fbpx
Festivaliai, Naujienos, Pirmoji banga

„Pirmoji banga“ kviečia sekti cirko pėdsakais kine

Kadras iš filmo „Tas kuris gauna antausius“
Organizatorių archyvas

Nors ankstyvąjį kiną įprasta menkinamai lyginti su teatru, šio tik besivystančio meno kūrėjai ieškojo raiškos priemonių ne tik teatro scenoje. Vienas tokių šaltinių – cirkas, pirmaisiais kino gyvavimo metais neretai atsidurdavęs šalia kino kaip viena iš pramogų įvairiose įdomybių mugėse ir pramogų parkuose. Šiemet viena Europos šalių kino forumo „Scanorama“ satelitinio festivalio „Pirmoji banga“ programos dalių bus skirta filmams, įamžinusiems ankstyvojo kino ryšį su cirku formaliose raiškos priemonėse ir siužetuose. Rugsėjo 15–18 dienomis žiūrovai kviečiami sekti cirko pėdsakais „Skalvijos“ kino centro salėje.

Cirko įtaka kinui

Pirmais savo gyvavimo dešimtmečiais kinui dėl žiūrovų dėmesio teko pakovoti su visa aibe scenos menų: nuo vodevilio pasirodymų iki teatro trupių ir magijos šou. Pagrindiniu naujojo meno konkurentu ilgą laiką neabejotinai išliko cirkas. Tai yra viena seniausių žmonijos pramogų, kuri ilgainiui po savo kupolu priėmė ir besikuriantį kiną – kol filmų peržiūrai nepradėjo statyti tam specialiai pritaikytų kino teatrų, filmus galima buvo pamatyti ir cirko palapinėse.

Todėl neturėtų stebinti, kad ankstyvajame kine neretai ieškoma progų parodyti akrobatinius triukus, o daugelio filmų dėmesio centre atsiduria cirko ir jo artistų gyvenimo kasdienybė. Cirko tradicija padovanojo kinui pirmąsias žvaigždes (tarp jų – Charlie Chalpiną ir Busterį Keatoną) ir paskolino nemažai kūrybinių idėjų: komiškus kritimus ir susižalojimus, persirengimu grįstus pokštus, charakteringas veikėjų eisenas, daug kitų lengvai atpažįstamų elementų.

Šiuo giminingumu galima bus įsitikinti ankstyvojo kino festivalyje „Pirmoji banga“. Cirkui skirtą renginio programą pradės 110-uosius gyvenimo metus skaičiuojantys kūriniai: „Didžioji cirko tragedija“ (Dødsspring Til Hest Fra Cirkuskuplen, 1912) ir „Liūtų tramdytojo kerštas“ (In Pasto Ai Leoni, 1912).

Kadras iš filmo „Tas kuris gauna antausius“
Organizatorių archyvas

Žavėjosi pats Bergmanas

Antrą festivalio dieną žiūrovai turės galimybę pamatyti sovietinį veidmainiškumą atskleidžiantį „Cirką“ (Tsirk, 1936) ir vieną pirmųjų filmų švedų kino klasiko Victoro Sjöströmo Holivudo karjeroje – „Tas, kuris gauna antausius“ (He Who Gets Slapped, 1924). V. Sjöströmas buvo ne tik režisierius, bet ir aktorius. Įsimintiniausias jo vaidmuo didžiajame ekrane – mirštantis profesorius Ingmaro Bergmano „Žemuogių pievelėje“ (Wild Strawberries, 1957). I. Bergmanas be galo žavėjosi ankstyvais V. Sjöströmo filmais, ypač „Vaiduoklių karieta“ (Körkarlen, 1921).

„Tas, kuris gauna antausius“ puiki įžanga į režisieriaus kūrybą. Juostoje atsiskleidžia psichologinis realizmas, taip pat gebėjimas manipuliuoti blogio galiomis, kurios sukasi aplink personažus.

„Tūkstančio veidų“ aktorius

Pagrindinį vaidmenį juostoje „Tas, kuris gauna antausius“ sukūrė legendinis „tūkstančio veidų“ aktorius Lonas Chaney, išgarsėjęs dėl savo gebėjimo neatpažįstamai keisti išvaizdą. Lonas Chaney įkūnija cirko klouną, kuris kiekvieną vakarą arenoje atlieka mazochistinį ritualą – publikos pramogai leidžia jam skaldyti antausius.

Filmą prodiusavusi studija MGM kiek vėliau ims save reklamuoti kaip tokią, kuri turi „daugiau žvaigždžių nei danguje“, bet net ir šis ankstyvas filmas galėjo pasigirti įspūdinga aktorių komanda. L. Chaney neabejotinai žymiausias iš jų ir galėjo pasigirti sukūręs dešimtis svarbių vaidmenų, įskaitant Feigano vaidmenį „Oliveryje Tviste“ (Oliver Twist, 1922) ir Kvazimodą „Paryžiaus Katedros kupriuje“ (The Hunchback of Notre Dame, 1923).

Kadras iš filmo „Žydrasis angelas“
Organizatorių archyvas

Nurungė visas Berlyno aktores

Festivalį uždarys Marlenei Dietrich pasaulinę šlovę atnešusi juosta – neabejotina kino klasika šiandien laikomas „Žydrasis angelas“ (Der Blaue Engel, 1930). Gerbiamo vokiečių profesoriaus moralinis nuopuolis, pasidavimas seksualinę laisvę apdainuojančiai dainininkei – tai ištiso Vokietijos pokario dešimtmečio metafora, tikras laikmečio veidrodis. Vietos čia randa ir cirkas – pirmąją filmo pusę, lyg profesoriaus likimo pranašas, ekrane vis šmėsteli klouno personažas.

Į kabareto dainininkės Lolos Lolos personažės vietą buvo svarstytos kone visos Berlyno aktorės. Nepaisant to, kad kine savo tikrojo potencialo aktorė dar nebuvo atskleidusi, vaidmuo atiteko būsimai kino legendai – Marlenei Dietrich. Kitą dieną po „Žydrojo angelo“ premjeros Berlyne ji jau sėdėjo laive į Ameriką, turėdama kontraktą dviem filmams.

Europos šalių kino forumo „Scanorama“ satelitinis renginys – ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“ vyks rugsėjo 15–18 dienomis „Skalvijos“ kino centre. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras ir Vilniaus miesto savivaldybė.

Komentarai

Kinas visada buvo labai svarbi mano gyvenimo dalis. Geriausiai tai, koks kinas man patinka apibūdina Tildos Swinton citata: „Už nebalintą veidą ir nelygią eiseną. Už realistišką šeimyninę sceną. Už skausmingą žodžių pasirinkimą. Už atvirą, o galbūt ir nelaimingą pabaigą. Už nuo pėdos slystanti batą ir jį pataisantį kojos judesį. Už sudaužytą kiaušinį ir išpiltą pieną. Už neaiškaus kalbėjimo idėją. Už kino erdvę, kur niekas nevyksta, bet viskas įmanoma.“ Gavus pasiūlymą prisijungti prie KINFO šeimos nusprendžiau neatsisakyti, nes tai puiki proga ne tik daryti tai, kas miela širdžiai, bet dar ir galimybė susipažinti su bendraminčiais.