„Esu Ericas Fulcheris, man 24-eri metai ir šiuo metu Lietuvoje filmuoju vaidybinį filmą.“ Štai taip prasidėjo vienas ankstyvas pirmadienio rytas su kavos puodeliu rankose.
„Vaidybinį filmą?“ – klausiu ir pokalbis su jaunuoju kino režisieriumi iš Kolorado, JAV prasideda.
Severijos Janusauskaitės nuotrauka
Taip, rugpjūtį ir rugsėjį filmavome naują pilnametražę juostą „Chasing Solace“, kurią kitais metais tikiuosi išsiųsti į kino festivalius. Tai dramatiška komedija apie amerikiečių keliautoją, kuris Lietuvoje sutinka savo mylimąją.
Skamba puikiai! Bet kaip atradote Lietuvą? Ir, galiausiai, kodėl ją pasirinkote savo filmui?
Papasakoti ilgą ar trumpą istoriją?
Ilgesnę!
Na, kai buvau 20-ies, Kolorade sutikau vieną lietuvaitę. Ji buvo iš Klaipėdos. Taip viskas ir prasidėjo. Kai man suėjo 21-eri, nusprendžiau ją aplankyti Lietuvoje ir įteikti nedidelę gimtadienio dovaną – mažą žalią poezijos knygelę, mat jai labai patiko eilėraščiai. Tačiau jau buvo per vėlu – mergina turėjo sužadėtinį ir netgi laukėsi. Bėgant metams mintyse vis kirbėjo įvairios istorijos ir pagalvojau, o kas būtų, jeigu Lietuvoje sutikčiau kitą merginą? Po metų grįžau čia su aktoriais, prodiuseriais, operatoriais ir taip gimė naujas filmas.
Kokia Jūsų nuomonė apie Lietuvą? Ar perspektyvu jaunam kūrėjui, norinčiam įgyvendinti savo projektus, Lietuvoje?
Man patinka, kad Lietuvoje galiu būti savimi. Taip pat smagu, kad dauguma dalykų čia yra prieinama net ir jaunam kūrėjui, dėl to norėčiau čia sugrįžti ir kurti daugiau filmų. Vienintelė problema yra finansavimas. Lietuvoje žmonės nėra linkę kurti komercinių, masinių filmų, žmones labiau traukia autorinis, meninis kinas, dėl to kartais sunku prikalbinti komandą bendradarbiauti.
Laimos Stasiulionytės nuotrauka
Ar tiesa, kad Lietuvoje kiną kurti pigiau nei kitose šalyse? Gausu atvejų, kai kino kūrėjai iš užsienio atvyksta į Lietuvą filmuoti savo filmų vien tam, kad sutaupytų pinigų techninei įrangai ir galėtų lėšas investuoti į kitus procesus.
Taip, Lietuvoje viskas tikrai yra pigiau, o įranga tokia pati kaip ir JAV. Bet reikia turėti pažinčių ir suprasti kultūrinius niuansus – kartais pinigų net neprireikdavo, užtekdavo įteikti butelį stipriųjų gėrimų. Tačiau svarbiausia tai, kad Lietuvoje vyrauja visai kitoks požiūris į kūrybą ir meną, žmonės į juos nežiūri labai rimtai – retai kada teko mokėti už naudojimąsi filmavimo aikštelėmis.
Kaip surinkote filmo komandą? Ar tai buvo vietiniai, ar iš kitų šalių specialiai filmui atvykę žmonės?
Visa filmo komanda buvo iš Lietuvos, išskyrus mane ir aktorę Kristiną Dargelytę, kuri yra iš Londono. Komandą rinkausi aklai – žmonių ieškojau internete ar pagal rekomendacijas. Toks sprendimas buvo ganėtinai rizikingas, tačiau, galiausiai, visi puikiai atliko savo darbą. Vienintelę Severiją Janušauskaitę pažinojau anksčiau. Ją sutikau pernai ir iš karto supratau, jog ji yra „ta moteris“. Dėl jos vaidmens klausimų nekilo.
Kaip vyko filmavimai? Kokie buvo didžiausi iššūkiai ir džiaugsmai?
Kiekvieno kūrybinio proceso problema yra ta pati – kartais sunku išreikšti, paaiškinti idėją, kuri yra tavo galvoje. Kalbos barjeras dirbant tarptautinėje komandoje taip pat kartais apsunkindavo procesą. Tačiau bet kuriuo atveju man labai patiko dirbti su komanda, patyrėme daug smagių akimirkų, o ir paskutinė filmo scena, kurioje padegėme mašiną, buvo tikrai įspūdinga.
Kokią žinią siekiate perduoti savo filmais?
Noriu, kad žmonės juoktųsi. Man patinka matyti šypsenas, patinka, kai žmonės pamiršta, koks sunkus jų gyvenimas (nes jis tikrai gali toks būti, bet, aišku, ne visada). Pastarasis mano filmas nėra vien meilės istorija, tai pasakojimas apie džiaugsmą ir jo paieškas.
Severijos Janusauskaitės nuotrauka
Ar „Chasing solace“ buvo Jūsų pirmas rimtas žingsnis į kino pasaulį?
Dar mokyklos laikais pradėjau dirbti su vaizdo medžiaga. Vėliau pasinėriau į istorijos mokslus ir ėmiau rašyti scenarijus. Buvau surinkęs komandą, turėjome rimtų planų statyti filmus, tačiau viskas vyko vangiai ir galiausiai supratau, kad niekas kitas, išskyrus mane patį, darbų nesiims, tad pradėjau viską daryti pats. Kino srityje dirbu jau kiek daugiau nei ketverius metus. Didžiąją dalį laiko dirbau prodiuseriu ir investavau į televizijos projektus ar nekomercinį kiną. Tačiau labiausiai man patinka rašyti scenarijus, o rašyti mėgstu apie linksmus dalykus.
Kada ir kur galėsime pamatyti Jūsų filmą?
Norėčiau, jog filmas būtų baigtas jau kitų metų gegužę ar birželį, mat ketinu jį siųsti į kelis kino festivalius. Planuoju filmą patalpinti ir „Youtube“ ar „Vimeo“ serveriuose, nes šiuo metu nesiekiu pelno. Dabar man aktualu papasakoti istoriją, išbandyti save.
Ir galiausiai Jums pavyko?
Taip, išties gerai praleidau laiką bei pasiekiau savo tikslą. Įgijau naujos patirties ir dabar kai kuriuos dalykus išmanau geriau. Kuo daugiau darbo įdėsime, tuo greičiau tobulėsime.