„Singing Fish“ archyvas
– Basically, the movie is a comedy. I think. I don’t remember what the premise was. Do you remember?
– Oh, yes. There was some scenes with the actors and they get into these situations. And it was so hilarious.
„Redlettermedia“
Ar egzistuoja kažkokia riba ties kuria pasibaigia tai, ką mes galime pavadinti filmu ir prasideda tai, kas yra viso labo dalykai nufilmuoti kamera? Jei tokia riba iš tikrųjų egzistuotų, tai „Singing Fish“ (dar žinomos kaip „Skaisgirys ir Co.“) produktai neabejotinai ant jos balansuotų. Žiūrėdamas juos net nelabai supranti, kokiu tikslu jie kuriami. Sakytum, kad dėl pinigų, bet ar tikrai iš jų tiek jau daug užsidirbama? O jeigu ir užsidirbama, tai ar tie pinigai tikrai verti pasišlykštėjimo savimi, kuris neabejotinai turėtų ištikti kūrybinę grupę, jeigu joje dar esama bent kiek savirefleksijos?
Pernai metų pabaigoje jau teko džiaugsmas rašyti apie „Kunigo naudą velniai gaudo“. Regis, tai buvo dar visai neseniai. Vos prieš kelis mėnesius. Manytum, kad po to nesusipratimo Skaisgirys su kompanija pasiims trumpas atostogas ir prieš smogdami vėl šiek tiek persigrupuos. Kur gi tau. Dar nesibaigus vienoms pagirioms, mes jau pasmerkiami kitoms. Šįkart produktas pavadintas itin skambiai – „Patriotai“.
Reikalas iš tikrųjų siaubingas. Silpnai parašytas, prastai suvaidintas, mėgėjiškai nufilmuotas. Tačiau jūs visa tai ir taip žinote. Jūs juk ne kvailiai. Albertas Einšteinas yra sakęs, kad kvailumas – tai jau darytų veiksmų kartojimas tikintis kitokių rezultatų. Nelabai tikisi, kad iš „Singing Fish“ kažkas laukia ko nors gero. Kartelė nuleista taip žemai, kad „KINFO apdovanojimų“ reklamos rodomos troleibusuose, prieš „Patriotus“ atrodo kaip tikrų tikriausias kinematografijos triumfas.
„Singing Fish“ archyvas
Tačiau Skaisgirys ir kompanija kvailiais jus tikrai laiko. Ir šito net nemano slėpti. Štai viename pranešime spaudai kažkas iš kūrybinės grupės net ne netyčia prasitarė, o tiesiog kaip mielą niuansą paminėjo faktą, jog „Patriotai“ filmuoti Rolando Skaisgirio sodyboje (!). Iš visko sprendžiant, kažkurį rudens savaitgalį. Aišku, pinigai ant medžių neauga. Namuose iš tikrųjų pigiau ir patogiau filmuoti. Tačiau jeigu tavo tikslas yra daryti kažką pigiau ir patogiau, apie kokias kūrybines ambicijas gali būti kalba? Esama čia tik vienos ambicijos: įdedant kuo mažiau, gauti kuo daugiau. Vieno mano pažįstamo tėvas vasaromis superka grybus Šalčininkų rajone, nuošaliuose kaimuose. Išvažiuodamas į savo autobusiuką jis dar ir alaus „bambaliukų“ prisikrauna, kad kaimiečiai savo už grybus gautus pinigus čia pat galėtų ir išleisti. Toks ūkiškas požiūris. Skaisgirio požiūris irgi panašiai ūkiškas. Ne veltui sakoma, kad lietuviai – žmonės nuo žagrės. Net keista, kad jis į meną pasuko užuot irgi autobusiuku „bambalėlius“ vežiodamas. Tokia veikla, regis, jam būtų tikrai arčiau sielos.
Jei jau pradėjome kalbėti apie žagrę, būtinai reikėtų pabandyti šiek tiek „išrišti“ „Patriotų“ siužetą ir pasvarstyti apie ką jis yra. Ar bent bando būti. Iš tikrųjų tai jis absoliučiai apie nieką, bet kažkokia, R.E.M. dainos žodžiais tariant, gyvenimo imitacija čia visgi vyksta. Į daiktą kažkuo primenantį scenarijų sukištos kelios siužetinės linijos, neabejotinai įkvėptos pastarųjų metų šalies aktualijų. Tenka jas pateikti papunkčiui, nes pačiame filme viskas taip gremėzdiškai suvelta, kad nelabai pavyksta išsyk suprasti kas, kaip ir (svarbiausia) kodėl. Taigi.
- Ramūnas Cicėnas yra kažkoks verslininkas, užsiimantis nežinia kuo. Aišku tik tai, kad jo veikla kažkaip susijusi su žemės supirkimu, sklypų formavimu ir pardavimu. Ne bet kam, o užsieniečiams. Tai, regis, Lietuvoje yra visiškai legalu, bet R. Cicėnas kažkodėl itin bijo teisėsaugos, ima kyšius ir netgi ruošiasi reikalui esant sprukti iš Lietuvos.
- Cicėno įvaizdis reikalauja jam būti dideliu patriotu. Todėl savo sūnui (taip, 35-erių R. Cicėnas turi 20-kelių metų sūnų) jis liepė eiti savanoriu į kariuomenę. Anas ten eiti visai nenori, bet R. Cicėnas pažadėjo jam už tai atsilyginti, tad nieko nepadarysi. Reikia.
- Iš užsienio grįžta ir R. Cicėno dukra. Dar ir žentą parsiveža. Be abejo, užsienietį. Be abejo, Giedrių Savicką. Jis yra veganas, o tai beveik tas pats, kas būti gėjumi. O būti veganu arba gėjumi yra juokinga jau savaime, todėl G. Savickas yra labai juokingas. Ypač kai nesugeba net pataikyti į krepšio lentą arba šoka polką su ragučiais, arba bučiuodamasis su Arūnu Sakalausku (tenka pasikartoti: su vyrais bučiuojasi tik gėjai, o būti gėjumi yra labai juokinga; galėtų Romas Zabarauskas tai atsiminti ir pradėti kurti visokias banalias komedijas užuot gaišinęs visų laiką su savo pretenzingomis dramomis).
Taigi štai jums trys banginiai, ant kurių laikosi „Patriotai“: žemės pardavimo referendumas, šauktiniai ir emigracija. Taip ir matai, kaip kompanija susirinko toje pačioje Skaisgirio sodyboje ir mirkdami kubile scenarijaus gaires dėliojo. Prie alaus ir rūkytų kiaulės ausų. Sudėlioję paskambino keliems draugams ir sutarė dėl filmavimo laiko. Visa kita – jau istorija.
Liūdna istorija. Labai liūdna. „Patriotuose“ esama kažko tiesiog tragiškai liūdno. Ir daugelio prisidėjusiųjų prie šio produkto nuoširdžiai gaila. Gaila Alvydo Šlepiko, gaila tų kelių aktorių, kurie stengėsi atidirbti už savo atlyginimą, gaila tų berniukų, kurių tėvai jiems liepė filmuotis šitame reikale. Tačiau visų labiausiai gaila tų įžymybių, kurios praeitą savaitę turėjo sudalyvauti „Patriotų“ premjeroje. Gaila, kad paklausti na kaip? jie turi sumeluoti, jog visai nieko. Nes juk negali atsakyti, kad anas produktas yra tikrų tikriausias „mėšlo gabalas“. Lietuva mažas šalis, maža rinka. Niekada negali žinoti, gal dar teks su tais žmonėmis, kuriuos taip norisi sukritikuoti, padirbėti. Todėl nevalia užgauti. Šiukštu.
„Singing Fish“ archyvas
Galime ilgai, net su pasispjaudymais, kalbėti apie tai, kodėl tokie gaminiai kaip „Patriotai“ visgi yra sėkmingi. Štai ir šį savaitgalį į kino teatrus jis pritraukė daugiausiai žiūrovų. Ką kaltinti??? Juk taip norisi kažką apkaltinti! Skaisgirį? Velniop tą Skaisgirį. Jeigu ne jisai, tai kas nors kitas. Jis tik problemos veidas. Kumštuku norisi pagrūmoti nebent žinomiems žmonėms, kurie apsiima vaidinti tokiuose dalykuose. Būtent jie juk ir pritraukia į kino sales žmones. G. Savickas? Taip, mačiau jį per televizorių. Juokingas toks! Maivosi juokingai. R. Cicėnas? Žinau! Taigi su Savicku kartu maivydavosi. Juokingai. A. Sakalauskas? Ir jį televizoriuje mačiau!
Aišku, G. Savickas, jeigu ir moka kažką daugiau už maivymąsi, labai sėkmingai tai slepia, o R. Cicėno humoro viršūnė buvo jo agitacija tematiškai susijusiame Šliužo žemės referendume. Tačiau žmones jie pritraukia. Kažkur matyti veidai turi tą savybę. Kitaip nebus. Taip yra Holivude, taip yra Bolivude, taip yra ir pas mus. Bėda tik ta, kad, pavyzdžiui, Holivude žinomi žmonės dažniausiai sau kelia tam tikrus reikalavimus. Yra tam tikras blogumo lygis, kurio jie sau neleidžia pasiekti. Bent jau dažniausiai. „Patriotuose“ yra tokių scenų, į kurias žiūrint kyla toks rėksmingas klausimas: ar tai yra geriausias dublis, kokį jums pavyko išspausti??!! Gimnazistai į savo vaidinimus ar mėgėjiškus filmus rimčiau žiūri. Visi susiję su „Patriotais“ kažkuo primena tingius studentus per sesiją. Gal kažkaip praslysiu. Uf, praslydau. Gal ir kitą kartą praslysiu.
Labai norisi „Patriotus“ palyginti su maždaug per Naujuosius pasirodžiusiais „Tarp mūsų berniukų“. Tai tikrai nebuvo geras filmas. Apsaugok Viešpatie! Toli jam iki tokio titulo. Tačiau lyginant su „Patriotais“ jis atrodo tarsi genijaus darbas. Operatoriaus darbas, šiokia tokia režisūra, ne pats blogiausias scenarijus, savimi nesišlykštintys aktoriai. Pasirodo, visa tai yra prabangos prekės.
Nieko nepadarysi. Kol gyvensime dėdžių ir dėdienių krašte, tol būsime maitinami tokiais produktais kaip „Patriotai“. Žinomi žmonės sutinka filmuotis „Singing Fish“ projektuose, todėl „Singing Fish“ juos kuria, todėl žmonės ateina jų žiūrėti, todėl žinomų žmonių žinomi draugai ir pažįstami nenorėdami atstumti ar įžeisti savo publikos ir savo draugų ar pažįstamų viešai žarsto komplimentus tiems, kuriems jų žarstyti nederėtų, todėl žinomi žmonės savo sąžinę ramina kartodami sau, kad nieko čia blogo užsidirbti iš „Singing Fish“ produkcijos, todėl jie tai ir daro, todėl „Singing Fish“ juos ir toliau kviečiasi, todėl žmonės ateina žiūrėti jų produkcijos, todėl… todėl todėl todėl. Gyvenimo ratas. Menko, slogaus, betikslio gyvenimo ratas.
Filmo anonsas: