fbpx
Filmų apžvalgos, Lietuviški filmai, Naujienos, Rodoma kine

„Pelėdų kalnas“. Apie ką ūkė pelėdos kalne? (apžvalga)

„Pelėdų kalnas“
Nuotraukos autorius: Lukas Juzėnas

Pasirodo, Pelėdų kalnas yra reali geografinė vietovė Kaune. Atleiskite, kauniečiai, bei kiti, kuriems vieta žinoma taip pat puikiai, kaip sostinės gyventojams Tauro kalnas. Žiūrint filmą svarbiau, kokį vaidmenį kalnas atlieka jame: tai fantastiška vieta, kurioje jauni žmonės gali būti savimi, gali būti laisvi. Tai šokių, linksmybių, laisvės ir jaunystės simbolis, nes „Pelėdų kalnas“ (2018) visų pirma yra pasakojimas jauniems žmonės apie juos pačius, tik itin sudėtingu Lietuvai laikotarpiu.

Režisierius Audrius Juzėnas šios užmačios neslepia, per premjerą net pristatė atvirai – filmas skirtas jaunimui ir nufilmuotas jam artima kalba. Tiesa, nežinau, kokį jaunimą A. Juzėnas turi galvoje. Galbūt nebepatenku į šią kategoriją, nes greitas montažas ne tik neleidžia nuobodžiauti, bet ir verčia mintyse spaudinėti „stop“ ir „cut“ mygtukus. Orientuotas į greičio reikalaujančią publiką, „Pelėdų kalnas“ susiduria su kitomis problemomis: nereikalingų trumpų kadrų gausa ir padrikumu. Bet visa tai galima atleisti, o ir daliai auditorijos turbūt patiks – pagaliau kine kokybiškas lietuviškas filmas be ilgų, filosofiškų tylos pauzių.

„Pelėdų kalnas“
Nuotraukos autorius: Lukas Juzėnas

Vis tik filme glūdi dar viena su jaunimu susijusi problema: pirmoje filmo dalyje veikėjai vaizduojami kaip nebrandūs kvaileliai, atliekantys tris veiksmus: šūkaujantys vienas kitam slengu, apkalbantys potencialią porą bei būdus ją suvilioti ir besibučiuojantys. Turint omenyje tai, jog filmo herojų tikrai daug ir jų charakteriai nėra išvystyti, žiūrėti į hormonų ir nieko daugiau apimtus -niolikinius yra paprasčiausiai neįdomu. Jaunimas yra truputėlį daugiau nei bazaras apie mikimauzo veido berną, kurį įsikliopinai. Identiški ar panašūs žodžiai vartojami ir filme. Aišku, geriau tokie nei dramatiški monologai, nors pasitaikė ir jų, ir pernelyg emocionalios muzikos. Tikriausiai to sunku išvengti filme, kuris prisiliečia prie laisvės kovotojų temos.

Nors iš pirmo žvilgsnio (bent taip buvo galima manyti prieš pradedant žiūrėti filmą) filmas žada pasakoti apie kovotojus prieš okupantus, kaip veikėjų filme jų nėra. Taip, bėgioja ir šaudo sovietų kariai, tačiau su jokiais kertiniais blogiukais žiūrovas nėra supažindinamas, išskyrus vieną seržantą filmo pabaigoje. Visi kareiviai tėra pilka masė, todėl filmo herojai greičiau kovoja prieš visą totalitarinę sistemą: trėmimus, korupciją, girtuoklystę, laisvo žodžio ribojimą. Todėl ir filmas lydimas ne vientiso naratyvo, o atskirų pasakojimų. Paiki ‑niolikiniai užauga ir gyvena skirtingus gyvenimus: kas prisideda prie partizanų, o kas tampa spekuliantu, kas grįžta iš tremties, o kas šlaistosi prasigėręs. Kompleksiškame pasipriešinime ne visi buvo bebaimiai herojai ir A. Juzėnas tai parodo. Režisierius atskleidžia Lietuvos gyventojų stiprybę ir gebėjimą priešintis taip, kaip kas sugeba, nenuklysdamas į patosą, todėl kūrinys išlieka įkvepiantis ir įtikinantis.

„Pelėdų kalnas“
Nuotraukos autorius: Lukas Juzėnas

Ne visiems patiks toks sprendimas. Reklamuotas kaip patriotinis filmas, „Pelėdų kalnas“ gali užsitraukti itin tradiciškai nusiteikusių žiūrovų rūstybę. Kodėl tiek mažai partizanų, sakys jie, kai intymių scenų gal net visos trys. Jau dabar atsirado komentatorių, teigiančių, jog tokių scenų buvo per daug. A. Juzėnas – ne P. Pasollini ir ne L. von Trieras, nieko atviro nėra. Taip, ne visos tos scenos reikalingos, retkarčiais per daug ištęstos, neišnaudotos ir mažai ką pridedančios prie filmo pasakojimo. Bet visų iš esmės besipiktinančių belieka paklausti, ar jūs dar vadovaujatės credo „Sovietų sąjungoje sekso nėra“? Tai, jog „Pelėdų kalnas“ kalba apie bandančių pasipriešinti jaunų žmonių gyvenimus tragišku šaliai laikotarpiu, o ne trafaretinius kovotojus, yra ne filmo, o bereikalingus lūkesčius susikūrusių žiūrovų problema.

„Pelėdų kalnas“ – tai filmas apie žmones, kuriems teko nelaimė užaugti Sovietų Sąjungos okupacijos pradžios laikotarpiu. Tai jausminga, greita, gražiai nufilmuota juosta, kurią dėl veikėjų gausos gal ir ne visada lengva sekti, tačiau dėl puikiai suvaidinusių aktorių, gražių operatoriaus sprendimų ir, svarbiausia, dėl naujoviško požiūrio į pasakojimą apie pokario Kauną verta pamatyti visiems, bent kiek besidomintiems lietuvišku kinu.

Filmo anonsas:

Komentarai

Domiuosi politika ir žmogaus teisėmis, todėl nenuostabu, kad būtent šių aspektų pirmiausia ir ieškau žiūrimuose filmuose. Net ir ne visuomet užsimindamas tiesiogiai, kinas, nori nenori, plėtoja tam tikrą problematiką ir jos diskursą vien paties paminėjimo, vaizdavimo faktu. Kad ir kokie fantastiški ir neįtikėtini bebūtų, filmai kalba apie tas pačias realaus pasaulio problemas. Tik nenuspėjama tampa riba: kas kam daro įtaką – realybė kinui ar kinas realybei. Prieš maždaug šimtą metų pirmas bučinys kino ekranuose sukėlė pasipiktinimą dėl atvirumo. Normos pakito, tačiau atsirado kiti nepatogumai, apie kuriuos kalbėti privalo ir kinas. Suvokimas keičiasi, scenos atvirėja, o aš žiūriu filmus ir noriu pasidalinti savo apžvalgomis su Tavimi. Tai nereiškia, kad visur reikėtų tikėtis politinio aspekto. Kartais filmas tam nepasiduoda, o kartais norisi ko nors lengvo prie puodelio kavos.