viešumas ir aplinkinių nuomonės. Manau, kad dauguma tų, kurie sutinka kalbėti, supranta galimas rizikas.

M: Kalbant apie translyčių temą, mes iš tikrųjų labai nustebome, bet buvo labai daug teigiamų komentarų.

G: Galbūt gerų komentarų skaičius liudija apie tam tikrus visuomenės pokyčius. Jų netgi būna daugiau negu neigiamų. Tai labai džiugina.

M: Kai pradėjome vystyti projektą, mums sakė, jog 0,01 proc. tikimybė, kad kažkas sutiks kalbėti šia tema. Iš pradžių atsirado netgi 5-ki žmonės.

Tačiau  jūsų „Facebook“ paskyroje yra 4-ios istorijos…

G: Taip, nes vienas asmuo išvyko studijuoti į užsienį. Tačiau 4-ių portretų užteko atspindėti translyčių padėčiai Lietuvoje.

Kaip matuojate savo kuriamų filmukų poveikį? Pagal kokius kriterijus vertinate rezultatus?

G: Daug pasako peržiūrų skaičius, pasidalinimai ir komentarai. Tie, kurie susilaukia mažiau dėmesio, reiškia, jog nebuvo visai aktualūs ir įdomūs.

M: Labai sunku pasakyti, kas iš tikrųjų verčia žmones žiūrėti, nes visi portretai yra skirtingi. Negaliu išskirti, kuris yra geriausias, ar kaip auditorija reaguos į naujausią mūsų darbą. Tovaldo portretas yra sulaukęs rekordinio peržiūrų skaičiaus.

G: Džiugu, kad šis projektas apskritai sulaukė daug peržiūrų.

Šių metų festivalyje „Kreivės“ pristatysite vieną filmą, kuriame viena istorija sies 4-ių asmenų portretus, teisingai?

G: Na, dar dirbame. (Šypsosi.) Vieno portreto dėl tam tikrų priežasčių atsisakėme, todėl iš viso bus trys – Tovaldo, Danilo ir Aleksandros portretai.

M: Norime padaryti įdomiai – kad tai nebūtų tiesiog trys iš eilės suklijuoti portretai, todėl kuriame juos jungiančią bendrą liniją, kad istorija būtų pateikta nuosekliai.

Kaip sekėsi filmuoti herojus? Papasakokite filmavimo užkulisius.

G: Prieš kiekvieną filmavimą labai jaudindavausi, nes vis tiek tai yra tema, kuria nėra paprasta kalbėti. Kiekvienas iš mūsų herojų patyrė labai skirtingus išgyvenimus. Prieš interviu negalėdavau įsivaizduoti, ko tikėtis, ką jie papasakos, ir kaip interviu vystysis toliau. Galbūt kaip asmeniškiausią galėčiau išskirti Tovaldo portretą, nes vykome į jo namus.

M: Jo močiutė labai faina.

G: Taip, susipažinome su močiute ir mama. Pamatėme, kad iš visų mūsų herojų jis buvo tas žmogus, kuris sulaukė daugiausiai palaikymo. Tokią močiutę turėti yra fantastiška, o tokio nuoširdaus ir pozityvaus žmogaus reiktų paieškoti…

M: Nors močiutė pati kartais dar susipainioja tarp „jis“ ir „ji“ (šypsosi)…

G: Bet matosi, kad ne iš blogos valios. Normalu, kad artimieji dar susipainioja naujoje tapatybėje, todėl kartais pasako ne tą vardą. Tačiau visa tai yra suprantama, o svarbiausia yra palaikymas. Mūsų portretų veikėjai dėl to nepyksta.

G: Aleksandra yra labiau šokiruojanti asmenybė, tad filmavimo metu ji susilaukė daugiau praeivių žvilgsnių. Prisimenu, kai ėjome Gedimino prospektu, buvo netgi piktai žiūrinčių. Nebuvo malonu.

M: Viena močiutė ją stipriai nužiūrėjo. Kas kelias sekundes vis keitėsi jos išraiška, nes ji nesuprato, ką mato.

G: Publikuotame vaizdo įraše yra, galbūt pastebėjote tą momentą – Aleksandra, o už jos rūsčiai žvelgianti močiutė. Bet nieko – ji pati iš to juokiasi, o ypač iš tos močiutėlės.

M: Aleksandra labai pozityvus žmogus.

G: Manau, kad mums to galima pasimokyti. Ne kiekvienas žmogus sugebėtų tokiu išlikti perėjęs tai, ką teko jiems.

M: Jie visi pasakojo, kad prieš pasikeitimą išgyveno depresiją, skendėjo blogose emocijose, jautė, kad negyvena pilnaverčio gyvenimo, netgi buvo linkę į savižudybę.

Kada pradėjote įgyvendinti šį projektą? Kaip megzdavote ryšį su pašnekovais?

G: Žmonių pradėjau ieškoti gegužės pradžioje. Gegužės viduryje buvo atsiradę 5-ki translyčiai asmenys, kurie sutiko kalbėti. Su jais bendraudavome elektroniniu paštu ir telefonu. Tiesa, su Aleksandra aš susitikau asmeniškai, nes ji norėjo pasikalbėti ir sužinoti projekto idėją. Ji buvo vienintelė, su kuria susitikau akis į akį. Bendravimas su kitais vyko labai paprastai. Gal kartais buvo sunku suderinti bendrą susitikimo laiką, nes visi esame užsiėmę, tačiau nesunkiai rasdavome kompromisą, kada kam patogu. Prieš susitikimą išsiaiškindavome, kur jie norėtų būti filmuojami – ar kavinėje, ar namuose, ar kitur – kad jaustųsi savoje erdvėje. Nežinomos vietos gali blaškyti, o sava erdvė sukuria saugumo jausmą ir tuomet žmogus daugiau atsiveria. Tiesa, namuose daug kas atsisakydavo – tai asmeninė erdvė, į kurią daugelis nenori įsileisti. Tovaldas vienintelis mus pakvietė atvykti į gimtinę, todėl jo portretas daugeliui labiausiai ir įsiminė.

M: Iki jo namų važiavome daugiau nei dvi valandas, tad vien kelionės metu susibendravome.

G: Visuomet stengdavomės neskubėti filmuoti – prieš tai pasišnekėdavome kasdieninėmis temomis, kad „nuimtume“ susikaustymą ir nedrąsą. Mums ir patiems būdavo lengviau filmuoti, kai matydavome, koks tai žmogus ir kaip tiksliau jį perteikti. Istorijas pradėjome birželį, o baigėme liepą. Visus, man rodos, nufilmavome per vieną dieną.

M: Tik Danilą per dvi.

G: Kartu kalbindavome ir jų artimuosius – močiutę, Danilo geriausią draugę. Aleksandros atveju buvo labai liūdna. Ji sakė, kad nesulaukė palaikymo – niekas iš draugų ar šeimos nenorėjo apie ją papasakoti viešai. Tačiau atsirado Tovaldas, geras Aleksandros draugas, kuris sutiko pakalbėti, kadangi puikiai supranta, kaip ji jaučiasi. Šių interviu į portretus nedėjome – įterpsime į galutinį variantą, todėl festivalio metu rodomame variante bus ir nematytos medžiagos.

Kaip patys ruošėtės filmavimams?

G: Prieš filmavimus daug skaičiau, kokia yra translyčių asmenų situacija Lietuvoje. Dar padėjo bendravimas su Lietuvos gėjų lygos (LGL) atstovu Tomu Vytautu Raskevičiumi, iš kurio ėmiau interviu. Jis daug papasakojo apie įstatyminę bazę ir problemas, su kuriomis susiduria asmenys, norintys pasikeisti lytį.

Kokios jūsų abiejų rolės šiame projekte? Kaip esate pasiskirstę užduotis?

G: Esu projekto sumanytoja, imu interviu ir ieškau pašnekovų, su kuriais vėliau derinu filmavimus. Mindaugas yra operatorius ir montuotojas. Viską darome bendru susitarimu.

M: Montažu metu vyksta diskusijos – ką išimti, ką palikti, kaip geriau perteikti, nuo ko pradėti pasakoti istoriją.

G: Iš tiesų, sunku atsirinkti, ką įdėti į tas 5-6 min., nes istorijos labai įdomios. Reikia labai kruopščiai atsirinkti, kas būtų reikalinga siekiant atskleisti translyčių asmenų situaciją šalyje, kaip jie čia jaučiasi.

M: Būna tokių dienų, kad visą dieną žiūri į medžiagą ir tiesiog galvoji… Nieko nepradedi daryti.

G: Montavimas kartais užtrunka, nes būna, kad jam pritrūksta įkvėpimo. Kartais, atvirkščiai, viską padarome per vieną dieną, nes medžiaga gerai dėliojasi ir patys esam patenkinti rezultatu.

Daumantas Liekis (D) (įstaigos įkūrėjas ir vadovas – KINFO.LT): Čia buvo susirinkę visi translyčių istorijos veikėjai. Iš tikrųjų, viskas nėra taip paprasta kaip Gintarė ir Mindaugas jums pateikė. Šioje istorijoje prasidėjo daug vidinių intrigų… Iš veikėjų pusės sulaukėme kaltinimų, kad iš jų užsidirbame. Taigi paprastos istorijos tapo ne visai paprastomis. Pirmą kartą jie sutiko filmuotis, o dabar reikia įtikinėti. Mes norėjome tęsti filmavimus, tačiau išėjo taip, kad… Gintarė apie tai galėtų papasakoti plačiau. Beje, įdomu tai, kad jį pirmą kartą dirba su video ir jai labai puikiai sekasi (atsiliepia į skambutį).

G: (Juokiasi.) Na, taip, susidūrėme su šiokiais tokiais sunkumais, kai visų istorijos dalyvių portretai buvo sukurti. Dėl festivalio „Kreivės“ mes norėjome tęsti filmavimus, todėl susikvietėme visus čia, kad aptartume, ar tai būtų įmanoma. Mūsų filmavimų idėja buvo su kiekvienu praleisti po pusdienį – tiesiog vaikštinėjant, apsilankant jų darbovietėse ar susitikimuose. Tikslas – parodyti, kad jie gyvena tokį patį gyvenimą kaip ir mes visi, kad jie nėra kuo nors išskirtiniai. Tačiau jiems visiems susirinkus, diskusija vyko sudėtingai. Galų gale, praktiškai nieko nesutarėme. Vienas iš jų atsisakė ir tada…

M: Ir pradėjo, kad mes iš jų uždirbam…

D: Susidaro įspūdis, kad mums jų teisės rūpi labiau nei jiems patiems.

Bet kuo jūsų veikėjai pagrindžia jūsų uždarbiavimą? Juk esate VšĮ ir tikriausiai finansavimą gaunate iš projektų…

M: Šis projektas nėra kaip nors finansuojamas.

G: Tai yra idėjinis projektas.

M: Patys investuojam savo laiką ir pinigus.

D: Didžiąją dalį mūsų įplaukų sudaro darbas su verslu, televizijomis, užsienio spauda – „The Red Bulletin“, „The National Geography“. Lietuvoje dirbame su įvairiomis verslo įmonėmis ir kuriame jiems aktualų turinį, kuris kartu aktualus ir mums, teikiame video paslaugas.  Tokia veikla kaip šis su žmogaus teisėmis susijęs projektas vyksta dėl to, kad mes tikime idėja. Tikimės, kad mums pavyks pritraukti auditoriją ir galbūt ateityje tokia veikla galėtų tapti save išlaikančia. Atėję istorijos herojai mums siūlė dalyvauti fonduose ir įsisavinti ES lėšas – ne paslaptis, kad Lietuvoje nemažai kas gauna ES finansavimą. Sakė, kad galėsim ir jiems sumokėti, ir patys turėsim pinigų, ir projektą tęsti galėsim. Nemėginame gauti finansavimo iš ES fondų – tai užtrunka nemažai laiko, o mes norėjome šį projektą įgyvendinti iki rugsėjo mėnesio. Tuo metu bus svarstomi įstatymai ir bus sukurta informacinė terpė, kuria bus siekiama atkreipti dėmesį į translyčių problemas. Galbūt įtakos tokiems pareiškimams turi tai, kad mūsų herojai yra jaunos asmenybės ir ne visuomet gali įvertinti savo padėtį.

Kaip po šio susitikimo pasikeitė jūsų santykiai? Ar manote, kad filmo veikėjai dalyvaus pristatyme festivalio metu?

G: Sunku pasakyti…

M: Dar buvome susilaukę kritikos, kad įdėjome ne tai, ką jie norėjo.

D: Buvo spaudimo iš mano pusės. (Visi juokiasi.) Mūsų veikėjai į kamerą pasakė tam tikrus dalykus, pavyzdžiui, kad kažkuris iš jų nelegaliai vartoja hormonus. Kontekste, jeigu kalbame apie teisinę bazę, kad žmogus yra priverstas vartoti nelegalius preparatus vien dėl to, kad jaustųsi žmogumi arba savimi, parodo kokia apgailėtina yra šalies įstatyminė terpė. Tačiau jie nenorėjo, kad galutiniame rezultate atsirastų šis momentas, nors tai pasakė į kamerą. Jiems pasakiau, kad šis turinys turėtų būti panaudotas, nes yra labai svarbus.

G: Taip, mūsų paprašė, kad nepatogi informacija nebūtų įdedama. Bet jeigu mes kalbame apie problemą ir norime ją parodyti visuomenei, atkreipti dėmesį, tuomet turime tai pristatyti. 

M: Papildant apie įstatyminę bazę, galima paminėti, kad pilnos lyties keitimo operacijos Lietuvoje nėra legalizuotos. Be to, sunku pasikeisti dokumentus – tam prireikia beveik metų.

G: Labai svarbu atkreipti dėmesį į problemas, kurios susijusios su jais asmeniškai. Ši informacija padės kitiems, kurie nežino nei kur kreiptis, nei ką daryti. Galbūt kažką tai įkvėps būti savimi. Todėl ir norėjome, kad mūsų veikėjai toliau pasakotų savo istorijas. Iš tiesų, pasidarė labai liūdna.

M: Jie nėra vieninteliai translyčiai Lietuvoje. Manau, kad didžioji dalis, susidūrę su situacijomis, kai susikerta įstatymai, yra priversti rinktis nelegalius būdus –  vartojant hormonus ir panašiai.

Kiek Lietuvoje yra translyčių asmenų? Galbūt LGL nurodė skaičių?

G: Konkrečiai patys negalėjo nurodyti, nes statistikos nėra.

M: Apie 200. Tokį paraiškų kiekį jie yra gavę dėl dokumentų keitimo ir panašiai. Jie minėjo, kad šis skaičius auga.

G: Taip pat jie sakė, kad transmoterų yra daugiau nei transvyrų, tačiau apskritai labai daug nelenda į viešumą ir nesikreipia į LGL.

M: Statistiškai skaičius turėtų būti didesnis.

G: Jaunoji karta yra drąsesnė, kalba apie savo išgyvenimus. Vyresnieji, ko gero, gyvena savo gyvenimus ir yra labiau pasislėpę. Patys LGL sako, kad čia situacija po truputį gerėja. Vien tai, kad rengiami teisės aktai, kurie reglamentuos asmens tapatybės dokumentų keitimą, yra didelis pasiekimas. Rugsėjo mėnesį Sveikatos apsaugos ir teisingumo ministerijos turėtų pateikti projektą, kuris nustatytų dokumentų keitimo tvarką, nes dabar, kaip minėjo Mindaugas, visas procesas užtrunka labai ilgai. Žmonės turi kreiptis į teismus, kad gautų tapatybės dokumentą.

M: Po teismo reikia palaukti iki teismo sprendimo įsigaliojimo ir tik tada prasideda dokumentų keitimas. Vidutiniškai tai užtrunka apie 8-is mėnesius. Tiek užtruko ir Tovaldui. Tačiau po to užteko į jį pažiūrėti ir matėsi, koks jis laimingas. Manau, kad tiems žmonėms, kurie rengia įstatymus, reiktų pabendrauti su translyčiais, kad suprastų jų situaciją – kaip tokie maži dalykai keičia ir palengvina jų gyvenimus. Atrodo, kad tai tik pasas… Jiems tai reiškia labai daug.

M: Kai prasideda tranzicija – pasikeičia išvaizda, balsas. Tiek Tovaldo, tiek Danilo atveju dabar jie visiškai nėra panašūs į merginas. Kaip jaustis, kai paprašytas parodyti dokumentą, atrodai visai kitaip nei nuotraukoje? Jie pasakojo, kad dažnai jais nepatiki, tad jie yra priversti iškraustyti visą piniginę ant stalo, kad įrodytų, jog dokumentas priklauso jiems.

Ar jums atrodo, kad žiniasklaidoje ši tema atskleista? Ar apie ją rašoma?

G: Dėl įstatymo rengimo mes suspėjome į tą traukinį, kai ši tema buvo gana plačiai analizuojama viešoje erdvėje. Buvo gana daug straipsnių, atsirado daugiau interviu su translyčiais, pavyzdžiui, Tovaldu, kuris buvo, ko gero, pirmasis kalbėjęs viešai. Dar nemažai interviu yra davęs transvyras Oskaras, tačiau man su juo susisiekti nepavyko. Pastaruoju metu buvo gana daug kalbama apie translytiškumo temą – patys herojai išsigando neva visiems atsibos, jiems pasirodė, kad tema pernelyg stipriai figūruoja viešojoje erdvėje. Tačiau jei jie nekalbės, kas tuomet tai padarys už juos?

Šių metų Berlyno kino festivalyje transaktorė Daniela Vega buvo palankiai įvertinta kritikų už vaidmenį filme „Fantastiška moteris“ (Una mujer fantástica, 2017), filmas gavo „Sidabrinį lokį“ už geriausią scenarijų. Kaip translytiškumas pateikiamas kine?

G: Manau, kad tema įgauna pagreitį. Apie transžmones kuriama vis daugiau. Esu mačiusi daugiau dokumentinio nei vaidybinio kino šia tema, pavyzdžiui, sukurto „Vice“. „Danų mergina“ (The Danish Girl, 2015) man paliko didelį įspūdį – šokiruoja ir formuoja nuomonę, kad translyčiai asmenys susiduria su daug sunkumų. Jį žiūrėjau kelis kartus. Tikiuosi, kad filmų šia tema bus daugiau.

M: Tikrai justi, kad kino industrijoje laikui bėgant į translyčius žiūrima palankiau – tai liudija gėjų ir lesbiečių vaizdavimas kine.

Vilniaus queer festivalis „Kreivės“ šiemet vyks rugsėjo 14-18 d. Įėjimas į filmų peržiūras – bent vienas centas. Daugiau: http://festivaliskreives.lt/