fbpx
Filmų apžvalgos

„Penktoji valdžia“ – duokite žmogui kaukę ir jis pasakys jums tiesą

Kadras iš filmo  „Penktoji valdžia“ „ACME Film“ archyvas
Kadras iš filmo „Penktoji valdžia“
„ACME Film“ archyvas

Julianas Assange‘as ir Danielis Bergas, sukūrę „WikiLeaks“, iš naujo įprasmino dar XVIII amžiuje ištartus žodžius: „Tas, kas valdo informaciją, valdo pasaulį.“ Nedidelis internetinis projektas, skelbiantis slaptus duomenis, suteikiant galimybę juos slaptai nutekinti, virto viena labiausiai visame pasaulyje aptarinėjamų organizacijų. Šie įvykiai nulėmė, kad šalia įstatymų leidžiamosios, vykdomosios, teisminės ir ketvirtąja valdžia tituluojamos žiniasklaidos, atsirado penktoji – informacija.

Žinoma, tokia istorija negalėjo atsidurti už kino kūrėjų akiračio ir paskatino sukurti daug filmų apie „WikiLeaks“. Jau visai greitai „Nepatogaus kino“ festivalio metu turėsime progą pamatyti Patricko Forbeso žvilgsnį į šią organizaciją – „Wikileaks: paslaptys ir melas“ (Wikileaks: secrets and lies, 2011). Taip pat norisi tikėtis, kad mūsų ekranus pasieks ir „Oskaro“ laureato Alexo Gibney dokumentinė juosta „Mes vagiame paslaptis: Wikileaks istorija“ (We Steal Secrets: The Story of WikiLeaks, 2013).

„Penktoji valdžia“ (The Fifth Estate, 2013) pasakoja apie pačią „WikiLeaks“ susikūrimo pradžią, ją lydinčią sėkmę ir veiklos pasekmes. Scenarijus parašytas pagal prieštaringai vertinamą buvusio Juliano Assange‘o bendražygio Danielio Domscheit-Bergo knygą, kurioje, kaip ir šiame filme, diskutuojama, ar tikslas visada pateisina priemones. Adaptuoti medžiagą ekranui pasitelktas Joshas Singeris, dirbęs kartu su Aaronu Sorkinu rašant „Vakarinio sparno“ (The West Wing, 1999–2006) scenarijų, iki šiol tituluojamo geriausiu serialu apie politines peripetijas.

Juostos režisierius Billas Condonas puikiai pažįstamas įvairių žanrų mėgėjams. „Penktoji valdžia“ toli gražu ne pirmoji jo biografinė drama. Daugelis turėtų atsiminti daugiau negu prieš dešimtmetį „Oskaru“ už geriausią adaptuotą scenarijų pripažintą juostą „Dievai ir monstrai“ (Gods and Monsters, 1998) apie legendinį siaubo filmų režisierių James‘ą Whale‘ą ir filmą apie mokslininką, kurio tyrinėjimai paskatino diskusijas, sukėlusias seksualinę revoliuciją, – „Kinsis“ (Kinsey, 2004). Muzikinių filmų gerbėjams Billas Condonas greičiausiai asocijuojasi su miuziklu „Svajonių merginos“ (Dreamgirls, 2006), o vampyrų gerbėjams jis pirmiausiai – dviejų „Saulėlydžio“ sagos dalių režisierius.

Kadras iš filmo „Penktoji valdžia“  „ACME Film“ archyvas
Kadras iš filmo „Penktoji valdžia“
„ACME Film“ archyvas

Niekas neabejoja, kad šiais laikas madinga kurti biografinius filmus. Norėdami išvengti kritikos kūrėjai stengiasi atvirai nerodyti simpatijos ar antipatijos pagrindiniam herojui. Žiūrovui pačiam suteikiama galimybė apsispręsti. Kartais tai pasiteisina, pavyzdžiui, Davido Fincherio „Socialiniame tinklapyje“ (The Social Network, 2010), arba nepasiteisina, kaip Joshua Michaelo Sterno „Jobs“ (Jobs, 2013). Žiūrint „Penktąją valdžią“ vieniems Julianas Assange‘as atrodys arogantišku egoistu, nebijančiu manipuliuoti žmonių likimais, kitiems – tiesiog sunkiai išgyvenančiu draugo išdavyste, vienišiumi.

Galima girdėti daug kritikos „Penktajai valdžiai“ dėl perdėto šališkumo ir klaidingai pasirinkto šaltinio scenarijui, tačiau tai tikrai nėra pagrindinis juostos trūkumas. Besistengdami sušvelninti scenarijų, kūrėjai kaip tik atsisakė bet kokios vizijos, ir todėl jame atsirado dar daugiau trūkumų. Retkarčiais nėra blogai būti šališkam, jeigu sugebi apginti savo poziciją. Tuo tarpu filmo kūrėjai tarsi nusiplauna rankas. Nors filme analizuojami šiuolaikinei visuomenei svarbūs aspektai, jie paliečiami paviršutiniškai, išsiverčiant tik kiek idealistiškai pateiktomis bendromis tiesiomis. Pavyzdžiui, įtraukiant į procesą daugiau žmonių, daugėja ir paslapčių, tačiau atsiradęs bent vienas aukštus moralinius principus turintis žmogus gali pakeisti bet kokį nusistovėjusį režimą. Klausantis savaime suvokiamų nuobodžių diskusijų apie tai, kad sąmokslas prasideda nuo dviejų žmonių ir paslapties, norėtųsi įžvelgti, ką gi šiuo filmu norėjo pasakyti patys kūrėjai. Bandoma pasislėpti po Assange‘o žodžiais, kad tiesos mums niekas nepasakys, jos turime ieškoti patys. Tačiau tada kyla klausimas, kam gi tada buvo kuriamas šis filmas?

Didžiausias juostos privalumas – tai, be abejo, aktorių vaidyba. Vaidinti atsidavusius savo idėjai idealistus-sociopatus Benedict‘ui Cumberbatch‘ui nėra naujiena. Karjeros pradžioje puikiai įkūnijęs mokslininką Stephen‘ą Hawking‘ą, aktorius išgarsėjo suvaidinęs šiuolaikinį Šerloko Holmsą ir dabar tiesiog negali atsiginti režisierių kvietimų vaidinti jų filmuose. Nors „Penktoji valdžia“ ir netapo įtraukiančiu trileriu, kokiu turėjo tapti, ją verta pamatyti jau vien dėl beveik nepriekaištingai su savo vaidmeniu susidorojusiu Cumberbatch‘u, kuriam teko ne tik nusibalinti plaukus, bet ir pakeisti balso tembrą bei elgseną.

Komentarai

Kinas visada buvo labai svarbi mano gyvenimo dalis. Geriausiai tai, koks kinas man patinka apibūdina Tildos Swinton citata: „Už nebalintą veidą ir nelygią eiseną. Už realistišką šeimyninę sceną. Už skausmingą žodžių pasirinkimą. Už atvirą, o galbūt ir nelaimingą pabaigą. Už nuo pėdos slystanti batą ir jį pataisantį kojos judesį. Už sudaužytą kiaušinį ir išpiltą pieną. Už neaiškaus kalbėjimo idėją. Už kino erdvę, kur niekas nevyksta, bet viskas įmanoma.“ Gavus pasiūlymą prisijungti prie KINFO šeimos nusprendžiau neatsisakyti, nes tai puiki proga ne tik daryti tai, kas miela širdžiai, bet dar ir galimybė susipažinti su bendraminčiais.