Levo Žiriakovo nuotrauka
Jauki, gal dar kiek netikėta savo pavasarišku oru popietė. Įžengdama į „Mint Vinetu“ knygyną, randu Austėją Urbaitę, sėdinčią šalia kompiuterio su puodeliu arbatos. „Ką tik išsiunčiau kelis laiškus, labai daug darbo pastaruoju metu“, – prasitaria ji. Galbūt šie žodžiai ir tapo mūsų pažinties pradžia. Austėją kalbinti man buvo įdomi patirtis. Už įdomių įžvalgų ir pasakojimų apie savo idėjas ir darbus, slėpėsi kiek natūralus priešiškumas kalbėti įrašinėjant diktofonui. Tačiau ir tai nesutrukdė režisierei pasidalinti savo mintimis.
Papasakok šiek tiek apie save?
Jeigu kalbėtume faktais, gimiau Kaune, užaugau Vilniuje. Iki septynerių metų augau vienkiemyje, dėl to kai kam kartais juokais pasakau, kad užaugau miške. Studijuoju Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, dabar mokausi ketvirtame kurse. Ruošiuosi diplominiam darbui, kurio filmavimas vyks maždaug po mėnesio.
Gal atskleistum dar detalių apie naują darbą?
Mano diplominis darbas pavadinimu „Aš mačiau, kad tavo akys visą laiką mane seka“ – tai šviesi nuotykių kupina istorija apie draugystę ir baimę rizikuoti, apie baimę mylėti. Filmas pasakos apie du draugus, kurie plaukia baidare laukinėje gamtoje, stoja į akistatą su savo jausmais, su gamtos stichijomis. Baidarei apvirtus ir paskendus, už viską pasaulyje nenorėdami šią akimirką būti kartu, jie yra priklausomi vienas nuo kito kovoje su gamta: šalčiu, alkiu, artėjančia naktimi, audra. Tai filmas apie jų kelionę namų ir savitarpio pažinimo link. Filme pagrindinius vaidmenis atliks Clotilde Rigaud (vaidinusi ir pagrindinį vaidmenį filme „Etiudas“) ir Edgaras Žemaitis. Filmo operatorius Jiulius Sičiūnas, prodiuserė Lina Murinaitė.
Levo Žiriakovo nuotrauka
Norėčiau paklausti apie filmą ,,Etiudas”. Gal galėtum pasidalinti, kokiuose festivaliuose tavo filmas dalyvavo ar dalyvaus ateityje?
Premjera įvyko „Skanoramos“ festivalyje, tuomet jis laimėjo specialaus žiuri paminėjimo prizą. Su šiuo filmu keliavome į Klermontą, kur dalyvavome „Marche de film“, ten sulaukėme kvietimų atvykti į kelis festivalius Belgijoje, Italijoje, Prancūzijoje. Šiuo metu dar laukiame patvirtinimų, bet keliuose festivaliuose dalyvauti tikrai pavyks. Taigi, po truputi keliaujame.
Labai smagu girdėti! O kaip kilo pati ,,Etiudo“ idėja?
Novelė į mano ranka pateko sudėtingu gyvenimo momentu, kai buvo didelė tikimybė netekti artimo žmogaus. Tuo gyvenimo momentu novelė tapo vienu iš nusiraminimą suteikiančiu dalyku. Tai ir buvo mano pagrindinis siekis kuriant filmą – perkelti į ekraną tą ramybės, susitaikymo jausmą, tą būseną, kurią jaučiau skaitydama.
Tuomet manau, jog tau tai tikrai pavyko. Aišku, neišsiversiu be tokio banalaus klausimo, bet kas pastūmėjo tave link režisūros? Kodėl pasirinkai būtent šią profesiją?
Levo Žiriakovo nuotrauka
Na, tikrai jau, sudėtingas klausimas! Gal dėl to, jog vaikystėje man geriausiai sekėsi dramos būrelyje, nors aš ir bandžiau milijoną kitų būrelių. Man labai patiko vaidinti. Gal devintoje klasėje supratau, kad labiau patinka stovėti scenos apačioje. Tais metais mečiau man neįtikusias vaidybos pamokas „Lietuvos vaikų ir jaunimo centre“ ir išsivedžiau su savimi pusę būrelio. Gavau leidimą savo mokyklos aktų salėje du kartus per savaitę rengi repeticijas, parašiau scenarijų ir mėginau kurti spektaklį. Repeticijos truko neilgai, nes visi mano aktoriai buvo už mane vyresni, o aš neturėjau jokios režisūrinės praktikos ir jokio realaus supratimo, ką darau, tai buvo ganėtinai sunku išlaikyti vadovo autoritetą (juolab kad mokykloje poros metų skirtumas yra daug), kadangi būrelis buvo nemokamas, tai taip nemokamai visi jį ir lankė pagal nuotaiką. Visada svajojau stoti į teatro režisūrą. Ir tuomet, skaitydama knygas, pradėjau matyti viską kadrais, pradėjau bandyti kažką filmuoti ir pajutau, kad čia man tinkamesnė erdvė nei teatras, nors stodama apie kiną nieko neišmaniau.
O dabar nenorėtum grįžti į teatrą?
Ne. Visiškai ne mano pasaulis. Man patinka kine tai, jog nuolatos judi, sutinki vis naujų žmonių, tave supa nauja aplinka. Dėl to man, galbūt, atrodo, jog kurti vienoje erdvėje man būtų per daug sudėtinga, nors kažkam galbūt tai visas gyvenimas.
Gal pasidalintum, kur siūlai žmonėms turintiems idėją ieškoti įkvėpimo?
Manau, jog jeigu turi kažkokią temą, idėją, apie kažką galvoji, geriausia ieškoti žmonių, situacijų arba filmų, kurie būtų su tuo kažkiek susiję. Aš labai mėgstu vaikščioti po meno galerijas, žiūrėti į paveikslus ir užsirašinėti tai, ką matau. Nacionalinėje Londono galerijoje pamačiau porą Rubenso paveikslų, dabar mano filme yra žmogus raudonu paltu gamtos fone. Kiekvienam savo metodai. Kartais jis kyla iš vaizdinių, veiksmų, kartais iš žmogaus pasakojimų, kartais iš kvapo.
Levo Žiriakovo nuotrauka
Taigi dar apie „Etiudą“. Ar esi patenkinta savo darbu? Ar pasižiūrėjus nekyla minčių, kad norėtum kažką pakeisti ar pakoreguoti?
Man atrodo, kad nekeisčiau nieko, jeigu aš grįžčiau laiku atgal. Tačiau, jeigu filmą kurčiau dabar, jis atrodytų kitaip. Bėgant laikui augi ir tai, kas tau vieną akimirką atrodo svarbu, vėliau gali pasikeisti kardinaliai. Bet tuomet, kai dirbau su „Etiudu“, viskas vyko taip, kaip ir turėtų būti. Nors visada atrodo, jog galėjau padaryti geriau. O šiaip esu patekinta savo darbu.
Ko išmokai filmuodama „Etiudą“?
Visas darbas, galbūt, davė labai daug drąsos. Kai pradėjau ruoštis filmavimui, niekas nesuprato, ką aš čia ruošiuosi daryti. Buvo ir daug tokių, kurie netikėjo, ir tokių, kurie žiūrėjo į mano darbą skeptiškai, bet noras pasiekti užsibrėžtą tikslą pastūmėjo eiti į priekį ir nebijoti eiti iki galo, nekreipiant dėmesio į tai, ką žmonės sako.
Levo Žiriakovo nuotrauka
Su kokiais žmonėmis tau buvo įdomiausia dirbti filmuojant?
Visi komandos nariai prisidėjo prie filmo gimimo, dėl to įdomu buvo dirbti su kiekvienu iš jų. Buvo įdomu ir tai, jog dirbau su pagrindine aktore, kuri kalbėjo prancūziškai. Tai labai įdomi patirtis. Visa aikštelė ruošiasi scenos filmavimui, visi rėkauja ir tariasi, o tu iki pat pakutinės minutės stovi su aktore, kalbi kita kalba ir esi įsijautęs į kuriamą personažą iki pat filmavimo pradžios, negirdėdamas nieko kito.
Kaip manai, kokiomis savybėmis turi pasižymėti geras, šiuolaikinis režisierius? Ir kaip manai, ar ir dabar dar yra manoma, jog ši profesija labiau skirta vaikinams?
Gal iš pradžių aš taip ir pati galvojau, kai tik įstojau. Bet vėliau supratau, jog viskas priklauso nuo žmogaus, nuo jo charakterio, nes vadovaujant komandai tenka atlaikyti daug sunkių išbandymų. Kuriant naują istoriją, reikia mokėti išklausyti įvairių pasiūlymų ir patarimų, tačiau taip pat reikia stipriai nenukrypti nuo savo pirminės idėjos. Dėl to manau, jog svarbiausia yra tiesiog tvirtas charakteris ir pasitikėjimas savimi, o ne tai, ar esi vyras, ar moteris.
O stojant nebuvo minčių išvažiuoti į užsienį?
Galvojau magistro studijas praleisti Prancūzijoje ir dabar šios minties taip pat neatsisakau, nors nesu tikra dėl šio sprendimo.
Levo Žiriakovo nuotrauka
Ar labai pasikeitė tavo požiūris į kiną nuo momento, kai įstojai į Akademiją, iki dabar? Ar galėtum pasakyti, jog jau esi savarankiška režisierė, turinti savitą kūrybinį braižą?
Nors daug kas pasikeitė nuo momento, kai pradėjau mokytis, bet dar negalėčiau teigti, kad jau turiu kažkokį savitą stilių ar atpažįstamą braižą. Man kiekvienas naujas darbas yra naujas ieškojimas. Iš tikro, tikiuosi savo geriausią gyvenimo darbą nufilmuoti, kai man bus gal keturiasdešimt metų.
Kodėl būtent taip galvoji?
Nes norisi kažkur nuolatos kilti. Jeigu greitai pakilsi ir parodysi pasauliui, ką turi geriausio, vėliau liks tik leistis žemyn! Dėl to geriau po truputį judėti į priekį ir tobulėti su kiekvienu darbu. Beje, kai tik įstojau mokytis, sau pasižadėjau, jog niekada neduosiu niekam interviu. Norėjau, jog žmonės žinotų apie mano darbus, bet ne apie mano asmenybę, tačiau laikui bėgant išėjo kažkaip kitaip, ir nemanau, jog į blogąją pusę!
Prieš baigiant mūsų pokalbį, gal norėtum ką nors perduoti žiūrovams, kurie žiūrės „Etiudą“ „Kino pavasaryje“?
Sunku kažką konkrečiai pasakyti, bet galbūt norėtųsi, kad žmonės šiame filme atrastų tai, ką nori atrasti, ir kiekvienas žiūrovas įžvelgtų jame kažką savito.
Filmą „Etiudas“ turėsite galimybę „Kino pavasario“ pamatyti:
2014-03-31 14:30 — Vilnius – k.c. „Forum Cinemas Vingis”, 11 salė
2014-04-03 17:00 — Vilnius – k.c. „Pasaka”, mažoji salė
Filmo anonsas: