Nuo kovo 31 d. Panevėžio “Garso” kino centre pradedamas rodyti Latvijos režisieriaus Davio Simanio filmas “Pelenų sanatorija”, kurio kūrybos grupėje – ir lietuvių kinematografininkai, montažo režisierius Danielius Kokanauskis, garso režisierius Saulius Urbanavičius ir kt. Filme pasakojama apie karą ir smurtą, nežinomybės ir kitoniškumo baimę, ir apie tai, kaip svarbu neprarasti žmogiškumo, kokios bebūtų aplinkybės. Pasak, režisieriaus – tai išgalvota, bet tikrais įvykiais paremta, istorija. Interviu su „Pelenų sanatorijos“ autoriumi D. Simaniu.
— Intriguoja, kaip gi jums pavyko pakviesti Ulrichą Matthesą, pripažintą vienu iš penkių geriausių aktorių Vokietijoje, į režisieriaus iš mažos šalies debiutinį vaidybinį filmą su labai ribotu biudžetu, jei lyginsime su Europos standartais.
— Bet kuriam režisieriui didelė garbė ir ypatinga patirtis dirbti su tokiu aktoriumi kaip Ulrichu Matthes. Jis yra mylimas ir gerbiamas Vokietijoje, o žiūrovams už Vokietijos ribų jis galbūt geriausiai pažįstamas iš vaidmens garsiame filme „Trečiojo Reicho Žlugimas” (Der Untergang) apie paskutines Hitlerio dienas, kuriame Matthes vaidino propagandos ministrą Goebbelsą. Tai buvo labai sudėtingas ir psichologiškai stiprus vaidmuo, jis suvaidino jį puikiai. Galbūt dėl šio vaidmens man ir kilo mintis, kad „Pelenų sanatorijoje” Matthes galėtų vaidinti Baltijos vokiečių gydytoją, kurio vardas scenarijuje, kaip keistai tai beskambėtų, dar prieš surandant aktorių pagrindiniam vaidmeniui buvo Ulrichas. Toks sutapimas. Žinoma, niekas nesitiki, kad tokio lygio aktoriai sutiktų dalyvauti filmuose, kuriamuose šalyse, apie kurias jie greičiausiai net nėra girdėję, su nežinomu režisieriumi ir be atitinkamo atlyginimo. Visa tai įvyko laimingo sutapimo dėka, ir gal dėl šiokios tokios tarpusavio traukos. Matthes perskaitė scenarijų, susidomėjo, o tada vyko derybos Vokietijoje, kur mes nuvykome kartu su prodiuseriu Robertu Vinovskiu. Mūsų požiūriai sutapo. Ulrichas buvo pasiruošęs daryti mums nuolaidų tiek finansiškai, tiek ir profesine prasme, tai buvo jo kūrybinis pasirinkimas. Pamatęs filmą, jis liko labai patenkintas ir yra pasirengęs dalyvauti mano būsimuose projektuose.
Garsusis Roberto Muzilio romanas „Žmogus be savybių” man buvo labai svarbus kuriant filmą; pagrindinis veikėjas, taip pat vardu Ulrichas, ir jo psichologinės savybės arba, tikriau sakant, jų trūkumas, mane įkvėpė sukurti Baltijos vokiečių gydytojo Ulricho personažą. Pasirodo, Ulrich Matthes yra gavęs Vokietijos kino apdovanojimą už Muzilio Ulricho skaitymą. Taigi, tai sutapimas su trimis Ulrichais.
— Daugelis Europos intelektualų entuziastingai vertino Pirmąjį pasaulinį karą, tarp jų ir Thomas Mannas, kuris manė, kad tai yra galimybė sustabdyti visuomenės degradaciją ir iš naujo įvertinti esamas vertybes. Atsižvelgiant į šiandienos įvykius, ar jūsų filmas – tai galimybė kalbėti apie žmogiškumo trapumą?
— Karas yra siaubingas ir bjaurus. Tuo pačiu jis yra estetiškas. Šis prieštaravimas yra viena iš didžiausių pasaulio paslapčių. Pirmasis pasaulinis karas yra ypatingas, nes tai, apie ką kalbėjo didieji mąstytojai – kad jis atkurs pusiausvyrą pasaulyje – tam tikra prasme tapo tiesa. Įvyko svarbūs ekonominiai pokyčiai, buvo sukurtos nacionalinės valstybės, mene plėtojosi modernizmas. Tuo pačiu, karas sukėlė visišką destrukciją: pirmą kartą istorijoje žmonės buvo žudomi, naudojant technologinius išradimus. Galia privedė mases prie susinaikinimo. Pirmojo pasaulinio karo siaubai sunaikino Apšvietos amžiaus puoselėtas iliuzijas apie racionalų ir modernų pasaulį bei sveiko proto žmogų jame.
Šis filmas yra drama, jame neaukštinamas gyvenimas. Mes nenorėjome suklaidinti žmonių, kad jie nepradėtų galvoti, jog karą verta kariauti, – mano nuomone, visi, kurie dainuoja odes karui, nedovanotinai klysta. Tikėjimas socialine pažanga karo dėka tik skatina karą. Buvo svarbu parodyti žmogiškumą, kurio individas gali neprarasti per karą, tuo atskleidžiant karo beprasmišką smurtą.
— Ar jūs sąmoningai stengėtės išvengti mūšio scenų?
— Taip, tai buvo man labai svarbu; filmas atskleidžia karo žiaurumą ne tiek mūšio lauke, bet per tai, ką karas padaro kiekvienam atskiram žmogui – jo galvai, jo sąmoningumui ir sielai. Karas nerodomas tiesiogiai, bet jis veikia kaip visur esantis fonas. Kažkodėl mes manome, kad karas yra tik ten, kur vyksta mūšiai. Tačiau karas apima didžiulę teritoriją, kurioje žmonės ir toliau gyvena šios grėsmės šešėlyje. Turi turėti omenyje, kad tavo artimieji gali mirti, kad tu pats gali mirti. Tai man atrodė svarbiau – parodyti, kad su karu susijęs ne tik tas žmogus, kuris bėga į tave su ginklu rankose, bet ir tas, kuris gyvena stengdamasis pabėgti į fantazijų ir beprotybės pasaulį. Tačiau karas pasiekia ir juos…
„Pelenų sanatorija” – tai tarsi šoko terapija. Emociškai tai tamsiausias mano filmas, ir aš pasižadu nuo šiol pereiti šviesesnės pusės link. Bet šiame filme aš tikrai norėjau, kad šiurpi baimė apglėbtų mus ir leistų mums suvokti situaciją. Man būtų didžiausias pagyrimas, jei kiekvienas iš mūsų pažiūrėjęs šį filmą įsisąmonintų, kokį privilegijuotą gyvenimą mes gyvename taikos metu, ką mes ne visada branginame.
—Ar jūs studijavote istorinę medžiagą? Suprantama, kad istorija apie sanatoriją nėra visiškai išgalvota.
— Pradinė scenarijaus idėja buvo susijusi su I mūsų eros amžiumi ir romėnų poeto Ovidijaus ištrėmimu į nuošalią vietą prie Juodosios jūros, dabartinės Rumunijos teritorijoje. Įkvėptas Ovidijaus istorijos, aš pagalvojau apie Baltijos vokiečių gydytoją, kuris atvyksta į Latviją, kai per ją juda Rytų frontas. Mums rašant scenarijų, paaiškėjo, kad viskas, ką mes buvome sugalvoję, atitinka istorinius tyrinėjimus. Realybė buvo dar labiau dramatiška; psichiatrinės ligoninės buvo labiausiai pažeidžiamos karo metu. Žmones ten naikino pusiau karinės grupės arba ligos. Daugiausia aukų šiame kare mirė nuo ligų ir bado. Kai mūsų fantaziją papildė faktinė istorija, tai buvo baisu, bet tai taip pat buvo labai svarbu.
„Uljanos Kim studija“ archyvas
Tai istorinis stebuklas ar mistinis sutapimas, kad kaip tik, kai baigėme filmą, gavome pranešimą iš vietos muziejaus apie Lazdonos dvarą, vieną iš filmavimo lokacijų (ten buvo nufilmuoti sanatorijos lauko kadrai). Jie rado nuotrauką ir įrodymą, kad Lazdonos dvare tikrai buvo medicinos įstaiga, lygiai tokia, kaip pavaizduota filmo istorijoje. Stulbinantis atradimas! Nuotraukoje, kurią gavome iš muziejaus, galime matyti tiesioginius panašumus ne tik su filmo personažais, bet ir su paveikslu, kurį mes dar gerokai anksčiau padarėme kaip rekvizitą gydytojo kabinetui, – tai atrodo gan mistiškai ir bauginančiai. Galų gale paaiškėjo, kad net mūsų gydytojas turėjo karo meto prototipą. Taigi, nors viskas prasidėjo kaip abstrakti idėja, keleto netikėtų sutapimų dėka, galiu dabar pasakyti, kad filmas paremtas tikrais įvykiais.
— Psichiatrinės ligoninės pacientai, kaip ir miške gyvenantis sulaukėjęs vaikas, įkūnija tai, kad visa, kas svetima, yra nesuprantama ir todėl kelia baimę. Atrodo, kad ši tema yra tiek pat aktuali ir šiandien, dabartinėje Europos situacijoje, kai plūsta pabėgėliai, kurie su savimi atsineša svetimą kultūrą ir religiją.
— Be abejonės. Kai būname įmetami į naujas gyvenimo situacijas, viskas priklauso nuo to, kaip pasiruošę esame transformuotis ir eiti į kompromisą su tuo, kas nepažįstama. Mes paprastai stengiamės kaltę dėl visų globalinių, geopolitinių ar istorinių problemų suversti kažkam kitam, mes kaltiname politinį elitą, bet iš tikrųjų būtent ta vidinė, asmeniška stiprybė leidžia žmogui nepalūžti įtemptais ir dramatiškais laikais, nes jis sugeba neprarasti savo žmogiškumo. Jei bus pakankamai žmonių, kurie gali tai padaryti, istorija bus kitokia.
Šis filmas istoriškai susijęs su mūsų laikais labai niūriu aspektu. Matau panašumų: tam tikras fatališkumas, kai situacijai tu negali rasti jokių atsakymų ar galimų sprendimų. Situacijai, kurioje įvykiai eskaluojasi nevaldomai, nors niekas atskirai nenori prisidėti prie šio eskalavimo. Tai tarsi vidinis pavojaus signalas, kuris tiesiogiai atskleidžia – šis filmas rezonuoja su mūsų laikais.
Jei žvelgtume į tai tik kaip į pasakojimą apie istoriją, tai būtų jo suprimityvinimas. Taip, yra remiamasi tam tikru laikotarpiu, bet filmas ne apie praeitį, o apie žmogaus atsiskyrimą, apie siaubą, baimę ir kitoniškumą – tai labai aktuali tema šiuolaikiniame pasaulyje, Europoje. Jis taip pat apie individualų susvetimėjimą, vienatvę, kai netgi nesi vienas, kas, šiuolaikinių technologijų dėka, yra tapę rimta žmonių problema.