Siaubo filmai yra keistas žanras. Susimoki žmogus pinigų, kad patektum į kino salę, jog tave išgąsdintų. Jeigu filmas gerai pavykęs, tai po to kelias dienas negali nusiraminti. Na, bent jau tokia idėja. Labai įdomu, bet pastaraisiais metais būtent siaubo filmai yra patys pelningiausi Holivudo produktai. Jie paprastai turi gana kuklų biudžetą, bet pritraukia minias. Aišku, siaubas siaubui nelygus. Yra tokių filmų a la „Pjūklas“, kurie ne tiek gąsdina, kiek kuria diskomforto jausmą. Yra ir tokių, kuriuose pilna visokiausių jump scare’ų, kai žiūrovas tiesiog prigaunamas iš netyčių ir labiau nustebinamas, o ne realiai įbauginamas. Trečioji kategorija visai kitokia. Tai kūriniai, kuriuose įtampa kuriama iš lėto, o baimė sėjama pamažu. Tai sunkiausiai pasiekiama, bet būtent tokie filmai turi išliekamąją vertę.
Šita įžanga iš tikrųjų skirta visai ne tam, kad aš pasirodyčiau suprantantis kažką apie siaubo filmus. Atvirkščiai. Čia viso labo pamąstymai apie tai, prie kurios kategorijos būtų galima priskirti „Paveldėtą“ – filmą, kuris, kaip kad byloja legenda, „Sundance“ festivalyje sulaukė audringų ovacijų, o dabar skaldo auditorijas visame pasaulyje. Vieni jį giria, kitiems jis atrodo totalus nesusipratimas. Kurie teisesni?
„Paveldėto“ siužetas pakankamai paprastas ir nekomplikuotas. Toni Collete kuriamas personažas, miniatiūras kurianti menininkė, gyvena sau iš pažiūros ramų gyvenimą užmiestyje su vyru, sūnumi ir dukra. Ir motina. Joje ir slypi visos problemos. Jųdviejų santykiai baisiai komplikuoti, o motinos mirtis, nuo kurios filmas prasideda, atveria pakankamai daug žaizdų, kurios išbalansuoja tiek pačią Toni Collete, tiek visą šeimą.
Maža to, paaiškėja, kad motina buvo dar keistesnė ir kraupesnė, nei buvo manyta iš pradžių, ir slapta užsiiminėjo spiritizmu bei panašiais satanistiniais ritualais. Pasakoti daugiau kaip ir būtų nebegražu, nes įlįstumėme į pavojingą spoilerių teritoriją. Tiesiog konstatuokime, kad šeima pamažu ima ristis į beprotystę ir tikrą arba netikrą pragarą.
Aš ne be reikalo taip sukomplikavau paskutinį sakinį. Vienas puikiausių „Paveldėto“ bruožų yra tai, kad labai ilgai negali suprasti, ar tie keisti dalykai, kurie jame vyksta, yra realūs, ar labiau išduoda nuolat prastėjančią veikėjų protinę būseną. Taip žmogus ir spėlioji. Kai kurie įvykiai paskatina galvoti vienaip. Kiti įvykiai – kitaip.
Sumaištį dar labiau didina tai, kad pats filmas šiaip jau atrodo labai realistiškai. Filmo personažai veikia ne kokioje nors apribotoje erdvėje (ech, tas klišinis vaiduoklių namas, stovintis ant aukšto kalno ir vietinių aplenkiamas per šimtą metrų). Jie dirba savo darbus, eina į mokyklą, vakarėlius, grupinius užsiėmimus, susipažįsta su žmonėmis ir t.t. Tai stiprina jausmą, kad stebime ne kažką paranormalaus, o vienos šeimos tragediją. Už tokio tono sukūrimą reikia girti režisierių Ari Asterį. Ko gero, būtent jo dėka filmas taip puikiai atrodo ir nesunkiai sueklią tokią įdomią atmosferą. Tai daryti padeda ir neeilinis Colino Stetsono garso takelis.
Jeigu reikėtų įvardinti, apie ką šis filmas yra, tai tas atsakymas būtų – apie šeimos griūtį. Motinos (senelės) mirtis tampa ta sniego gniūžte, kuri pradeda tikrą griūtį. Iš pradžių pamažu, o po to ir visu smarkumu išlenda ilgai slėpti skauduliai. Visa ko centre – Toni Collete ir jos sūnaus konfliktas. Ji laiko ant jo užslėptą pyktį, nes iš tikrųjų niekada jo nenorėjo. Jis jaučiasi apatiškas ir sykiu piktas, nes visada tai jautė. Stebėti jų santykio vystymąsi bei šeimos struktūros irimą yra labai nelengvas, bet labai įtraukiantis procesas. Ypač kai tiek T. Collete, tiek jos sūnų vaidinantis Alexas Wolffas taip puikiai atlieka savo darbą.
Kita vertus, kartu su anksčiau išvardintais pliusais, „Paveldėtas“ turi pakankamai ryškių trūkumų. Ir jie labai glaudžiai susiję. Filmas visgi tarytum nesugeba apsispręsti, ar jis nori būti realistiškas ar mistiškas. Kurį laiką gali intriguoti žiūrovą tuo klausimu: čia tikra ar beprotystė? Tačiau galiausiai turi apsispręsti. „Paveldėtas“ tą sprendimą priima šiek tiek per vėlai. Dėl to labai nukenčia jo atomazga, kuri tikrai nėra tokia įtempta, kokia galėjo būti, ir nesuteikia išbaigtumo jausmo. Iš kino salės tikrai neišeini nusivylęs, bet ir nepasisotinęs.
Jeigu jau prakalbom apie kino sales. „Paveldėtas“ turi ir dar vieną bėdą, kuri iš tikrųjų net nėra jo bėda. Tai žiūrovai. Aš tikrai neapsiimsiu auklėti žmonių ir panašiai, bet akivaizdu, kad šis filmas yra tikrai poliarizuojantis, o kai kuriems žiūrovams labai sunkiai sekasi nuslėpti savo nepasitenkinimą, nekantrumą, nesupratimą, ar kaip tai bepavadinti. Nuolatinis šnabždesys, juokas ten, kur jam tarsi nėra pagrindo, niurnesys pasirodžius titrams… Tai trukdo susikaupti, traukia tave lauk iš filmo. Ir labai gaila, nes tiek dėl kinematografijos, tiek dėl garso „Paveldėtą“ būtina žiūrėti dideliame ekrane. Tikrai nesinori nieko gėdinti. Tačiau faktas, kad publika yra pripratinta prie jump scare’ų ir panašių dalykų, todėl pamačiusi kažką lėtesnio nebežino, kaip reaguoti. Ir ką tu jai? Aš susimokėjau pinigus, todėl turiu teisę būti nemandagus.
Todėl labai raginu pabandyti išvengti tokių nekantrių minių. Eikite į „Paveldėtą“ savaitės pradžioje, kai salės būna tuščiausios. Įsijauskite į atmosferą, muziką, puikią vaidybą. Šis filmas greičiausiai jūsų nepriblokš, bet tikrai jus sudomins savo kokybe, bandymu nuveikti kažką šiek tiek kitokio. Juk originalesnės idėjos visada yra labai laukiamos.
Filmo anonsas: