„Pelėdų kalnas“ – priminimas šiuolaikiniam žmogui. Interviu su filmo aktoriais

Kitų metų pradžioje, vasario 16 d., Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo proga Lietuvoje pasirodys istorinė ilgametražė drama „Pelėdų kalnas“. Filmo autorius – Audrius Juzėnas – ne pirmą kartą imasi istorinės temos. Šįkart jis vaizduoja draugų būrelį, aplink kurių šeimų ir meilės istorijas sukasi veiksmas. Pagrindinius jaunuolių vaidmenis atlieka kine debiutuojantys aktoriai. Du iš jų – Aidą Jurgaitį, atliekantį pagrindinį studento Tado vaidmenį, ir Arną Danusą, vaidinantį partizaną – pasikviečiu pokalbiui.

Aktoriai pripažino, kad nėra davę daug interviu. „Mes gi jauni, nieko nežinom“, – juokavo Aidas. Pagalvoju, kad labai gerai – būsiu viena iš nedaugelio pakalbinusių būtent juos, o ne režisierių.

Ankstesni A. Juzėno darbai – tiek „Vilniaus getas“, tiek „Ekskursantė“ – nukelia į praeitį: pirmasis į 1942–1943 m., o „Ekskursantėje“ veiksmas vyksta  5 metais vėliau. Naujausiame filme, kuris yra tarsi ankstesniųjų tęsinys, A. Juzėnas gilinasi į laikotarpį tarp 1948-ųjų ir 1953-iųjų kovo, kai mirė Stalinas. „Pelėdų kalno“ scenarijaus autorius – Pranas Morkus, su kuriuo A. Juzėnas bendradarbiavo kurdamas „Ekskursantę“. Įžangą baigiu, pradėkime pokalbį.

Vaidmenys „Pelėdų kalne“ – jums pirmieji kine, ar ne? Kokia jūsų patirtis scenoje?

Aidas Jurgaitis (toliau – A.J.): Na, Arnai, tu sakyk, kine turi daugiau patirties.

Gali pasigirti.

Arnas Danusas (toliau – A.D.): Na, gerai, pasigirsiu. Pats pirmas vaidmuo buvo pirmam kurse, kai filmavomės pas studentus. To filmo net nemačiau. Antrame kurse vieną kartą filmavausi suomių filme. Ten buvo mažytis, epizodinis vaidmuo. Filmas vadinasi „Kitos merginos“. Paskui nusifilmavau keletoje reklamų ir dokumentiniame filme, į kurį visi ėjo filmuotis.

A.J.: Tai – vokiečių „Popiežius prieš Hitlerį“. Daugiausiai teko vaidinti akademijos studentų darbuose. Įprastai jei praeini atranką, gauni sunkesnių vaidmenų. Esu vaidinęs viename amerikiečių trumpametražiame filme. Ten vaidinau partizaną, t. y. tai, ką Arnas „Pelėdų kalne“.

Tikriausiai galėjai jam patarti, ar ne?

A.J.: Ne, nepatarinėjau. Mes dar naujokai. Vis dėlto „Pelėdų kalnas“ yra pirmas didysis filmas, o teatre Arnas turi daugiau vaidmenų. Tačiau kartu pasirodome Povilo Makausko spektaklyje „Laimingasis princas“. 

A.D.: Paskutinė spektaklio, kuriame vaidinau, premjera buvo Łukaszo Twarkowskio „Lokis“. Dar su Giedre Kriaučionyte išleidome „X tavyje“. Taip pat dirbome kartu su Ryčiu Saladžiumi – padėjau kurti muziką monospektakliui. Justina Smieliauskaitė „išleido“ savo magistrinį darbą „Žuvėdros dienoraščiai“, kurį „paėmė“ „Atviro rato“ teatras.

Tikriausiai dėl šios priežasties filmavimo aikštelėje buvo gera atmosfera.

A.D.: Būtent!

A.J.: Taip.

A.D.: Kalbėjom su kursioku Karoliu: „Supranti, mes dabar tokį nuotykį išgyvenam. Vaidinam karą, žaidžiam, visa kita… Tos naktinės pamainos, viskas labai faina, bet smagiausia, kad visi esam kartu.“ Apskritai mūsų kurse tik vienas žmogus, Rūta Šmergelytė, buvo iš Vilniaus. Visi kiti iš kaimų. Visos kitos Lietuvos.

Iš kur jūs patys esat?  

A.J.: Iš Klaipėdos. Nors 16-ika metų gyvenau Klaipėdoje, bet nesu tikras, ar save laikau klaipėdiečiu. Na, Klaipėdoje praleidau didžiąją gyvenimo dalį, tačiau esu daug kur kitur gyvenęs.

A.D.: Aš esu iš Baisogalos. Tai – mažas miestelis tarp Šiaulių ir Panevėžio.

Studijas jau esate pabaigę?

A.J.: Taip, pavasarį bus 2 metai.

Kaip atsiradote filmo aktorių sąraše? Kaip vyko atranka?

A.D.: Sakyčiau, kad atranka buvo labai atvira. Juzėnas kvietė labai daug žmonių. Kiek jis sakė, kad kvietė? Gal 48…

A.J.: Nežinau tiksliai kiek, bet jaunąją akademijos kartą tikrai. Tada buvom trečiakursiai – kvietė mus ir ketvirtakursius. Žodžiu, visus jaunuosius kvietė. Pamenu, kaip Dalia Survilaitė visiems skambino.

A.D.: Visi pasidalino: „Ar girdėjot, kad…“?

A.J.: Po antros atrankos netgi atrinko tuos, kurių nebuvo pirmoj. Vėliau kažkaip įsiprašė. Gal ne vaidmeniui, bet kad pasižiūrėtų į juos.

A.D.: Atranka buvo pakankamai standartiška. Gavome dalį scenarijaus, keletą personažų pasibandyti. Ateini su tekstu, sėdi režisierius, jis paaiškina, kaip nori, ir jei supranti… (juokiasi). Šis filmas buvo tarsi pirma kino mokykla. Tai – visai kas kita nei teatro studijos, tai, ką mokėmės 4-erius metus. Atėjome lyg į šaltą dušą. Nežinai, kaip plaukti, ką daryti. Iš tiesų, režisierius ir visa komanda labai pozityviai priėmė, jautėsi didelis palaikymas.

A.J.: Iš tikrųjų, galbūt tik pradžioje jautėsi tai, kad esame jauni, kad kažko nemokame. Labai greitai susigaudėme, pajutome ryšį, pagarbą vieni kitiems.

Galbūt po šios patirties kitaip vertinate Lietuvos aktorių vaidybą kine? Dažnai prikaišoma esą filmuose aktoriai vaidina lyg teatre.

A.J.: Teatrališka vaidyba? Netgi iš Juzėno girdėdavau pastabų aikštelėje: „Mesk tą teatrą!“. Jauni aktoriai neturi kino patirties. Išėjus iš akademijos ir nežinant, ką daryti, atrodo, kad reikia padaryti daugiau. Kine reikia būti natūraliam, nors kartais atrodo, kad nieko nedarai.

A.D.: Nepasikeitė. Galbūt dėl to, kad nesu žiūrėjęs daug lietuviško kino. Nežinau, kaip mano požiūris turėtų pasikeisti. Šiame filme Juzėnas man buvo pirmasis mokytojas. Kiek esu susidūręs su režisieriais, jie niekada daug nereikalaudavo. Eini taip, kaip žinai. Gal dėl to, kad filmuodavomės reklamose ar kad tai buvo epizodiniai vaidmenys. Būdavo abydna. Atrodydavo, kad nėra poreikio. Čia buvo, kad tiek pats esi užsidegęs, tiek Juzėnas. Smagu, kai yra abipusis degimas, kuris nenustoja. Atrodo, net jei jis vaikščiotų mėlynas ar pajuodęs, vistiek nenustotų degęs.

A.J.: Yra skirtumas, kai esi žiūrovas, ir kai pats jame vaidini. Aš kitaip dabar žiūriu lietuvišką kiną. Pradedi pateisinti tam tikrus dalykus, prieš tai buvau žymiai radikalesnis. Sakiau, kad man nepatinka lietuviškas kinas: vaidyba ne ta, matosi klaidos, buvau nepatenkintas… Dabar, kai pamačiau pačią virtuvę, tapau supratingesnis kitų atžvilgiu.

Ar norėtumėte kine vaidinti toliau? Gal jau esate sulaukę pasiūlymų?

A.J.: Pasiūlymų? Nelabai. Į aktorystę stojau dėl dviejų dalykų: kad patirčiau du gyvenimus, nes tai – vienintelė profesija, kurioje galima išbandyti kitas. Aš taip traktuoju šią specialybę. Daktaru ar kariškiu galbūt nebūsiu, bet per aktoriaus gyvenimą aš galiu pabūti kitais personažais. Kita priežastis – kinas, kuriam jaučiu didesnę meilę nei teatrui. Todėl vaidinti kine norėčiau. Gal dar prisideda tai, kad žmonės sako, jog turiu tinkamesnius kinui nei teatrui veido bruožus.

Arnai, kaip tu? Ar norėtum?

A.D.: Nežinau. Man turbūt, ar kinas, ar teatras, nėra labai svarbu. Svarbiau, kokie žmonės. Komanda svarbiausia. Frazė – „nesvarbu ką, svarbu su kuo“ – priklauso Eglei Gabrėnaitei. Visiškai su ja sutinku. Kai „darėme“ „Pelėdų kalną“, „Lokį“ ar „Yolo“, buvo labai gera chebra. Dėl to būdavo labai smagu.

A.J.: Kai tave supa bendraminčiai, lengviau kurti, tave supranta. Turi erdvę, kur išsilieti.

Filmavimai vyko trimis etapais. Prasidėjo 2015 m., vėliau tęsėsi 2016 m. rudenį ir baigėsi šiemet balandį. Kaip sekėsi dirbti filmavimo aikštelėje skirtingais etapais? Kodėl prireikė trijų kartų?

A.J.: Viskas prasidėjo nuo tyzerio filmavimo, kuris, jei neklystu, buvo skirtas finansavimui gauti. Kino gamyba užtrunka. Ilgesnį procesą aš „užskaitau“. Pastaruoju metu būna, kad scenarijų labai greit parašo, greit nufilmuoja ir t. t. Trys mėnesiai ir jau filmas. Tai – kitoks būdas, kuris nėra blogas, tačiau man asmeniškai priimtinesnis yra ilgesnis procesas – turi laiko vaidmenį sukurti, pagauti atmosferą. Gal 2, beveik 3 metai atrodo ilgai, bet taip neatrodė.

Aidai, vaidini Tadą. A. Juzėnas jį apibūdino kaip „Jis nei prisitaikęs, nei neprisitaikęs, toks tipiškas lietuvis“. Kaip jį apibūdintum pats?

A.J.: Režisieriui esu sakęs, kad manau, nors mano personažas pabaigęs mokyklą atranda kažką naujo, vėliau jo gyvenimas žlunga, tačiau jei galų gale jis visa tai išgyvena, tuomet jis galėtų būti vienu iš signatarų. Toks jo charakteris – ginklo į rankas neiima, netampa partizanu, bet gyvendamas priespaudoj jis randa būdų, kaip pagelbėti išvežtiems į Sibirą lietuviams. Jis supranta, kad yra kitokių kelių nei radikali ir politiška kova už laisvę. Mano personažas nori imti ginklą, būti partizanu ir kovoti, bet dėl to, kad yra auklėtas kultūringoje šeimoje, turi tėvus, jaučia meilę, empatiją, negali to padaryti, nes miręs tai prarastų.

Arnai, tu vaidini partizaną. Koks yra tavo personažas Šmelingas? Kaip tavo personažas yra susijęs su Tadu?

A.D.: Iš pradžių ne visai partizanas. Visi jaunuoliai yra iš vienos chebros, iš vienos mokyklos. Filme rodomi skirtingi jų visų likimai. Lietuvoje tuo metu, 4-ajame ir 5-ajame dešimtmečiais, vyrauja rusų priespauda. Mano personažas Šmelingas Lietuvoje yra likęs vienas – mamos nėra, jo tėvas likęs Vokietijoje, nes dalyvavo partizaninėje veikloje. Vienintelis jo globėjas yra partizanų vadas. Mūsų personažai kaip ir pagrindiniai, tačiau jie turi skirtingas „šakas“: Šmelingas yra atstumtasis, veikiantis pogrindyje, o Tadas dalyvauja visuomeniniame gyvenime. Tarp jų stovi nuostabaus grožio mergina…

A.J.: Moteris! Kaip be moters? Abu ją įsimyli ir susidaro meilės trikampis.

Kiek ši linija filme yra plėtojama?

A.J. Praktiškai pagrindinė linija.

A.D.: Ne visai pagrindinė… Net nežinau, kaip pasakyti.

A.J.: Mergina yra nuo pradžių. Mes esam lyg ir pora. Tada atsiranda Arno personažas ir susidaro meilės trikampis. Tad meilė galbūt ne tema, bet potemė, kuri keliauja per visą filmą.

A.D.: Nežinau, ar reikia skirstyti. Meilės tema tiesiog yra. Ji stipri bet kokiu atveju.

Esate jūs dviese, mergina ir jūsų klasiokai. Gal galit trumpai papasakoti apie savo ratelį?

A.J.: Karolis Kasperavičius vaidina Rodrigo – dendį, šusteką. Filme žiūrovai pamatys, kaip Rodrigo nepasiseka. Savotiškai taip. Vieni gal pasakys, kad jam taip ir geriau.

A.D.: Nespoilink.

A.J.: Adomas Jasiukėnas vaidino Veličką. Žemo ūgio, juokdarys. Jis buvo draugijos komikas, vėliau sukuria šeimą. Jo gyvenimas klostosi su tam tikrom peripetijom. Kauno fauna.

A.D.: Gal nereik šito sakyt (juokiasi).

A.J.: Dar buvo Alfas, kuris yra sportininkas, norintis būti daktaru. Jam kaip ir pasiseka, bet ne visai. Visi veikėjai, nors buvo neišskiriami draugai, vėliau nesusieina.

A.D.: Filme jų gyvenimas trunka gana ilgą laiką.

A.J.: Taip, apie 5-erius metus.

Kaip patys trumpai pristatytumėt filmą? Istorija – ne kiekvienam įdomi tema.

A.J.: O turėtų būti. Istorija kartojasi spirale. Žinodamas ją, gali ne nuspėti gyvenimą, bet suprasti. O apie ką filmas? Apie jaunus žmones, kurie karo, represijų, cenzūros aplinkybėmis bando būti laisvais. Yra ir vyresnių veikėjų, matome ir jų gyvenimus, kaip jie subyra. Tad filme pateikiamas visuminis to laikotarpio Lietuvos paveikslas – kaip buvo sunku, todėl vieni lūžo, kiti ne. Prieš keletą dienų pagalvojau, kad tai yra savotiškas priminimas mums, dabartinei kartai, nes mes nežinome visos tautos atsiminimų – seneliai miršta, kuo toliau, tuo labiau tai nyksta ir atstumas tarp mūsų ir istorijos didėja.

A.D.: Arba gal mes jau primiršę esame. Visai neseniai buvau Baltarusijoj. Filmavausi filmo demo variante apie Tadą Ivanauską. Ten kalbėjausi su viena moterimi. Ji įdomiai pasakė, kad dabar istoriją esame pamiršę, nes išgyvenam tarsi Vilniaus kompleksą, t. y. savo identiteto ir tapatybės krizę. Nebėra aišku, ar čia yra lietuvių miestas. Kitose Lietuvos dalyse identitetas ganėtinai aiškus. Tačiau Vilnius yra pasaulietinis miestas.

A.J.: Taip! Čia ir žydų, ir arabų buvo, mečetės pastatytos. Tad filmas yra tarsi priminimas.

A.D.: Kaune visos revoliucijos prasidėjo. Savotiškos nacionalizmo bangos. Tiek tuo metu, tiek ir dabar.

Mokykloje visi mokėmės istorijos, tačiau kaip jums sekėsi suprasti tam tikrus istorinius momentus? Kaip gilinotės į laikotarpį, kuriame negyvenote?

A.D.: Kai buvom „Comic Con Baltics“, ten gavome panašų klausimą ir nustebau, kad apie tai nesusimąsčiau. Prisimenu, kai ateidavau į aikštelę, dažnai nustebdavau pamatydamas „savo namus“ – tas laikmetis, ginklai, įrankiai… Man labai patiko, kaip visa tai atrodė.

A.J.: Nors negyvenau tuo laikotarpiu, tačiau pajaučiau skurdą ir nepriteklių. Dabar mes turime švarius rankšluosčius ir t. t. Tada visi tą patį rankšluostį mėnesį naudodavo – išmazgotą, suplyšusį. Galbūt turiu daugiau sąsajų dėl močiutės papasakotų istorijų. Galbūt pravertė ir tai, kad pats esu ne visai lietuvis, pusiau ukrainietis. Be to, vaikystėje patyriau nepriteklių.

Ar režisierius neorganizavo jums specialių susitikimų, gal patarė perskaityti tam tikrus kūrinius ar pažiūrėti filmus?

A.D.: Dėl kovos scenos lankiau boksą. Buvo scena šokiuose, į kuriuos mano personažas nebuvo kviestas. Mano treneris buvo be galo nuostabus. Norėčiau jam padėkoti. Labai šviesus žmogus. Juzėnas ar prodiuserė susitarė su juo ir už visas pamokas jis nepaėmė nė cento.

A.J.: Jo personažas pagal scenarijų yra buvęs boksininkas. Savaime suprantama, kad žiūrėjau filmus, paveikslus, skaičiau istoriją. Pavyzdžiui, ėjau į ekskursiją KGB muziejuje, kuri suveikė kaip savotiška inspiracija, padėjo įgauti nuotaiką. Taip pat klausinėjau savo tėvų.

A.D.: Prisimenu, kad klausinėjau tam tikrų žodžių, ką jie reiškia.

A.J.: Aš jaučiau labai didelį apmaudą, nes Arnui teko mokytis bokso, o man panašios galimybės nieks nedavė. Buvo viena scena filmo pradžioje, kur vyksta susipažinimas su personažais – vaikinai aikštėje žaidžia futbolą. Toje aš veidu krentu ant žemės. Tačiau visuose filmavimuose aš su kostiumu, švarus, o Arnas laksto su šautuvu, žodžiu, kaip berniukas. Labai norėjau kažko panašaus. Paskutinę filmavimų dieną galiausiai buvo filmuojama scena su veidu į žemę. Buvau labai patenkintas. Išsipildė svajonė.

Su kokiais iššūkiais susidūrėte?

A.D.: Keletas dienų buvo tikrai sunkios. Kartais buvo nelengva dėl šalčio naktį. Nors ir stovėjo šildytuvai, tačiau aš esu labai jautrus šalčiui. Pamenu, kad buvo labai varginanti diena, kai filmavome bažnyčios sceną. Joje nebuvo daug veiksmo. Tačiau tuo metu man ši scena atrodė įtempta. Taip pat paskutinę dieną turėjau labai gerą pamoką. Juzėnas pasisukęs į mane aiškino, o aš pavargęs sėdėjau ant kėdės  – yra net nuotrauka „Facebook“. Scenarijuje mano personažui buvo ganėtinai ekstremali scena. Buvau susitelkęs į tekstą, į scenos centrą, bet kas vyksta aplinkui nemačiau. Tąkart supratau, kad būtina išnarstyti scenarijų po sakinį, nieko negali praleisti, nes tai tik pakenks. Todėl diena ir buvo sunki, nes turėjau staigiai įsigilinti, buvau nepasiruošęs. Į scenarijų reikia žiūrėti su didele atsakomybe.

Kaip sekėsi dirbti su A. Juzėnu? Kaip bendravote?

A.D.: Prieš kiekvieną sceną režisierius klausdavo, ar turiu pasiūlymų scenarijui, ko nesuprantu. Kalbėtis būdavo be galo įdomu, nes padėdavo atsiremti, nuleisti savo personažą ant žemės. Bendradarbiavimas vykdavo non-stop.

A.J.: Režisierius išlaikė balansą tarp draugiškumo ir profesionalumo: mokytojo ir kartu savotiško tėvo. Visada pasirūpindavo. Bendravimas ir buvimas su juo davė daug.

A.D.: Labai gražus jo pasakymas: „30 proc. kamera, 30 proc. aplinka, 30 proc. partneris ir 10 proc. sėkmės. Važiuojam!“.

Vakar kaip tik pasirodė kito valstybės šimtmečiui skirto filmo anonsas – Sauliaus Baradinsko režisuotas darbas „Grąžinti nepriklausomybę“. Tai – komedija, visai kitoks filmas. Ar „Pelėdų kalnas“ yra rimtas filmas?

A.J.: Rimtesnis.

A.D.: Gyvenimiškas. Visko yra, net ir absurdo.

Ar save laikote save patriotiškais?

A.J.: Taip.

A.D.: Labiau norėčiau save laikyti pasaulietišku žmogumi. Man atrodo, kad dabar Europa po truputėlį radikalėja.

A.J.: Aš esu… Gaila, dabar neprisimenu citatos, kuri man labai patiko, autoriaus. Bet joje sakoma, kad kaip pilietis esu pilietiškas savo valstybės atžvilgiu, o kaip žmogus, esu pasaulietiškas.

Ar jau esate matę filmą?

Kartu: Tik juodraštį.

Kaip sekėsi žiūrėti į save?

A.D.: Buvo labai sudėtinga. Visai kitaip save įsivaizdavau. Kitų suvaidintos scenos atrodė visai gerai.

A.J.: Taip, žiūrėti sunku, nes matai visas savo klaidas. Matau, kur pamelavau, nors sakė išjausti. Gėda. Reikia priprasti. Kitų atveju atrodo, kad jie gerai suvaidino, o aš nelabai.

Tai premjeros laukiate su nerimu?

A.D.: Taip, su jauduliu.

A.J.: Gal dėl filmo atsiras naujų projektų, nes kaip aktorius tikrai noriu dirbti. Iš kitos pusės, baisu, kaip viskas atrodys, kaip filmą priims. Tačiau aš pasitikiu režisieriaus ir komandos vardo suteikiamu svoriu. Prisimenu, kai filmavome ir baigėsi mano pamainos, tai aš dar vieną papildomą pamainą, kur man nepriklausė, likau. Maliausi aikštelėje – su vienu, su kitu pasišnekėjau.

A.D.: Toks liūdesys ir džiaugsmas viename. Filmavimai vyko dviem etapais apie du mėnesius. Gal ir pusantro.

A.J.: Tad visi labai susidraugavome. Gyveni tam pačiam viešbutyje su visa komanda. Ryšys matosi ir filmavimo aikštelėje, ir kadre. Pirmąjį filmą sunku paleisti.

A.D.: Praėjo tiek daug laiko, kai ko nelabai atsimenu. Toks įspūdis, kad nieko nepapasakojom. Bet pamenu, kad kai būdavo sunku, kad šakės, tai galvodavau, kad niekur daugiau nesifilmuosiu, sulysiu į savo mažą teatriuką, į juodą dėžutę, nes ten faina. Dabar atrodo, kad norisi judėti toliau.

A.J.: Prisimenu, kad man sunkiausia buvo, kai turėjau visą savaitę filmuotis. Taip buvo suplanuota. Prisimenu, kad pačią pirmą dieną buvo filmuojame name. Pagal scenarijų aš grįžtu vakare namo, ant stalo – virtos bulvės su lupena, paimu vieną ir išeinu. Man maišosi tekstas, nervinuosi, nesuprantu… Režisierius pasakė, kad paimčiau bulvę, atsikąsčiau, uždaryčiau duris ir išeičiau. Padariau taip porą kadrų. Pirmą kartą bulvę dar išspjoviau. Vėliau nebe. Pasirodo, kad bulvės buvo neplautos. Bet ne tai blogiausia. Po valandos pradėjau vemti, o dar 3 valandos likusios filmuotis! Mane išvežė į ligoninę. Prodiuseriai visi susiėmę už galvų – kas bus, ar atgaivins, ar dar filmuosim… Iki 4 ryto prasedėjau ligoninėje su lašeline. Tada supratau, kad reikia klausyti režisieriaus, bet tuo pačiu žinoti, kas galima. Man buvo sakę, kad nevalgyčiau bulvių.

A.D.: Juzėnas paskui sakė, kad jam tokiu būdu įvyko lūžis. Man tas laikas buvo ganėtinai sunkus – baigiau akadę, prasidėjo magistras. Tamsu. Paskui atsirado „Pelėdų kalnas“. Noriu pasakyti, kad šis filmas tapo atspirtimi, ištraukė iš po sunkios žiemos. Atsirado užsidegimas, kuris tęsiasi. Dėl to labai smagu. 

Pirmos filmo gamybos dalies anonsas:

Oficialus filmo anonsas pasirodys kitą savaitę!