Studijos „A Propos“
Naujausias lietuviškų filmų apie pokarį tematikos kūrinys – Vytauto. V. Landsbergio ir Giedriaus Tamoševičiaus „Poetas“ (2023) – intriguoja pažadais. Šįkart tai jau bus! Nuo patriotinių lozungų filmas žengs lyriškos istorijos apie talentingą kūrėją link ir kamantinės žiūrovus: ar herojus pasiryš pagelbėti partizanams, o gal pasirinks ramesnį kolaboravimo kelią, žadantį poezijos šlovę? Neįtikėtina, tačiau šio (gerąja prasme) idėjiškai klampaus ir techniškai įspūdingo filmo silpnoji pusė slypi jo pavadinime: poetiškume.
Filme pasakojama apie poetą, lietuvių kalbos mokytoją Kostą Skinkį. Atvyksta jis į Dzūkijos mokyklą nuleidęs galvą – anksčiau per dantį traukęs sovietus, dabar Kostas rašo ir jam pačiam nemalonius, Leniną šlovinančius eilėraščius. Neilgai trukus Kostą užkalbina vietiniai partizanai – jie daug pasirinkimo Kostui nesuteikia – nekolaboruok, padėk, antraip tave nušaus. Labiau už viską tiesiog gyventi norintis Kostas bando laviruoti tarp partizanų bei MGB grasinimų.
Pasak kūrėjų, veikėjas yra kubilinskų mišinys – kolektyvinis K. K., tačiau negalvoti apie konkretų Kostą, skambant jo eilėraščiams, yra neįmanoma. Dar filme trumpam šmėkštelėja Eduardas – kiek daug žinote lietuvių tokiu vardu – tad, žinoma, Mieželaitis.
Nepaisant šių aliuzijų bei istorinių motyvų, filmas – vaidybinis, todėl kabinėtis prie tikroviškumo detalių nei reikia, nei būtina. Partizanai prie šventinių laužų ir džiugių šokių gali atrodyti keistai, tačiau tinka prie bendros filmo dramaturgijos ir neišmuša žiūrovo iš pasakojimo. Tad likime prie esminės idėjos – Lietuvoje okupacijos laikais buvo ne vienas į Kostą panašus žmogus – norintis kurti, tačiau privalantis paklūsti cenzūros gniaužtams, o siekdamas sėkmingos karjeros dar ir nukeliantis kepurę prieš vieną kitą Draugą.
„Neturėjau pasirinkimo“ – bent porą kartų filme sakys galvą panarinęs Kostas. Pasirinkimą, žinomą, turėjo, bet priėmė jį plaukdamas pasroviui, kaip ir reaguodamas į kitus veikėjus – ne kaip nuomonę išreiškiantis herojus, o striukas bukas Bebenčiukas.
Vien pastaroji eilutė primena gyvus ir žaismingus Kubilinsko eilėraščius. O Kostas lieka plevėsėle, dėl kurios kažkodėl grumiasi tiek partizanai, tiek MGB, o Kosto poezija grumtynėse nublanksta. Kartais atrodo, jog poetas tik perrašo eilutes, pakeičia draugus į miško brolius ir štai gimsta tekstas. O koks jo santykis su poezija, ar kokie jo gyvenimo tikslai – galiausiai lieka neaišku.
Kaip ten bebūtų, veikėjas išlieka pakankamai daugialypis (Kostas tikrai nėra pašlemėkas be teigiamų savybių), o filmo pabaiga – kelianti klausimų ir verčianti pasiginčyti. Visa tai – teigiami lietuviško istorinio kino ženklai. Lozungai ir kumščio į krūtinę – dėl Tėvynės visi visi padėsime galvas – mušimas jau atsibodęs visiems, išskyrus nebent pačius lozunguojančius. Todėl stebėti pakankamai netikėtą Kosto istoriją, o ypač filmo pabaigą, yra įdomu.
Tiesa, patosas prasiveržia kitur: laiks nuo laiko į filmo siužetą įterpiama mergaitė – jai mąsliai žvelgiant ar žengiant į lygumas, fone aidi jos deklamuojami eilėraščiai. Intencija tikriausiai buvo emocionalios istorijos sustiprinimas, o išėjo, kaip išėjo. Paviršiumi prakedenta simbolika skatina pavartyti akis bei dar aiškiau pamatyti moterų veikėjų dykynę. Be lyrinės mergaitės egzistuoja Julija – tremtinių dukra, partizanų rėmėja, tautos viltis, penkių sakinių autorė. Ar kartais geriau ši tuštuma nei Kamelijos Kauno alėjose (taip) – lieka žiūrovų teismui.
Nebuvo gėda žiūrėti – kartojau visiems įspūdžius po peržiūros, ir kažkaip susinepatoginau. Juk tokios temos filmuose lengva nuklysti į tyrlaukius, ko beveik laukiau, tačiau likau patenkinta.
„Poetas“ – įdomus, techniškai gražiai pastatytas ir patraukliai žiūrimas filmas. Tik ta nesuvaldyta menininko, kaip herojaus, tema verčia gūžtis ir viltis, jog nieks niekad nepastatys juostos apie ramunėles rudenio arimuos.
Filmo anonsas:
