Pokalbis su filmo „Gatvės vaikai“ kūrėjais

Darius Šilėnas – jaunas režisierius, Austėja Kazlauskytė – teisės studijų studentė, pradedanti prodiuserės karjerą, Gabija Urniežiūtė – būsima aktorė. Trumpametražis aštuoniolikos su puse minučių trukmės filmas „Gatvės vaikai“ – bendras šio entuziastingo jaunimo produktas. Apie tai ir kalbamės saulėtą šeštadienio rytą.

Kas gi tie „Gatvės vaikai“?

Darius: „Gatvės vaikai“ – tai urbanistinė pasaka apie pilnametystės sulaukusius vaikų namų gyventojus, kuriuos parduoda į užsienį. Tai nėra visiškai socialinis filmas – tai greičiau pasakojimas apie išsilaisvinimą iš savo praeities, apie atsiribojimą nuo jos, apie tai, kaip reikia sugebėti viską palikti, pamiršti ir tik žengti į priekį. Toks šių dienų „Oliveris Tvistas“, kurio pagrindinė herojė yra mergina, norinti ištrūkti iš gatvės jaunuolių šutvės. Istorija pradedama žmogžudyste, po kurios pagrindinė filmo veikėja supranta, jog viskas tapo labai rimta ir nori viską mesti, tačiau ta gauja, su kuria ji visą laiką bendravo, sekioja kaip šešėlis iš paskos.

Kaip kilo idėja filmui?

Darius: Kaip kilo idėja, aš nežinau. Tai tiesiog mano fantazija. Iš pradžių galvojau, kad noriu sukurti veiksmo filmą su dramaturgiškai tvarkingai sudėliotu scenarijumi, su aiškia motyvacija, tikslais. Kiekvieną kartą, kai darai filmą, sugalvoji kažkokią užduotį, kurią nori įvykdyti, pavyzdžiui, nori paralelinio montažo, nori, kad du aktoriai iš vieno kambario neišeitų, o dabar pagalvojau, kad noriu parašyti gerą scenarijų, tad to ir siekiau.

Kiek laiko užtrukote, kol sukūrėte „Gatvės vaikus“?

Darius: Viską planavome maždaug metus. Idėją plėtoti pradėjome dar vasarą, bet tik po naujų metų ėmėme labiau stengtis. Žiemą galiausiai scenarijus jau buvo paruoštas ir tada galėjome užsiimti komandos subūrimu, rėmėjų, kostiumų, lokacijų paieškomis. Filmuoti pradėjome balandžio antrą savaitę. Iš viso filmavome šešias dienas, beveik visos pamainos buvo naktinės, todėl buvo ganėtinai sunku, tačiau galiausiai tikslą pasiekėme.

Kaip sekės ieškoti vietų filmavimams?

Darius: Iš pradžių ketinome filmuoti apleistoje gamykloje, tačiau paskui filmavimo vietą perkėlėme į traukinius. Artimiausiai esantį tinkamą vagoną radome tik Naujoje Vilnioje, tačiau ten sunku nuvažiuoti, aplinka ne tokia, kokios reikėtų, bet vidus – labai tinkamas. Galvojome patį vagoną filmuoti vienoje vietoje, o vidų kitoje, tačiau, kai sužinojome kainas, viskas pasikeitė. Šios idėjos atsisakėm ir tada „iš niekur“ atsirado autobusai.

Austėja: Ne „iš niekur“. Tai buvo mūsų vykdančiosios prodiuserės Dagnės Puodžiūnaitės dėdės apleistų autobusų parkas Vievyje. Tarsi „iš dangaus“ nukrito tokia galimybė, nes vieta buvo išties nuostabi. Aišku, atsirado problema, kaip į tą Vievį nuvažiuoti, tačiau nuvažiavę kurį laiką ten ir pasilikome. Ir autobuse mums leido daryti, ką norime.

Taip pat rekomenduojame

Top 7. Filmai apie „stand up“ komediją

Tai ką darėt?

Pakabinom hamakus, padarėm akvariumus su plastmasinėmis žuvytėmis, autobusą visaip išpaišėme, kad nebūtų švarus. Stengėmės sukurti gatvės stiliaus aplinką. Suteikėm visišką laisvę dailininkei Neringai Bačiuskaitei.

O kaip sekėsi dirbti su aktoriais, kaip sekėsi jų ieškoti?

Darius: Norėjau, kad filme vaidintų ne suaugę, o studentai, nes, kol dar neturi tiek patirties, kad galėtum tinkamai vadovauti profesionaliems aktoriams, gali išeiti taip, kad jie vadovaus tau. Kažkada Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje teko stebėti Gabijos egzaminą, ir atrodė, jog ji vaidina kitaip negu kiti. Kai rašiau „Gatvės vaikų“ scenarijų, iškart įsivaizdavau, kad būtent ji galėtų vaidinti, tačiau tada dar Gabijos nepažinojau. Rasti aktorius buvo lengva, tačiau suderinti filmavimų laiką, kad jie visi galėtų atvykti, – sunku. Aktorius aš jau maždaug iš anksto buvau numatęs. Beveik visuose mano filmuose vaidina aktorius Paulius Markevičius, visada noriu, kad jis būtų. Gaujos nariai – Romka (Šarūnas Zenkevičius) ir Vaitoška (Darius Petrovskis) – irgi iš to paties magistro kurso kaip ir Paulius. Dirbti su jais buvo nesudėtinga, jie vienas kitą puikiai pažįsta, daug dirba kartu teatre, tačiau buvo labai sunku suderinti jų grafikus, jie daug gastroliavo ir kasdien repetuodavo. Repetavom tik su Gabija, o su kitais aktoriais tiesiog šiek tiek apsitarėm prieš filmavimus ir tiek.

Gabija, ar patiko vaidinti? Kokia buvo Tavo rolė?

Gabija: Labai patiko. Patiko išbandyti jėgas naujoje srityje. Pastebėjau, jog kine viskas vyksta atsipalaidavus ir pasiduodant aplinkybėms. Dažniausiai duodami visi reikalingi atributai, o situacijos gyvenimiškos. Teatre daug sunkiau, nes nebūtinai vaidini savo amžiaus žmogų, gali gauti ir keturiasdešimtmečio vaidmenį, kurio psichologiją kur kas sunkiau perprasti ir pavaizduoti. Taip pat patiko, jog tai – veiksmo filmas, todėl nebuvo sunku įsijausti – tiesiog atsiduodi aplinkybėms ir veiki. Labiausiai patiko tos scenos, kuriose reikėjo važinėti, bėgioti, lakstyti su šautuvu, smagios buvo ir kaskadininkų treniruotės. Nors dauguma aktorių buvo studentai, tačiau su mumis kartu vaidino ir Gytis Ivanauskas, tad buvo labai naudinga tiek aktoriams, tiek režisieriui stebėti, mokytis, dirbti su profesionalu. Galiausiai labai susidraugavome su visa komanda ir padarėme puikų bendrą darbą, kartu daug išmokome, patyrėme. O mano vaidmuo – mergina iš vaikų namų. Praktiškai filme esu vienintelė mergina ir tai taip pat patiko (juokiasi). Nors ne, dar viena mergina vaidino epizodiniame vaidmenyje. Bet aš visada buvau šaikos mergina, kuri bando pabėgti.

Austėja: Ir dar graži mergina!

Gabija: Čia jau grimuotojos nuopelnas. Iš senų pažįstamų niekas manęs neatpažino.

O kokia buvo Tavo išvaizda?

Pagal siužetą, mano veikėja vilioja vyrus, juos kur nors išsiveda, o jos gauja juos sumuša ir apiplėšia. Taip gatvės vaikai uždarbiauja. Tad ta mergina atitinkamai ir atrodo. Aišku, atrodo taip, kaip ji pati įsivaizduoja, kas yra gražu.

Darius: Ilgai galvojom, kaip ji turėtų atrodyti, kaip ji gali pasidažyt. Galvojom, kokias klaidas daro jaunos merginos, tačiau, aišku, tų klaidų niekas nemato, nabent grimuotoja galėtų pastebėti, kad kiek per daug panaudotas akių pieštukas ar panašiai, o taip daryti negalima. Tačiau jaunos merginos taip daro, tad reikėjo ir mums taip padaryti.

Kaip pavyko prikalbinti Gytį Ivanauską vaidinti?

Darius: Paskambinau, prisistačiau, kas esu, papasakojau, kokiu klausimu skambinu, pasakiau datas ir jis sutiko. Tarp aktorių yra tokia nerašyta taisyklė, kad jeigu jie tą dieną laisvi, visada sutinka padėti studentams ir be atlygio.

Kokį vaidmenį filme kūrė Gytis Ivanauskas?

Darius: Vaikų namų direktoriaus.

Austėja: Savadautojo, kuris tuos vaikus ir veždavo kažkur (juokiasi).

Kas buvo sunkiausia filmuojant?

Gabija: Šalta. Buvo labai šalta.

Darius: Vargino sudėtingos oro sąlygos bei nežinia, ar aktoriai galės filmuotis ar ne.

Austėja: Filmavome balandžio mėnesį ir jau tikrai nesitikėjome, kad bus šalta, o tiesiog ėmė ir pasnigo. Turėjome filmuoti įvairias scenas, kur aktoriai turi išlipti iš mašinos, nubėgti kur nors, per susišaudymo scenas kristi ant žemės, o lauke buvo minusinė temperatūra ir visur pliurza. Galiausiai teko lempomis ir lygintuvais džiovinti rūbus.

O kaip sekėsi filmuoti susišaudymo scenas?

Darius: Niekada nebuvau tokių scenų filmavęs, tad pagalvojau, kodėl ne. Taip, turėjom ginklų, tačiau buvo visko – ginklas užsikerta ar neiššauna, o kitas iššauna tik po vieną kulką. Buvo įvairių techninių problemų, tačiau bandėm padaryti tą susišaudymą kuo realesnį. Daug dirbom su operatoriumi, paišėm schemas, kas ką turi nušauti, kur krypsta žvilgsniai ir panašiai. Galiausiai tai nebuvo taip paprasta ir reikėjo detalaus planavimo.

Kaip sekėsi rasti finansavimą filmui?

Austėja: Sekėsi sunkiai. Stengiausi parinkti komandą, kuri anksčiau būtų rinkusi pinigų ar  organizavusi kokį renginį. Daug pagelbėjo Eglė Kruliauskaitė, dirbusi su „TEDx“ komanda, taip pat ir Justinas Lapienis padėjo bendradarbiaujant su „15min“, kurie pradės mus viešinti rudenį prieš premjerą. O valstybiniu finansavimu nelabai tikiu. Manau, kad geriausi filmai yra tie, kuriems pats surenki pinigus, nes tada žinai, kad tuos pinigus turi užsidirbti ir labiau stengiesi. Pavyzdžiui, maitinimą mums suteikė „Bernelių užeiga“, tačiau mainais už tai turime sukurti jiems filmuką. „Mantinga“ dovanojo pusryčius ir begalę skanių užkandžių, už tai esame dėkingi – keksiukai ir pyragėliai gelbėjo šaltomis naktimis. Stengiamės, kad „Gatvės vaikai“ būtų geras filmas, kad rėmėjams nebūtų gėda. Po mūsų juk ir kiti dar kurs filmus, tad reikia su rėmėjais palaikyti gerus santykius. Nors ir turėjom gerus pardavimų planus, ėjom į pokalbius su rėmėjais, grynų pinigų negavom, greičiausiai dėl to, kad mūsų scenarijus nebuvo patrauklus – daugelis prekės ženklų save pozicionuoja teigiamai ir retas norėtų būti siejamas su muštynėmis, susišaudymais, vaikų grobimu. Bet kiek rėmėjų įtraukėm, tiek. Esu patenkinta, kad jų turėjom, ir manau, kad reikėtų skatinti verslo ir meno bendradarbiavimą. Menininkai neturėtų laukti, kol kas nors duos pinigų, o stengtis rasti lėšų savo brangioms pramogoms patiems ir kurti tokius filmus, kurie galėtų uždirbti. Technikos klausimais mums labai pagelbėjo Audiovizualinių menų industrijos inkubatorius, UAB „Cinevera“, UAB „Cineskopė“, tačiau, be abejo, reikėjo investuoti ir patiems.

Kokių atsiliepimų filmas jau sulaukė?

Darius: Filmas pirmą kartą buvo parodytas per Lietuvos muzikos ir teatro akademijos diplominių darbų peržiūrą. Vertinimo komisija įvertino devyniais balais. Kristijonas Vildžiūnas sakė, kad filmas yra stilizuotas, tačiau, jo nuomone, reikėjo dar labiau stilizuoti. Audrius Stonys sakė, kad jam patiko, įvardino jį kaip gerą veiksmo filmą su britišku prieskoniu ar kažkaip panašiai. Rodžiau mamai, tėčiui, tai jiems irgi patiko.

Gabija: Mano mamai labai patiko pavadinimas, bet filmas, net nežinau… Sakė, jog nepastebėjo, kaip baigėsi, tarsi pritrūko pabaigos, bet aš manau, kad jeigu filmas neprailgsta, tai reiškia, jog jis buvo geras!

O kaip sugalvojote pavadinimą?

Austėja: Juokingai. Ilgai galvojome, koks galėtų būti pavadinimas, tačiau vieną dieną reikėjo sukurti grupę susirašinėjimui, ir tą reikėjo padaryti greitai, juk reikėjo bendrauti. Pirma pavadinimo idėja buvo „Street kids“ ir ilgainiui šis pavadinimas taip ir prilipo, tik paskui, aišku, išvertėme jį į lietuvių kalbą.

Gabija: Ir jis turi tokio kietumo, nes gatvė – tai kieta.

Darius: Norėjau, kad filmas būtų realistiškas. Kaip tik vieną dieną žiūrėjau televizorių, vienoje laidoje būtent ir kalbėjo apie tokią pačią problemą, kurią vaizduojame ir filme, tai galvoju – o, pataikiau.

Kokie ateities planai?

Darius: Pirmiausia dar reikia pabaigti darbus su „Gatvės vaikais“. Norime išleist filmo DVD versiją, filmą sutitruoti, išsiųsti festivaliams, taip pat patobulinti garsą – gavome pastabų, kad šaudymo garsai filme skamba labai netikroviškai.

O kas kūrė filmo muzikinį takelį?

Darius: Ieškojau lietuviškos muzikos. Iš pradžių buvau radęs tokį roko kūrinėlį, tačiau pagalvojau, kad jis kiek per greitas, per pozityvus ir nelabai tinka filmo atmosferai. Niekada neklausydavau hiphopo, tačiau netikėtai atradom grupę „Tie geresni“.

Austėja:  Nuostabi grupė!

Darius: Na, ir tada filmo kompozitorius susisiekė su grupe bei muzikos autoriais, susitarėme dėl muzikos, tad viskas vyko legaliai.

Austėja: Manau, jog labai svarbu bendradarbiauti su kitais Lietuvoje kuriančiais žmonėmis. Jeigu žiūrovams patiks mūsų filmas, galbūt patiks ir muzika ir gal apie tuos muzikantus taip pat kas nors sužinos. Nes lietuviškas hiphopas yra geras hiphopas!

Gabija: Taip pat tai buvo tarsi likimo ženklas, kad „Tie geresni“ dainos tekstas sutapo su filmo pavadinimu „Gatvės vaikai“.

Darius: Taip, man ta daina iš pradžių net nepatiko, tačiau kai kažkada visą dieną jos klausiau, pastebėjau, kad joje apie gatvės vaikus dainuoja. Būtent išgirdau eilutę „Gatvės vaikai tapo rūstūs“, tada įsiklausiau, ir radau toje dainoje daug panašumų su viso filmo nuotaika. Kūrinio tekstas atitiko mūsų idėją, todėl ir pasirinkome šią dainą. Kiti filme skambantys kūriniai – tai Domo Ruškio parinkti kūriniai.

Ar esate patenkti rezultatu?

Gabija: Esu tikrai patenkinta ir net nustebusi. Nesitikėjau tokio rezultato, nes vienu metu dvejojau, ar viskas pavyks. Tačiau viskas pavyko labai gerai, viskas išdėstyta logiškai, viskas stilizuota, girdėjau daug gerų atsiliepimų.

Kur galima pamatyt „Gatvės vaikus“?

Darius: Bent jau iki rudens vidurio filmo viešinti negalime, nes ketiname jį siųsti į festivalius. Tad ten ir bus galima jį pamatyti.

Pabaigai: Ką manote apie lietuvišką kiną?

Austėja: Manau, kad šaunu, jog jį kuria, ir tegu jo kuria daug, nes iš kiekybės gali atsirasti ir kokybė. Ir nereikia laukti kol parems fondai, reikia tiesiog sukurti filmą. Kuo daugiau kursi, tuo didesnė tikimybė, kad kažkas pavyks. Gal ne iš pirmo karto, bet reikia mėginti. Lietuvoje krepšinis klesti, nes visi vaikai žaidžia krepšinį, tai tas pats su kinu, jei daug žmonių kurs kiną, gal turėsime labai gerų filmų.

Darius: Man patiko Rumunijos pavyzdys, nes 2005 m. Rumunijos filmai tapo labai žinomi, atėjo naujoji banga. Filmas „Pono Lazaresku mirtis“ (The Death of Mr. Lazarescu, 2005) gavo specialųjį prizą Kanuose, o 2006 metais filmas „12:08 į Rytus nuo Bukarešto“ (12:08 East of Bucharest, 2006) laimėjo „Caméra d’Or“ prizą ir tada prasidėjo atgimimas. Nors filmų biudžetas yra toks pats kaip filmų Lietuvoje. Aišku, jie sukuria daugiau filmų, bendras biudžetas yra didesnis, bet atskirai kiekvienam filmui – ne. Tačiau Rumunijai pasisekė, nes užaugino profesionalų kartą, gerus scenaristus, ko labai trūksta Lietuvai. Ir taip atsirado tokie filmai kaip „4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos“ (4 Months, 3 Weeks and 2 Days, 2007) ar kiti Kanų kino festivalyje pasižymėję filmai. Lietuvoje yra labai profesionalios technikos, gerų operatorių, tačiau nėra patyrusių scenaristų ar režisierių. Manau, reikia visais būdais stengtis įgyti patirties, dirbti kad ir be atlygio filmavimo aikštelėse, žiūrėti, kaip dirba kiti, ir krauti savo kraitį, nes viską lemia žmonių profesionalumas, o ne pinigai.

Austėja: Jeigu tik atsirastų scenaristų, kurie turėtų gerų idėjų, režisieriai tik padėkotų. Režisierius ne visada turi rašyti scenarijų, tam yra scenaristai.

Darius: Atrodo, kad visi režisieriai nori kurti savo filmus ir mano, kad, jeigu statai kokio nors scenaristo filmą, tai jau nebe tavo darbas. Tačiau režisieriaus tikslas – papasakoti istoriją, o ją sugalvoja scenaristas. Istorija gali būti labai paprasta, bet svarbu, kaip ji bus papasakota. Scenaristas sugalvoja ką, o režisierius – kaip. Pamenu, kad akademijoje turėjome daryti novelių ekranizacijas, ir tai nebuvo lengva. Niekas nepastatė tikslios ekranizacijos, o viską padarė labai savaip. Tad, greičiausiai, mano supratimu, nevisai įvykdė užduotį. Jeigu kuri „Oliverį Tvistą“, tai ir kursi „Oliverį Tvistą“. Istorija lieka ta pati, tik pakinta forma.

Matau, kad tau patinka „Oliveris Tvistas“?

Darius: Tas senasis miuziklas buvo labai geras. Neįtikėtini filmo mastai, du šimtai sinchroniškai šokančių vaikų, puiki scenografija. Dabar niekas taip nedaro, viską sukuria kompiuteriais.

Kokius filmus mėgstate be „Oliverio Tvisto“?

Darius: Visokius. Man patinka nuo Nicolas`o Windingo Refno iki A. Hitchcocko.

Gabija: Paskutiniu metu net keturis kartus kine žiūrėjau filmą „Laukinės atostogos“ (Spring Breakers, 2013), bet jau baigėsi, tai lūdna (juokiasi).