fbpx
Festivaliai, Kreivės, Pokalbiai

Pokalbis su Augustu Čičeliu ir Laura Varžgalyte: „Galvojame, kad kreivės yra įdomiau nei tiesės“

Laura Varžgalytė ir Augustas Čičelis Fotografė Kristina Sereikaitė
Laura Varžgalytė ir Augustas Čičelis
Fotografė Kristina Sereikaitė

Nedaug yra erdvių, kuriose kultūra ir pilietinis aktyvumas susijungia. Todėl dažniausiai tokios vietos sutraukia itin daug įvairių žmonių. Tuo buvo galima įsitikinti praeitais metais apsilankius LGBT (Lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų) festivalyje „Kreivės“. Kaip teigia šio festivalio organizatoriai, jiems šios dvi sritys yra labai svarbios, todėl kartu su komanda stengiasi sukurti tokią erdvę, kurioje galėtų burtis visi – tiek LGBT priklausantys žmonės ir aktyvistai, tiek jų draugai, tiek gero kino mylėtojai. Apie šį jauną festivalį, vykstantį antrus metus, jo siekius ir filmus kalbamės su „Kreivių“ organizatoriais Augustu Čičeliu ir Laura Varžgalyte.

Kaip kilo mintis organizuoti tokį festivalį? Vis vien tai juk nestandartinis festivalis.

Augustas Čičelis. Po „Baltic Pride“ – jis rengiamas kas trejus metus – dvejus metus nieko nevyksta, tad sugalvojome daryti kultūrinius renginius. Viskas prasidėjo nuo „Kitokio kino“ filmų programos. Turėjome viziją sukurti socialinę ir kultūrinę erdvę, kurioje aktyvizmas susitiktų su kultūra, kur žmonės galėtų ateiti, bendrauti, kur būtų atvira atmosfera, kur ne LGBT bendruomenės nariai galėtų ateiti ir susipažinti su ja ir joje pabūti. Tai taip prieš dvejus metus gimė „Kreivės“.

Kas organizuoja festivalį, ir kiek žmonių sudaro komandą?

A.Č. Pradėjome keturiese, po truputį augome. Nuolatos atsiranda žmonių, kurie tuo domisi ir vis įsilieja į komandą. Šiuo metu yra šeši žmonės, bet papildomai prisideda dar keletas, kurie organizuoja tam tikrus renginius. „In Corpore“ prisiima organizacinę funkciją.

Žmonės labai skirtingi. Visų pirma mes save laikome aktyvistais. Bandome „miksuoti“, bandome vykdyti socialinį-kultūrinį aktyvizmą, kuris, manome, yra prasmingas. Aktyvizmas dažnai egzistuoja gryna „forma“ – išsikovoti teises, pripažinimą ir panašiai. Mes manome, kad reikia erdvės kitokiam aktyvizmui.

Laura Varžgalytė Fotografė Kristina Sereikaitė
Laura Varžgalytė
Fotografė Kristina Sereikaitė

Laura Varžgalytė. Gal ne visai esu aktyvistė, bet tokia erdvė man yra tinkama išreikšti tuos visuomeniniu pagrindu daromus dalykus, prie kurių aš norėčiau prisidėti. Galbūt neturėčiau resursų ar laiko, ar net gal noro, prisidėti prie formaliojo aktyvizmo. Man čia yra gera erdvė, nes tai susiję ir su mano nuolatiniu darbu ir profesija. Čia žmonės prisiima tas atsakomybes, kurias jie profesionaliai atlieka savo kasdieniam darbe.

Kodėl pasirinkote tokį festivalio pavadinimą „Kreivės“? Ką tuo norite pasakyti – ar tiesiog kreivas, ar kreivė, susikertanti kreivė?

A.Č. Bandome atspindėti susikertančias LGBT žmonių patirčių kreives, nes jos yra labai skirtingos. Dažnai įsivaizduojama, kad LGBT grupė eina viena kryptimi. Iš tikrųjų ne, nes žmonės yra labai skirtingi. Taigi bandome surasti susikertančius „momentus“, pavyzdžiui, kaip erdvė, kuri sutraukia skirtingus žmones, taip pat bandome atrasti tai, kas kalbėtų vieniems, ir tai, kas kalbėtų kitiems.

L.V. Galima suprasti ir taip, ir kitaip. Kaip kas nori, taip ir supranta. (Šypsosi.) Rasti pavadinimą yra sunku, ir buvo begalvojant pasikamuota.

Augustas Čičelis Fotografė Kristina Sereikaitė
Augustas Čičelis
Fotografė Kristina Sereikaitė

A.Č. Ir dar toks momentas. Yra angliškas žodis queer (angl. keistas – A. M.), kuris mums labai tinka. Jis kalba apie visus LGBT žmones, bet kartu jis ir praplečia visas grupes, nes jis yra not straight (angl. ne tiesus). Mes galvojame, kad kreivės yra įdomiau nei tiesės.

Kokia šio festivalio auditorija, ar susirenka tik tie, kas palaiko LGBT, ar tik tie, kurie myli kiną, ar tie, kurie yra nesusipratę „šioje problemoje“? Juk kinas gali paveikti emociškai, žiūrovas gali pabūti kito žmogaus vietoje.

L.V. Iš principo jis ir skirtas šioms trims auditorijoms. Dominuoja LGBT jaunimas, aišku, ne vien jaunimas. Be abejo, neateina tie žmonės, kurie yra visiškai nusistatę prieš, nebent užklysta netyčia. Taikliai paminėjote, kad kinas yra gera priemonė vykdyti tam tikrai švietėjiškai veiklai, ir galbūt jis yra tokia „nekalta“ ir neįpareigojanti erdvė – aš tiesiog einu į kiną – žmogui, kurie, kita vertus, nedrįstų eiti į kokį LGBT renginį.

A.G. Mūsų koncepcija, kaip festivalio, susideda iš dviejų aspektų: stengiamės atrinkti kokybišką kiną, bet kartu jį derinti su LGBT problematika. Tad įvyksta tam tikri kompromisai. Tarkime, tema labai gerai atskleista, bet kinas nėra „tobulas“. Stengiamės kartelės nenuleisti žemai.

Smagu matyti, jog jame apsilanko tokie žmonės, kurie neateina į kitus renginius. Pavyzdžiui, LGBT žmonės, kurie eina į kitus kultūrinius renginius, arba tie, kuriuos matome tik diskusijose

L.V. Galvojame, kad šis festivalis galėtų užpildyti nišą bei atkreipti dėmesį į kai kurias temas, ir kartu pabrėžti, kad tam tikras menas yra glaudžiai susijęs su LGBT tematika, kaip Patrice Chéreau ar R. W. Fassbinderis.

Kas paskatino pasirinkti tokį festivalio bilietų „mokėjimo“ būdą? Labai panašu į „Nepatogaus kino“ mokėjimo modelį.

A.Č. Šiemet bilietas kainuos nuo 1 cento, kaip ir „Nepatogaus kino“. Mes su jais draugaujame, ir tokį mokėjimo modelį pasiskolinome iš jų. Norisi, kad erdvė būtų prieinama visiems. Atsiranda žmonių, kurie negali susimokėti, arba jie nori ateiti į kelis filmus, bet turi daryti labai didelį kompromisą.

Kol kas Lietuvoje padaryta mažai tyrimų, bet kalbant apskritai, tai užsienyje (JAV) labai didelis procentas didžiųjų miestų benamių yra jauni LGBT žmonės. Matome problemą, jog žmonės kartais negali įpirkti tam tikrų dalykų, nors jie gali būti ir nelabai brangūs. Mokėjimo būdą pakeitėme ir todėl, kad lankytojai galėtų paaukoti, jeigu nori ir gali.

Festivalis „Kreivės“ Fotografė Kristina Sereikaitė
Festivalis „Kreivės“
Fotografė Kristina Sereikaitė

Ar organizuodami šį ar praeitą festivalį susidūrėte su pasipriešinimu ar sunkumais?

A.Č. Iš tiesų, tai stebėtinai mažai.

L.V. Žmonės kartais tiesiog nežino, kas yra LGBT, ir jie tiesiog neatkreipia dėmesio. Pavyzdžiui, viešinimui kavinėse, baruose prašėme leidimo pakabinti plakatus, tai daugiau mažiau visi sutiko, bet dažniausiai tikriausia neatkreipė dėmesio. Plakatai susiję su kinu, tai kažkaip „praslydo“.

Na, šiemet plakate esanti nuotrauka yra drąsesnė nei pernykštė, tai dar nežinome, kokios bus reakcijos. Kai spaustuvėse spausdinau plakatų juodraščius, pasipiktinimo ar pasipriešinimo nesulaukiau, buvo komentarų, bet jie smalsūs, susidomėję, bet ne priešiški.

A.Č. Kai anksčiau buvo organizuojamos kino dienos, buvo problemų su „Skalvija“. Ji priklauso Vilniaus savivaldybei ir tuo metu joje vyko tam tikri dalykai. Savivaldybė nenorėjo leisti vykti renginiui, buvo naudojamos negražios taktikos. Tai buvo prieš kelerius metus, bet kiti metai buvo geri.

Iš tikrųjų kultūrinėje srityje mes atrandam ženkliai daugiau pritarimo negu pasipriešinimo. Daug kam tai yra įdomu, kai kam yra smalsu, gal kai kas iki galo nesupranta, bet nesipriešina. Tai pat festivalis vyks Kaune ir Klaipėdoje. Juose randame bendražygių, kurie nori prisidėti ir kuriems yra įdomu. Tad kol kas jaučiame, kad yra faina.

Laura Varžgalytė Fotografė Kristina Sereikaitė
Laura Varžgalytė
Fotografė Kristina Sereikaitė

Kaip pasirenkat filmus ir sudarote programą? Į ką orientuojatės, gal į pasaulines, o gal į konkrečias Lietuvoje esančias LGBT problemas?

A.Č. Kaip jau anksčiau kalbėjau, svarbu suderinti abu [meno ir aktyvizmo] aspektus. Socialinis aspektas yra labai svarbus. Mes stengiamės tematiškai kuo plačiau užpildyti LGBT sritį. Šiais metais turime programą, skirtą LGBT jaunimo temai. Matome, kad tai labai aktualu, nes jie yra visiškai nematoma grupė, ypač jei kalbėtume apie transjaunimą. Iš esmės mes pasirenkame temą arba stengiamės „padengti“ įvairias temas.

Ar pasaulyje sukuriama daug filmų LGBT tematika?

L.V. Dažnai dideli festivaliai, pavyzdžiui, kaip Londono filmų festivalis, turi atskiras LGBT filmų programas ar festivalius. Man atrodo, kad yra gana daug mėgėjų kuriamo kino, kurį atrasti yra dar sudėtingiau, nes jie nepatenka net į LGBT festivalius. Jie gali būti visiškai pogrindiniai filmai, kurių kokybė gali būti gera.

A.Č. Taip pat kartais tie filmai festivaliuose „pasimeta“. Jeigu žiūrėsime į didžiuosius LGBT kino festivalius, tai to kino yra tikrai nemažai. Bet kyla klausimas – koks kinas yra atrenkamas, kiek yra daroma kompromisų, nes, man atrodo, kad, kai festivalis yra didelis, kiekis tampa svarbus.

Kokia šių metų programa? Kokie bus rodomi filmai, kokios bus programos? Kaip mačiau, festivalį sudaro trys programos: „Išgirsti/Jauni balsai“, „Kryptys“ ir programa „R. W. Fassbinderio kreivės“.

A.Č. Taip, jaunimo programą sudaro šeši filmai. Galbūt didesnis dėmesys bus skiriamas transeksualų temai. Fassbinderio programoje yra keturi, kaip manome, kreiviausi filmai, iš kurių anksčiau buvo programose rodytas tiktai vienas „Karčios Petros font Kant ašaros“, o baigsime festivalį R. W. Fassbinderio filmu „Kerelis“. Šie keturi jo filmai labiausiai paliečia tapatybės, homoseksualumo, translytiškumo tematiką.

O programa „Kryptys“ – tai septyni filmų seansai, iš kurių vienas yra trumpametražių. Bendradarbiavome su Oslo LGBT festivaliu, kuris padėjo suorganizuoti šią tumpametražių filmų peržiūrą. Sudarydami programą stengėmės, kad tai nebūtų europocentrinis požiūris, kad nebūtų vien tik apie tai, kas vyksta Europos Vakaruose, norėjome pažvelgti įvairiomis kryptimis.

Taip pat šiemet turėsime kanadiečių kūrėjo Bruce LaBruce, kuris kuria provokatyvų ir eksperimentinį kiną, filmą „Mėnulio Pjero“ apie tai, kas yra vyriškumas, kaip jį galima pagrįsti, ir kaip jį galima atrasti.

Augustas Čičelis Fotografė Kristina Sereikaitė
Augustas Čičelis
Fotografė Kristina Sereikaitė

Atidarymo filmas yra „Dainos Aeksis“. Jis – apie jauną transžmogų, gyvenantį JAV, ir apie jo paauglystę. Tai yra labai aktualu ir Lietuvai, nes tiek jauni LGBT žmonės, ypač transžmonės, yra nematomi, tiek pati paauglystė Lietuvoje yra stipriai nuvertinama. Tą filmą pasirinkome specialiai, kad parodytume, jog tai yra svarbu.

Kodėl nei šiais, nei praeitais metais nebuvo nei vieno lietuviško filmo? Nors yra keli sukurti, bet kažkaip nepapuolė.

A.Č. Keli yra sukurti, bet, jeigu kalbėtume apie „Sangailės vasarą“, tai taip sutapo, kad jis kitą dieną po festivalio atidarymo pasirodys kino teatruose. Pagalvojome, kad nėra prasmės jį rodyti, bet bendradarbiaudami su Lyčių studijų mokykla organizuojame diskusiją su Alante Kavaite rugpjūčio 22 d.

Dar kalbant apie „Sangailės vasarą“, tai yra įdomu palyginti to filmo pristatymą Lietuvoje ir pristatymą pasaulyje. Lietuvoje jis buvo pristatomas kaip paprastas filmas, apie tematiką visai nebuvo šnekama, o užsienyje tai buvo labai pabrėžiama ir visur akcentuojama, jog tai filmas apie dviejų paauglių meilę. Tai stebėti buvo labai įdomu.

Ar kas nors atvažiuos pristatyti filmų? Kokie vyks renginiai festivalio metu?

A.Č. Ilgai galvojome, ar parodyti daugiau kino filmų, ar kažką pasikviesti. Nusprendėme, kad norime parodyti daugiau kino, tad kūrėjai šiemet neatvyks, bet bus papildomų diskusijų. Pirma diskusija vyks kitą dieną po atidarymo, ir ji bus skirta jauniems transžmonėms, apie jų patirtis. Joje per „Skype“ dalyvaus lietuvis, kuris yra išvykęs į JAV. Jis negali atvažiuoti į Lietuvą dėl to, kad jo lyties tapatybė lietuviškuose dokumentuose neatitinka realybės.

Laura Varžgalytė Fotografė Kristina Sereikaitė
Laura Varžgalytė
Fotografė Kristina Sereikaitė

Šeštadienį po filmo „Mano vaikas“ vyks diskusiją apie LGBT tėvų ir jų vaikų patirtis. Pakalbėsime su psichologais ir tėvais, kokių dažniausiai reikia palaikymo priemonių, ką reiškia atsiverti vieniems, ir ką reiškia atsiverti kitiems. LGBT vaikų turintiems tėvams irgi reikia atsiverti. Ir tai kartais būna ženkliai sunkiau nei LGBT vaikams atsiverti savo tėvams.

Sekmadienį, rugpjūčio 23 d., kino kritikė Neringa Kažukauskaitė skaitys paskaitą apie R. W. Fassbinderį. Pirmadienį po filmo „Posūkyje“ vyks diskusija apie LGBT ir emocinę paramą – kiek ji yra atvira LGBT žmonėms, kiek jiems patiems reikia emocinės ir psichologinės paramos. Organizuojame kreivos kūrybos skaitymus projektų erdvėje „Malonioji 6“. Joje viso festivalio metu vyks ir tarpdisciplininė paroda. Taip pat vyks diskusiją apie AIDS aktyvizmą, t .y. labiau jo nebuvimą.

O kokie jūsų ateities planai?

L.V. Labai svarbu paminėti, kad kitais metais Vilniuje bus „Baltic Pride“ eitynės, tad festivalis vyks jo metu – birželio mėnesį. Pasirengti laiko liks mažiau, tad pasibaigus šių metų festivaliui teks kibti į darbus. Turime ambicijų įtraukti daugiau kitų medijų, kitų meno rūšių. Nes LGBT meno yra nemažai ir būtų įdomu jo parodyti šiek tiek daugiau.

A.Č. Pagrindinė mintis – vystyti festivalį taip, kad kitos organizacijos ar šiaip žmonės galėtų ateiti ir kartu su mumis kažką daryti. Bandome atrasti būdų ir resursų, kuriais galėtume jiems pagelbėti. Kooperavus jėgas gali išeiti neblogi dalykai.

Kitas dalykas, kurį stengiamės daryti – tai per visus metus priminti apie save. Dar organizuojame vakarėlius pavadinimu „K/reivas“. Tai alternatyvus renginys, kuriame gali lankytis tiek LGBT publika, tiek jų draugai. Festivalio metu jis irgi vyks.

L.V. Iš tikrųjų stengsimės stiprinti tai, kas yra dabar. Kryptis kaip ir numatyta, gal neišsikreivinsime. (Juokiasi.)

Festivalis prasideda jau rytoj. Į atidarymo filmą bilietų jau nebėra, tačiau paaukoję bent 1 centą galėsite pakliūti į kitus kreivų filmų seansus. Visą filmų ir renginių programą galite ras čia.

Festivalio „Kreivės“ vieni iš organizatorių Augustas Čičelis ir Laura Varžgalytė

Komentarai

Esu „KINFO“ redaktorius ir kitų darbų darbelių darytojas. Į „KINFO“ komandą patekau netikėtai, tad būnant „KINFO“ komandoje netikėtumų ir nuotykių netrūksta. Smagu, kad „KINFO“ sudaro galimybę tobulėti, sutikti naujų įdomių žmonių bei progą prisidėti prie lietuviško kino sklaidos. Kinas, anksčiau buvęs interesų periferijoje, tapo itin svarbia gyvenimo dalimi, be kurios būtų nemiela gyventi.