fbpx
Festivaliai, Pokalbiai

Pokalbis su Aiste Žegulyte apie žmogų tarp žmonių, žvėrių ir daiktų

Aistė Žegulytė Asm. archyvo nuotrauka
Aistė Žegulytė
Asm. archyvo nuotrauka

Gegužės 31-birželio 7 dienomis vykusio Krokuvos kino festivalio metu dokumentikos kūrėjams skirtuose mokymuose „Docs to Start“ dalyvavo ir režisierė Aistė Žegulytė su prodiusere Giedre Burokaite. Jos kartu mokymuose pristatė projektą „Apie žmones, žvėris ir daiktus“. Mokymai „Docs to Start“ buvo skirti tarptautinį potencialą turinčių dokumentinių projektų, esančių vystymo arba ankstyvajame gamybos etape, tobulinimui. Trijų dienų sesijoje dalyviai viešai pristatė savo projektus, ieškojo koprodusierių, tobulino filmų anonsus, rengė gamybos, finansinę ir komunikacijos strategijas.

Gal galite trumpai pristatyti savo darbą?

Dokumentiniame filme pasakojama istorija apie tris taksidermistus [taksidermija – iškamšų darymas, past. aut.], kurie su savo kūriniais-iškamšomis keliauja į Europos taksidermijos čempionatą. Tai istorija žmonių, kurie ištisus metus praleidžia prie sumedžioto gyvūno kūno, stengdamiesi atkurti kuo tikresnę jo pozą ir kuo gyvesnį žvilgsnį.

Ši istorija yra svarbi ir tuo, kad leidžia įsigilinti į taksidermijos paradoksą: kaip atkurti gyvybę, kurios jau nebėra.

Aistė Žegulytė Asm. archyvo nuotrauka
Aistė Žegulytė
Asm. archyvo nuotrauka

Kuo patraukė ši idėja/istorija?

Pati taksidermija man visuomet atrodydavo paslaptinga ir ne kartą norėdavosi į ją pažvelgti iš arčiau. Būtent tas smalsumas prieš dvejus metus nuvedė į muziejų, kur visai netyčia susipažinau su ten dirbančiais taksidermistais. Išgirdusi jų istorijas, su darbu susijusius nuotykius, supratau, kad turiu kurti filmą. Ir kuo toliau, tuo ši tema man atrodė gilesnė ir paradoksalesnė, kalbanti apie mus, žmones. Ar būtina naikinti, kad galėtume kažką sukurti? Ar taip žmogus bando susitaikyti su savo mirtingumu? O gal tai neišvengiama kūrybos sąlyga? Filmu norėčiau pažvelgti į taksidermistų gyvenimą, bet ir kalbėti apie taksidermiją mūsų kasdienybėje. Kalbėti apie žmogų tarp žmonių, žvėrių ir daiktų.

Kada ir kaip nusprendėte, jog norėtumėte tapti režisiere?

Tokio spendimo nedariau, tiesiog taip nutinka gyvenime, kad pasirenki vieną ar kitą kelią. Po fotografijos studijų stojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) kino režisūros studijas, nes labai norėjau kurti dokumentinį kiną. O kine visada žavėjo ta kita realybė, į kuria gali „pasitraukti“, ja patikėti. Dabar taip pat manau, kad filme svarbiausia patikėti, surasti save ir išgyventi.

Gal galite pasidalinti įspūdžiais apie dalyvavimą „Doc Lab Poland“ programoje?

„Doc Lab Poland“ programoje tobulinome filmų anonsus, gamybos, finansinę ir komunikacijos strategijas, mokymus vedė, profesionalūs atsakingai nusiteikę mokytojai. Labai naudinga gauti tokias tikslingai išbaigtas žinias prieš pat projekto pristatymą tiek emociškai, tiek praktiškai, nes informacija buvo perteikta labai konkrečiai, išsamiai ir, manau, tai pasitarnaus pristatant mūsų kuriamo filmo projektą tolesnėse tarptautinėse mugėse.

„Apie žmones, žvėris ir daiktus“ Asm. archyvo nuotrauka
„Apie žmones, žvėris ir daiktus“
Asm. archyvo nuotrauka

Ar patirtis buvo naudinga? Kokių pastabų, pasiūlymų dėl tolimesnės projekto plėtotės sulaukėte?

Sulaukėme kelių pakvietimų į kino festivalius, kai jau filmas bus baigtas ir daug palinkėjimų būtinai sukurti šį filmą.

Kaip manote, kokios Jūsų projekto savybės sudaro galimybes būti sėkmingu tarptautiniu mastu ?

Žmonės kiną žiūri dėl labai įvairių priežasčių, todėl atsakyti tiksliai būtų neįmanoma, bet manau, kad mūsų projektas turi gerą istoriją, kas labai svarbu tarptautiniam žiūrovui. Gera istorija visada laimi pasirenkant projektą.

Komentarai

Meilė geram kinui prasidėjo nuo Stanley Kubrick, Federico Fellini ir Ingmar Bergman filmų. Jei suintriguoja vienas režisieriaus filmas, stengiuosi pamatyti kuo daugiau jo darbų, įsigilinti į jo estetiką, kino kalbą. Mano skonis be galo eklektiškas – labai mėgstu juostas, kalbančias vaizdais, bet žaviuosi ir filmais, pagrįstais šmaikščiais intelektualiais dialogais. Prie jaunos, energingos ir nuolat augančios (visomis prasmėmis) KINFO komandos prisijungiau pajutusi, jog noriu ne tik žiūrėti gerą kiną, bet ir žvelgti giliau, analizuoti ir dalintis įspūdžiais su kitais žmonėmis.