„Forum Cinemas“ archyvas
Yra tokių įvykių, kurie tiesiog prašyte prašosi filmo. Neišvengiamai. Tai gali būti herojiški įvykiai. Gali būti tragiški įvykiai. Gali būti įvykiai, kuriuose herojiškumas reiškiasi tragedijos fone. Arba tragedijos herojiškumo. Jeigu dabar sugalvojote kokį neeilinį įvykį, apie kurį dar nėra filmo, tai žinokite, kad tam dar tiesiog progos nebuvo. Arba reikiamų sutikimų dar nepavyksta gauti.
Štai Neilas Armstrongas daugeliui atrodė esąs gana įdomus žmogus. Labiausiai dėl to, kad buvo pirmasis žmogus, žengęs ant Mėnulio paviršiaus. Tai aišku neprilygsta 200 tūkst. sekėjų surinkimui „Instagrame“, bet vis tiek šis tas. Įvairūs leidėjai prie jo metų metus kabinėjosi, prašydami leisti apie jį parašyti knygą. Žmogus atkakliai atsisakinėjo, kol galiausiai, gyvenimui jau artėjant prie pabaigos, sutiko. „Atėjo laikas“, – tarė. Taip atsirado knyga „First Man: The Life of Neil A. Armstrong“, dabar davusi ir pagrindą filmui „Pirmasis žmogus“.
Aš ne be reikalo pradėjau nuo kai kurių įvykių ekranizavimo neišvengiamumo. Nusileidimas Mėnulyje neabejotinai yra vienas iš tokių, apie kurį filmas būtinas. Ir kažkodėl nieko tokio mes iki šiol neturėjome. Labai gali būti, kad niekam tiesiog nepavykdavo sugalvoti geros šios istorijos adaptacijos. Joje juk per mažai dramos! Nuskrenda trise iki Mėnulio. Truputį po jį pasivaikšto ir atgal. Gal ir istoriška, bet nepakankamai dramatiška. Va, Apollo XIII! Ten tai istorija, o čia…
Tačiau štai todėl Damienas Chazelle`as ir yra vienas geriausių jaunosios režisierių kartos atstovų. Ko gero, perskaičius anksčiau minėtą knygą, jam toptelėjo paprasta, bet geniali mintis: prieiti prie pirmojo nusileidimo istorijos per asmeninę N. Armstrongo istoriją. Atrodytų, tokia smulkmena, o keičia ji viską. „Pirmasis žmogus“ kito režisieriaus rankose galėjo virsti saldžiu, per daug dramatišku, sachariniškai patriotišku epu su graudžiais montažais a la „Armagedonas“ ir didingu garso takeliu. Vietoje to gavome pakankamai rupų, tikrą pasakojimą, kurio centre – žmogiškos motyvacijos ir didelių tikslų svoris, jaučiamas individo.
„Forum Cinemas“ archyvas
Toks istorijos dėliojimo būdas sukuria pakankamai intymią, tylią atmosferą. O ir ji pati vystoma gana lėtai, vengiant skambių frazių, daug ką nutylint, pačiam žiūrovui paliekant galimybę susiprasti, ką reiškia tas ar anas. Ir nors filmas apie labai svarbų, optimistišką įvykį, pasakojimo ašis iš tikrųjų slepiasi gedule, bandyme po vieną surinkti savo sielos gabaliukus.
„Pirmasis žmogus“ prasideda nuo dviejų labai kontrastingų epizodų. N. Armstrongas išbando X-15 – lėktuvą, galėjusį palikti Žemės atmosferą – ir skrydžio metu pajunta kažką panašaus į fascinum tremendum. Tada kontrastas. Po to labai greitai palaidoja savo mažametę dukrą.
Tai du taškai, kurie iš esmės užduoda toną visam filmui, mat N. Armstrongas nuo tada tarsi bando pabėgti nuo savo gedulo. Pabėgti kažkur labai toli. Pavyzdžiui, į Mėnulį. Taigi jis tampa „Gemini“ programos dalimi, kurios darbas – ruoštis skrydžiui, t. y. vystyti technologijas, įgūdžius ir t.t. Iš išorės tai atrodo gana idiliškai. Tačiau, progresuojant kosmose, iš tikrųjų pamažu, bet užtikrintai regresuoja veikėjo šeimos gyvenimas, emocinė būsena. Jis tampa šaltas kaip to paties Mėnulio paviršius, ir tu labai ilgai nesupranti, kur čia šuo pakastas, mat dramos čia pakankamai tylios ir subtiliai išreiškiamos. Visai kaip ir tikrame gyvenime.
Būtent tas realistiškumas ir yra pats puikiausias „Pirmojo žmogaus“ bruožas. Jis čia visur: scenarijuje, specialiuosiuose efektuose, kinematografijoje. Man visada labai norisi girti kūrėjus, kurie neina pačiu lengviausiu keliu, nevedžioja tavęs už rankutės ir nerodo pirštu į svarbius dalykus, aiškindami, kodėl jie yra svarbūs. Jie tiesiog pasakoja istoriją ir leidžia tau pačiam susiprasti. Šiame filme labai daug kas nutylima. Iš esmės todėl, kad pats pagrindinis veikėjas yra labai uždaras. Čia nesulauksite kažkokių gyvenimą keičiančių dialogų, įkvepiančių kalbų. Net kai ištinka kažkas panašaus į tokius momentus, jie būna labiau desperatiški, paliekantys daugybę klausimų. Nes gyvenime aiškių rezoliucijų juk irgi nebūna.
„Forum Cinemas“ archyvas
Net ir pats filmavimo stilius parinktas toks, kad neidealizuotų absoliučiai nieko (nebent pasivaikščiojimą pačiu Mėnulio paviršiumi). Scenos kosmose filmuotos mažose patalpose, naudojant ne žalią ekraną, o LCD monitorius. Todėl „Pirmasis žmogus“ nekuria to erzinančio jausmo, kurį patiri žiūrėdamas filmą ir aiškiai jausdamas, kad aktoriai nelabai žinojo, kas būtent turėtų vykti šalia jų. Čia viskas nepalyginamai grubiau. Grubios net ir dekoracijos. Į jas retai žmogus kreipi dėmesį, bet šiuo atveju to nedaryti tiesiog neišeina. Labai gražu, kaip čia viskas bjauru. Stebėdamas tas scenas imi suprasti, kad tie žmonės iš tikrųjų sėdėdavo girgždančiuose, netgi verkiančiose metalinėse kapsulėse, šiaip ne taip sujungtose varžtais. Net ir žinodamas, kad viskas juk baigsis gerai, nejučia imi nerimauti dėl veikėjų likimo.
Ir dar tas garsas… Jo efektai yra tiesiog neįtikėtini. Viską girdi taip aiškiai, visu savo kūnu, kad net imi jaustis, lyg pats tupėtum toje ankštoje kapsulėje. Dar, žinoma, yra nuostabus garso takelis, sukurtas Justino Hurwitzo. Kadangi pačiame filme dialogų yra palyginti mažai, o istorija vystoma labiau vizualiai, muzika tampa ypač svarbiu komponentu. Jeigu ji būtų prasta, kentėtų „Pirmojo žmogaus“ visuma. Tačiau ji puiki. Kai reikia, ritminga ir įtempta, kai reikia, svajinga ir meditatyvi, kai reikia, iš tikrųjų kosmiška. Mano mėgstamiausias pasažas – „Landing“ ir „Crater“ kombinacija. Pastaroji kompozicija yra tobulas pavyzdys, kai regis, nelabai kas vyksta, o iš tikrųjų vyksta baisiai daug.
Reikėtų, žinoma, kažkaip paminėti ir aktorių komandą. Ypač Ryaną Goslingą, kuris čia labai dažnai būna vienui vienas ekrane ir dar stambiu planu. Anas niekada neatrodė pats charizmatiškiausias ir emocionaliausias vyras pasaulyje. Tokiu ir čia nėra. Tačiau ir nereikia. Tas taupus ir tylus vaidinimo stilius šį kartą kaip tik tobulai ir tiko. Žiū, gal net ir kokia „Oskaro“ nominacija žmogui nusimato. Jo pagrindinei partnerei Claire Foy, kuri yra emocinis filmo centras ir tobula stiprumo bei pažeidžiamumo kombinacija, irgi. Ir dar, būdama britiška brite sugeba kalbėti kaip labai amerikietiška amerikietė.
„Forum Cinemas“ archyvas
Tiesa, kiek puikių dalykų beturėtų, ne be minusų tasai „Pirmasis žmogus“. Pagrindinės problemos yra scenarijuje. Filmas ir taip nelabai trumpas, o dar ir jaučiasi, kad jis nelabai trumpas. Kitaip tariant, pasakojimas vietomis pameta savo tempą. Ties kažkuo užsifiksuojama šiek tiek per ilgai, o kitą sykį kažkam kaip tik skiriama per mažai laiko. Labai norėjosi šiek tiek daugiau dėmesio tėvo-dukros linijai. Ko gero, to norėjo ir režisierius, bet šiek tiek pritrūko laiko. Mainais juk būtų reikėję kažko atsisakyti. Tačiau ko? Geras klausimas. Gal kai kurias kosmoso scenas buvo galima sutrumpinti. Tačiau faktas, kad pati istorija yra labai sunkiai sutalpinama į vieną filmą. Nemenkas pasiekimas jau vien tai, kad šitai padaryti visgi pavyko taip kokybiškai.
„Pirmasis žmogus“ gal ir su klaidomis, bet tikrai labai paveikus. Tačiau paveikus dėl visai kitų priežasčių nei banaliai tikėtumeisi. Jis veikia asmeniniu lygmeniu. Jeigu tikėsitės iš jo didingo, įkvepiančio epo, labai skaudžiai nusivilsite ir kino salėje žiovausite. Tačiau. Pabandykite jį žiūrėti kaip į vieno žmogaus kelionę, ieškant kažko, kas po neištveriamos tragedijos jį vėl varytų pirmyn. Kelionę su naujais paklydimais. Ir toji kelionė, kaip kad dažniausiai ir būna, yra daug svarbesnė už galutinę jos stotelę.
Filmo anonsas: